Ar Astravas pridengs melo politiką?

Energetikos objektai yra ne tik nacionalinio saugumo struktūrų dėmesio lauke, bet ir atidžiai prižiūrimi paties aukščiausiojotam pašauktų politikų grupių, kurios akimirksniupastato ausis vos tik pašalinis pabando ten kišti nosį.

Lietuvos energetinės nepriklausomybės įtvirtinimo mitologijos kūrimas, yra tapęs išimtinai Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos sparnuilojalių ekspertų ir jiems prijaučiančių visuomenėssluoksnių prerogatyva.

Šiame propagandinės kovos lauketariamo priešo žalieji žmogeliukai turi būtižaibiškai likviduoti vos tik būtų pastebėti.

Be to, pastaruoju metu tapo itin rizikinga kaip nors užkliudyti mūsųprokurorųkorpuso konstitucinio nepriklausomumo principą, nes šios teisėsaugos institucijos pareigūnai labaitausoja savo absoliutų savarankiškumą, o kišeninio prokuroro definicija seniai nugrimzdo į nebūtį.

Ironiška, jog tariama prokurorų laisvė nesiaiškinti ir netirti valstybės energetikos sektoriaus tamsiųjų puslapių negali būti kvestionuojama.

Būtent tokia Temidės tarnų pozicijaužtikrina ilgalaikį,neliečiamųjų „baltųjų apykaklių“ sluoksniui naudingų projektų tęstinumą, saugumą ir stabilumą, o laikas ir saulė ilgainiui išbalins viską.

Matyt tokia „logika“ vadovaujantis Lietuvos Respublikos Seimo komisijos tyrimo medžiaga dėl 2007 metų nacionalinės energetikos strategijoje suformuluotų siekių įgyvendinimo rezultatų įvertinimo ir situacijos energetikos sektoriuje išsiaiškinimo, patvirtinta 2014 metų balandžio 10 dieną laikyta kenkėjiška ir, buhalteriškaisterminais kalbant, turi būti nurašyta.

Sinusoidė yra matematiškai begalinė banguotos formos kreivė, vaizduojanti sinuso kitimą pagal kampo kitimą. Taip vizualiai galima pavaizduoti mūsų viešąjį diskursą apie Lietuvos energetikos politiką.

Visam energetikos sektoriui apžvelgti reikėtų žymiai daugiau apimties, tad šiandien norėčiau paliesti tikvieną momentą – elektrą.

Baltarusijos teritorijoje statoma Astravo atominė elektrinė šiandien yra tapusi labai reikšmingu mūsų valstybės vidaus politikos faktoriumi, kuris sąlygojavisą mūsų elektros ūkio tvarkymo situacijos foną.

Astravo tema Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruosius metus nuolatos atgyja ir prigesta pagal sunkiai suvokiamus dėsningumus, tarsi Etnos ugnikalnis Sicilijos saloje. Jeigu tu,patekėjus saulei vieną dieną nepradedi viešai reikalauti sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybų gali būti priskirtas priešų kategorijai - vatnikams.

Manau, nūnainiekas jau nenustebtų, jog artėjančių valstybinių švenčių ir jubiliejų proga būtų nominuoti pirmieji ordinų kavalieriai už „kovas“ dėl šios atominės elektrinės Baltarusijoje uždarymo.

Pirmiausiai turėtų būti įvertintos ne tik tų politikų pastangos, kurie žygiavo su Astravo vėliavomis Seimo rinkimų išvakarėse bei organizavo parašų rinkimo vajų ant geltonai nudažytų statinių, grūmojo kumšteliu link Baltarusijos iš Signatarų namų balkono, bet ir tas ankstesnių laikų premjeras, kuris rado savyje drąsos per atostogas dviračių žygio metu stratego žvilgsniu apžvelgti jėgainės statybos aikštelę dar užuomazgose ir pamokyti kaimynus, kad „nepakanka vien betoną maišyti“.

Nuo to laiko daug vandens nutekėjo. Pasikeitė ne tik politiniai lyderiai, bet ir situacija kaimyninėje Baltarusijoje.

Jeigu tuometisLietuvos Ministras Pirmininkas geriausiu atveju tegalėjo tik įsivaizduoti, jog Astrave kada nors prasidės dešimtmečius trunkančios statybos, šiandien jau pilnu balsu ekspremjero stovykloje kalbama apie tai, ką reikės daryti su jėgainėje pagaminta elektra.

