Ar Lietuvai dar reikalingi visaverčiai žmonės?

O ką reiškia visavertis žmogus? Neieškokime šiame žodyje tikslios semantinės prasmės. Visaverčiu laikykime tiesiog dorą, garbingą, nesavanaudišką ir empatišką žmogų, sau ir visuomenei turintį visas žmogui būdingas gerąsias vertes. Istorijoje apie tai buvo daugybė apmąstymų. Aristoteliui didžiausias žmogaus gėris buvo eudaimonia - teisingas gyvenimas ir geras elgesys. Amerikiečiui psichologui, vienam iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Abrahamui Maslovui (Abraham Maslow) svarbiausia žmogui yra savęs realizavimas. Vokiečių kilmės psichologui Erikui Eriksonui (Erik Homburger Erikson) didžiausia žmogaus vertė yra išmintis ir sąžiningumas. Vokietijos ir JAV psichologui ir filosofui Erikui Fromui (Erich Fromm) svarbiausia žmogui yra orientacija į asmeninį tobulėjimą ir meilę, o ne į materialines vertybes ir statusą.

Europos, Azijos ir Amerikos šalyse teko sutikti šimtus žmonių, kuriuos drąsiai pavadinčiau visaverčiais. O ar daug mūsų žmonių galėtų vadintis visaverčiais? Ar daug Seimo narių, ministrų, viceministrų, patarėjų ir padėjėjų, valstybinių institucijų tarnautojų, verslininkų, „uždirbančių“ per mėnesį 250 tūkstančių eurų (daugelis tiek neuždirba visą gyvenimą), gali vadintis visaverčiais? Ar muitininkai, kalėjimų viršininkai ir teisėjai, statantys sau pilis, ir visi kiti, kurių pajamos ir atlyginimas už darbą nekoreliuoja, gali vadintis visaverčiais žmonėmis? Ar Vyriausybė, kuri renkasi ministrus ne pagal tos srities išsilavinimą ir kompetenciją, ne pagal gebėjimą išspręsti tos srities problemas, o pagal ištikimybę partijai ar už senelio revoliucionieriaus nuopelnus komunizmo idealams, kad ir koks neišmanėlis būtų, - ar tokia Vyriausybė yra visavertė? Visiems akivaizdu, kad beveik jokia ministerija nesprendžia tinkamai jai privalomų spręsti problemų, nes nesugeba. Kai kitos šalys tobulėja, mūsų šalis stagnuoja, todėl žmonių atlyginimai maži, nes jie savo pinigais neveiksniems valdininkams sumoka už tai, kad jie neatlieka savo pareigų, arba Vyriausybė atlyginimus kelia absurdiškais politiniais sprendimais. Dešimtmečiais švietimo ir mokslo ministrais skiriami žmonės, neturintys beveik nieko bendro nei su švietimu, nei su mokslu, o kurie turėjo - tuos atleido. Sveikatos apsauga rūpinasi tie, kurie nieko apie tai neišmano, nors yra šimtai aukščiausios kvalifikacijos specialistų. Atėjo laikas, kai dauguma žmonių kalba: „Neduok Dieve dabar susirgti“.

Vyriausybė pristeigė universitetų, kuriuos ne kiekvienas gali ir suskaičiuoti. Nesvarbu, kad kai kurie yra tik klojimo teatrai, prie kurių pritvirtinta lentelė su užrašu „Universitetas“ ir kuriuose yra žalojama jaunimo ateitis, nesuteikiant jiems XXI amžiaus mokslo ir technologijų valdomo pasaulio būtinų žinių. Didžiausias šalies turtas yra ne didelė teritorija ir gamtos ištekliai (tai turi skurstanti Rusija), bet gerai išlavintas jaunimas (būdingas neturtingiausiai ištekliais Japonijai). O mūsų tas didžiausias turtas jau du dešimtmečius sparčiai nyksta, iš mokyklų išeina daug beraščių jaunuolių, kurie be jokios atrankos ateina į kai kuriuos pseudouniversitetus. Mokytojai, gydytojai ir profesūra, kuriems patikime savo vaikų, o kartu ir Lietuvos ateitį, valdžios yra vertinami blogiau už tuos žmones, kuriems patikime savo namų santechniką. Ar tokia valdžia yra visavertė? Ar galime tokios valdžios valdomi jaustis saugiai, būti patenkinti dabartimi ir pozityviai žiūrėti į ateitį? Ar tokia valdžia nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui? Daug klausimų, į kuriuos niekas neatsakys.

