21 nuotr.Norint pažinti reiškinį, reikia jame pabūti. Ir pamatai, kad imitacinėje demokratijoje imituojama viskas, opozicija - taip pat. Yra tokia graži, pūkuota, nusivylusiųjų baisingai mėgstama, gudručių sukurta stebuklinė pasaka. Juodai balta nuotrauka apie tai, kokie didvyriai ir nesuprasti genijai gyvena opozicijos stovykloje. Ir kokie niekšai, kvailiai - valdžioje.
Iš tikrųjų vargu ar surasi, kur būtų daugiau melo, veidmainystės ir elementaraus, primityvaus savanaudiškumo nei opozicijoje. Šių rinkimų rezultatas - opozicijos išsigryninimas. Šitiek metų žmonių neviltimi maitinosi nepavykę karjeristai ir vidutinybės, profesionalūs patriotai ir atšildyti dinozaurai, etatiniai tautos vienytojai, politikos emeritai, populistai, atlekiantys patupėti ant kiekvienos žmonių nelaimės ir šiaip geranoriški, pikti dundukai.
Taip, puikių, nuostabių žmonių yra visuose opozicijos sluoksniuose, visose partijose ir struktūrose. Stabdis yra ne jie, o nudėvėti, tik savo lyderyste susirūpinę lyderiai ir jų seniai numirusios struktūros. Politinius lavonus reikia pagaliau palaidoti, žmonių atsibudimas iš iliuzijų turi prasidėti.
Tačiau tam reikia atsimerkti, apsidairyti ir pagaliau pamatyti tai, kas seniai yra. Globalizmo laikais nebėra nevaldomų, nestebimų ir nekontroliuojamų teritorijų. O ten, kur kaunamasi dėl valdžios, pinigų ir įtakos, kontroliuojama beveik viskas.
Opozicija uždaroma į nežinomumo gardą, o toliau su ja kovojama ne tik ir ne tiek iš išorės, kiek iš vidaus. Visose šalyse opozicijos stovyklos yra kiaurai valdžios ir specialiųjų tarnybų stebimos, sekamos ir pasiklausomos. Viduje turi „pakabintų ant kompromato" ir infiltruotų įtakos agentų, kurie reikiamu momentu aktyvuojami.
Tai nebūtinai lyderiai, bet visada įtakingi asmenys, galintys esmingai paveikti sprendimus. Kelia gražius, neįgyvendinamus tikslus, o nepavykus - sumaištį, destrukciją ir niekur nevedančias rietenas organizacijų viduje. Visiškos sėkmės atveju perimamas valdymas.
Socialiniuose tinkluose vis atsiranda nauji ar sukasi seni priedangos portaliukai, grupės ir „influenceriai". Suburia, kartu ir apšviečia, aktyviąją nepatenkintųjų dalį - tarnyboms juk reikia jus pažinti asmeniškai, užregistruoti. Kartais net sukuria kokias nors butaforines „visuomenines organizacijas" ir net „judėjimus".
O kaip didvyriškai ir išradingai kaunasi dėl autoriteto ir lyderystės! Atkakliai ir nenuilstamai kasdien kalba apie tai, ką žmonėms labai norisi girdėti, kas visiems skauda. Ir tampa susijaudinusių feisbuko moteriškių garbinimo objektais. Dažniausiai masiniu, primityviu lygmeniu - pasekėjų skaičius čia kainos ir atlygio kriterijus.
O reikšmingais momentais jie staiga pakeičia įvykių vertinimus ir ima transliuoti netikėtas, moderniai keistas pažiūras su dar keistesniais argumentais. Tikslas - atsisakyti ryžtingo veiksmo, kuriam ir buvo sutelkti žmonės, dar geriau - tą veiksmą nukreipti sistemai nepavojinga ir politinėms grupuotėms naudinga kryptimi.
Pagal susikurtas įtakas sukuriamos reikiamos nuomonės. Suburtos minios nepatenkintųjų nuvedamos į susipriešinimo, nusivylimo ar abejingumo akligatvius, įnirtingas kovas prieš skaudžias, bet sistemai mažai svarbias, smulkmenas, išsklaidant visuomenės energiją ir neleidžiant sutelkti politinės valios.
Taip yra visame pasaulyje. Galvojate, pas mus - ne? Galvokit toliau arba tiesiog nusiimkit dangčius nuo akių ir apsidairykit. Pamatysit įdomių dalykų ir žmonių, dažnai gerai pažįstamų. Sėkmės moksle.
***
Vito Tomkaus trigrašis:
Prieš skelbdamas straipsnį, juokais paklausiau autoriaus, ar jis tik ne man taiko? Patikino, kad lyg ir ne, bet manęs neįtikino. Kadangi dar neišmokau savęs apgaudinėti, - Ak, kad žinotumėt, kiek tokių veidmainių yra! - konstruktyvią kritiką pirmiausiai pritaikau sau. Dažnai kišu savo trigrašį ten, kur nereikia. Kai kada jis it pagalys į ratus, kas man, aišku, garbės nedaro. Tikiuosi, šįsyk ne taip. Su visa pagarba sąjūdžio bendražygiui V.Radžvilui, netikiu, kad NACIONALINIS SUSIVIENIJIMAS galėjo suvienyti visą tautą, jei net nesugebėjo prieš rinkimus susivienyti su tautiškomis jėgomis. T.y.- su savo bendraminčiais! Kaip man juo aklai pasikliauti, jeigu jis vienas pirmųjų įsipainiojo į Sorošo tinklus? Jei tai buvo klaida, kodėl viešai nepripažįstama, nes kai reikėjo viešai pasmerkti „Respubliką", jis tai padarė irgi vienas iš pirmųjų. Net nesigilindamas į esmę: už ką ji puolama? Kai buvo mūsų redkolegijos narys ir konservatoriai dienraštį uždarė, irgi mūsų negynė. Tiksliau: neapsigynė.