Tie patys konservatoriai užsimojo uždrausti Lietuvos rinkoje prekiauti „nesaugiose trečiųjų šalių elektrinėse pagaminta nešvaria elektros energija“.

Ar tai reiškia, jog dabar mūsų kabeliais teka vien švari elektra iš Rusijos, o statyti filtrus reikės tik būsimai, Astrave sugeneruotai energijai?

Šia prasme atskirai verta būtų prisimintivisai šviežią visų parlamentinių partijų lyderių pasirašytą susitarimą dėl bendrų veiksmų sprendžiant  šalia Lietuvos sienos statomos Astravo atominės elektrinės klausimus.

Ko vertas šis Užsienio reikalų ministerijoje užgimęs partijų pareiškimas, neva vienijantis jėgas ginti Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, nesiimsiu spręsti, tačiau neapleidžia nuojauta, jog tai tėra tik ištuštėjusio perono tylą suardęs pūškuojančio garvežio švilpukas.

Šiame dokumente teigiama, jog Lietuvos pasienyje statoma atominė jėgainė yra grėsmė ir, kad būtina imtis visų reikiamų veiksmų grėsmei sumažinti.

Kokių veiksmų konkrečiai ketinama imtis,šiame nacionalinio masto dokumente nepavyko aptikti. Gal tariama kova prieš Astravo atominės elektrinės statybas persikėlė į pogrindį?

Kodėl staiga iš snaudulio pažadinti politikai dabar ėmė tikinti visuomenę, jog savo tvirtomis krūtinėmis užstos, kad į šalies rinką nepatektų Astrave pagaminta elektra?

Prisipažinsiu nesu energetikos ekspertas, tačiau sunkiai galiu įsivaizduoti, kaip galima atskirti, kur yra pagaminta elektros energija, kai turime integruotus tinklus.

Nebent Lietuva ketina tapti energetine sala ir naudoti tik savo teritorijoje pagamintą elektros energiją, o visuomenė apie tai  nieko nežino.Kaip tai pačiai visuomenei nepridera žinoti apie mūsų energetinės nepriklausomybės simbolio Klaipėdos suskystų dujų terminalo laivo INDEPENDENT išlaikymo kaštus. Ramybės dėlei.

Kiek tai kainuotų valstybės gyventojams, sunkiai įmanomaprognozuoti.Šiandien tik Kauno hidroelektrinė daugmaž atitinka importuojamos elektros energijos kainos lygį. Tačiau Elektrėnų kompleksas su rezervine elektrine ir naujuoju kombinuoto ciklo bloku, kurio rekonstrukcija valstybei atsiėjo itin brangiai, tėra tik šalies energetinio saugumo simbolis.

Realybė tokia, jog Lietuva yra elektros importuotoja, nors „Lietuvos energijos gamyba“ yra laikoma didžiausius pajėgumus turinti elektros gamintoja, tačiau jos vaidmuo elektros gamybos sektoriuje yra toli gražu ne pirmaeilis. Ar galėtų kas paskaičiuoti, kiek valstybės biudžeto lėšų buvo investuota į šį realiai nefunkcionuojantį ūkį.

Be to, reiktų pripažinti elementarią tiesą, jog šiandien, priklausomai nuo metų laiko, daugiau kaip pusė importuojamos elektros į Lietuvą atkeliauja iš Rusijos ir Baltarusijos.

Neseniai savo laiške J. C. Junkeriui pabandžiau išdėstyti pagrindinius Astravo atominės elektrinės saugumo klausimus. Tačiau šiandien Briuselyje,deja, niekas nelinkęs prisiminti dar 2011 metais Europos Komisijos ir Baltarusijos pasirašyto susitarimo, kuriame ši įsipareigojo atlikti išsamius atominės elektrinės ir projekto rizikos bei saugos įvertinimo atsparumo bandymus.

Akivaizdu, jog mūsų diplomatinės pastangos turėtų būti nukreiptos į Europos Sąjungą, kad įtikintume bendrijos nares susirūpinti bendru saugumu, priešingu atveju liksime „vienui vieni“ prie suskilusios geldos.

Kažin ar rėksmingų pasisakymų lavina prieš Baltarusijąpadės mus suburti partnerius bendram veikimui. Jeigu Astravo atominė elektrinė tėra žaisliukas vietinių politikierių rankose siekiant manipuliuoti žmonių palankumu, laikas būtų suvokti, prie ko tokia ciniška politika gali privesti.