Galima būtų taip pat paklausti, ar visavertė yra mūsų žiniasklaida. Ar laikraščiai ir interneto žinių portalai skleidžia tas žinias, kurių labiausiai reikia visuomenei? Yra šimtai mokslininkų, kurie savo darbais garsina Lietuvą pasaulyje. Ar žiniasklaida apie tai informuoja žmones? Universitetuose ir dešimtyse mokslo institutų bei centrų kas savaitę ar dažniau kas nors atrandama, sukuriama, ištiriama, ko niekas pasaulyje nežinojo, bet kas yra svarbiau nei kamuolio įspyrimas į vartus. Ar žurnalistai dažnai apsilanko mokslo laboratorijose, ar pasidomi, kam naudojami kasmet šimtai milijonų eurų mokslui skirtų mokesčių mokėtojų pinigų? Radijo ir televizijos laidose nuolat puikuojasi ragana arba būrėja, pusplikė netalentinga 11-ojo ryškio „žvaigždė“ (tokios plika akimi yra nematomos), bet ne garbus profesorius. Žiniasklaidai yra daug svarbiau daugybę kartų per radiją ir televiziją kartoti per dieną, kas kokioje pasaulio šalyje kam įspyrė į vartus ar įmetė į krepšį kamuolį, o ne kas padarė atradimą arba sukūrė naują technologiją, kuri lemia mūsų gyvenimo kokybę ir ateitį. Per televizijos kanalus daug kartų kartojami vis tie patys kriminaliniai serialai. Kodėl? Ko jie moko žmones, kokį tikslą turi tų televizijos kanalų vadovai? Kas nežino, kas Lietuvoje vyksta gero, tie nevilties apimti ir perspektyvų nematantys garuoja iš šalies tarsi vandenilis iš atmosferos. Žiniasklaidos neskleidimas pozityvių žinių, slėpimas visuomenės kuriamo gėrio ir nuolatinis mėgavimasis tik kriminalais, man atrodo, yra nusikalstama veikla.

Bet ar šie klausimai teisingi? Nukrypkime truputį nuo niūrios Lietuvos realybės. Ne visi žmonės pasaulyje gyvena ir mąsto taip, kaip mes Lietuvoje. Yra daug sąžiningų ir kartu materialiai klestinčių žmonių. Kolumbijos universiteto (JAV) psichologijos profesorius Kenas Šeldonas (Ken Sheldon) knygoje „Optimal Human Being“ (Optimalus žmogus) rašydamas, kaip pasiekti dorą, sąžiningumą ir harmoniją gyvenimo kelyje, kad būtume sveikesni ir laimingesni, mano, kad gyvenime yra svarbu subalansuoti savo poreikius. Daugelis tyrimų parodė, kad įvairių kultūrų žmonėms reikia savarankiškumo, kompetencijos, bendravimo, saugumo ir savigarbos. Savarankiški žmonės jaučia, kad jie yra savo gyvenimo autoriai, galintys laisvai reikšti savo vertybes ir kurti savo tapatumą, talentus ir autoritetą. Kompetentingi ir save gerbiantys žmonės jaučiasi teisingai siekdami savo tikslų ir yra teigiamai vertinami kitų. Bendraujantys ir besijaučiantys saugūs žmonės jaučiasi socialiai susiję su kitais ir esantys saugios visuomenės dalis. Svarbiausia suderinti šiuos poreikius. Jų nesuderinus, sunku pasiekti optimalų gyvenimą. Pavyzdžiui, pagalvokime apie darboholiką, kuris yra labai savarankiškas, saugus, kompetentingas, save gerbiantis, bet užsidaręs, mažai socialiai susijęs su kitais. Nepaisant didžių pasiekimų gyvenime, jis tikėtinai bus linkęs į susvetimėjimą, liūdesį ir vienatvę.

Svarbu siekti harmoningų tikslų. Siekiant savo tikslų būtina, kad jaustume, jog mūsų asmenybė nuolat keičiasi norima kryptimi. Bet vien to nepakanka. Išsikeltų tikslų pasiekimas mūsų dar nepadaro laimingų, sveikų ir patenkintų gyvenimu. Svarbu, kad tie tikslai suteiktų vidinę harmoniją. Vidinę harmoniją teikiančiais tikslais žmonės įvardija tokius, kurie dera su jų tapatybe, pagrindiniais poreikiais, asmenybe ir talentais. Galima įsivaizduoti situaciją, kai labai išmanus ir gabus jaunuolis yra tėvų verčiamas studijuoti mediciną, bet jis jaučia, kad dirbdamas ilgas valandas, dažnai ir naktį, neturės savarankiškumo, negalės bendrauti su draugais. Jam tai nėra optimali sąlyga gyvenime. Arba pažvelkime į merginą, kuri vaikystėje turėjo talentą muzikai, bet niekada nesidžiaugė tuo, ką ji daro, niekada nelaikė to darbo savo tapatybės dalimi. Tai taip pat nesuteikia laimės.

Tikslus ir visuomeninį vaidmenį svarbu pasirinkti išmintingai. Erikas Fromas buvo teisus sakydamas, kad rinkdamasis išorinius tikslus - pinigus, grožį ir statusą - tapsite mažiau laimingas, nei siekdamas vidinių tikslų - intymumo, bendrumo ir asmeninio tobulėjimo. Taip pat svarbu pasirinkti visuomeninį vaidmenį, kuris geriausiai atitinka mūsų išskirtinę asmenybę. Kartais turime daug tikslų, todėl svarbu siekti asmenybės sujungimo į visumą. Tokios harmoningos asmenybės pasižymi didesne savigarba, yra atviresnės naujiems iššūkiams, gyvybingesnės, labiau patenkintos gyvenimu, pasižymi saviraiška ir gera nuotaika, pozityviai mąsto ir geriau sutaria su kitais.

Todėl dažnai siekiame tobulinti save ir pasaulį. Nors mūsų asmenybę labai veikia paveldėti genai, bet tai nereiškia, kad asmenybės negalima keisti savo veikla ir elgesiu, nugalint stresą, pozityviai mąstant ir elgiantis. Tik dažnai mes nenorime keistis. Kartais kovoti su nusistovėjusiomis pažiūromis yra naudinga. Kai kurie revoliucionieriai matė didelę prasmę kovodami su nusistovėjusia tvarka. Todėl svarbu yra prisiimti atsakomybę už savo tikslus ir pasirinkimus. Kartais prisiimame tikslus, kurie veikia prieš mūsų tapatybę, talentus ir esminius poreikius. Todėl reikia įsiklausyti į savo procesus vertinantį kūną ir būti pasiruošusiam keisti savo tikslus, jei tai atrodo būtina.

Anot vieno iš humanistinės psichologijos įkūrėjų Karlo Rodžerso (Carl Rogers), reikia ugdyti pasitikėjimą savo galimybėmis ir žinoti, kas yra svarbu mūsų visaverčiam gyvenimui. Šeldonas pastebėjo, kad žmonės laikui bėgant dažnai keičiasi, labiau vertindami minėtuosius vidinius tikslus nei išorinius, ir daro išvadą, kad reikia pasitikėti savimi ir atsisakyti tikslo, kuris nepadeda mūsų tobulėjimui. Stipraus vidinio tikslo siekimas yra susijęs su socialiniu elgesiu, tokiu kaip pagalba kitiems kasdieniame gyvenime, kuris skatina mus dvasiškai tobulėti.

Vienos universiteto Austrijoje neurologijos ir psichiatrijos profesorius Viktoras Franklis (Viktor Frankl) knygoje „Man’s Search for Meaning“ (Žmogaus siekis prasmės) rašo: „Buvimas žmogumi visada rodo į kažką kita nei save patį. Kuo labiau pamirštame save, atsiduodami tarnauti kitiems reikalams ar kitiems žmonėms, tuo žmogiškesni tampame, tuo daugiau save įprasminame.“

Gyvenimo pabaigoje minėtasis Maslovas pasiūlė naują savęs įprasminimą, pavadinęs tai savitranscendencija, pralenkiant save, viršijant savo galimybes. Šeldonas mano, kad tapimą visaverčiu žmogumi gali palengvinti siekis aukštesnių tikslų, kurie leidžia tarnauti kitiems. Siekiant asmenybės integracijos, reikia integruotis į platesnį socialinį gyvenimą nei tas, į kurį esate įspraustas, dirbdamas laboratorijoje, redakcijoje, ministerijoje ar kitur. Ir nereikia ieškoti tik sau naudingų dalykų, bet stengtis būti naudingam kitiems.

O ką gausime, jei pasirinksime tai prioritetu? Būsime kelyje, vedančiame į asmenybę, kuria galime tapti. Kiekvienas yra savo gyvenimo kalvis. Bet visavertis žmogus pasižymi optimalia sveikata, gerove ir laime, todėl iš tokių asmenybių galime daug išmokti. Tikėkimės, kad žmogiškojo visavertiškumo idėjos ateis ir pas mus. Fizikai žino, kad iš chaoso kada nors atsiranda tvarka ir grožis. Kada nors ir mes galėsime didžiuotis esantys visaverčiai žmonės ir gerbti savo garbingų žmonių nesavanaudišką Vyriausybę. Ir atsakymas į klausimą yra - Lietuvai labai reikia daugiau visaverčių žmonių. Jų yra, tik jų kritinė masė dar per maža. Bet ji išaugs.