Arvydas JUOZAITIS: Moterystės sakramentas - VIVAT!

Jau net baisu klausti jaunų merginų, kodėl jūs moterystės sakramento nepripažįstate? Kodėl vyrų prie altoriaus netempiate? Ak, jie nevidonai? Baisu. Tik kad mes nevidonais per amžius buvome: tai mums žirgą atvesk, tai mums kardą, sesute, paduok.

Vaikai ir per karus, ir kariams gimdavo. Gausiai gimdavo, per atodūsį pradėti.

Tik kaip dabar? Patys žinote, kaip.

Ar aš jau čia apie vaiko gyvybę, jo krykštavimą mergelės glėbyje? Apie tiesiamas rankeles? Apie tikriausią, gryną kaip miško šaltinis kūdikėlio meilę? Ir nebaisu man galvoti, kai pati mergelė negalvoja? O aš pasakyčiau: argi ne smagiau bus senti su mieliausia būtybe, mergužėle. Ar ne? Ar besiglaudžiančios šilumos bus per daug - ką? Ar blogai, kad paguos, kad vandens stiklinę išties, kai tau laikas ateis?

Ak, sakai, tau neateis?! Tu - amžinai jauna ir graži? Amen. Pone Dieve šventas.

***

Jau net baisu žiūrėti į savuosius, į Sąjūdį kūrusią kartą. Mes siaubo akimis stebime „vaikams sukurtą laisvę" - matome, kokia ji turtinga tapo, laiminga ir pikta ant valdžios. Ir seniais virsta. Savam malonumui. Taip mūsų ir jų laisvė baigsis.

Gerai, kad milijonas išlėkė iš atkovotos laisvės - bent jau nematome, ką jie ten pasigimdo ir kaip su tuo kalbasi.

O kas liko - tas smagiai ir su malonumu kaukia „Aš labai myliu Lietuvą!" Iki užsprings. Nes šaukia stovėdami veidu į veidrodį, kuriame nesimato nei vaikų, nei anūkų. Užtat matosi... Taip, tuose veidrodžiuose jau matome visai kito gymio ir kitų civilizacijų būtybes. Stovi jos, stebisi, tyli ir laukia. Palauks dar, kol visi mūsų žviegimai ir linksmybės pasibaigs. O tada tai uždainuos, jos, tos kitos gausios ir gimdančios civilizacijos. Galingiau, garsiau - su vaikais, su anūkais.

Bet kas mums dirbo? Buvęs antikultūros ministras lakūno Kairio vardu vis lakstė padange, režisierių Tuminą girtu rusų kareiviu krikštijo, iš džiaugsmo klykė, kad esame laimingiausio pasaulyje jaunimo šalis. Jaunimas juk be vaikų kriokia-dainuoja: „Po mūsų nebus mūsų, po mūsų bus tvanas!" Iki paskutinio lietuvio, taip sakant, kriokia-dainuoja, ypač per krepšinio rungtynes Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę".

Tame lietuviškame kaukime ir rėkime glūdi gili prasmė.

***

Pokario siaube tėvai mus gimdė, mes okupacijos sąlygomis gimdėme. Mums tai buvo prasmė, nes likimas liepė, nes lietuvybė ir šeima, nes gyvybės siūlo nevalia nutraukti, per amžius rišamo, audžiamo. Gražiausios kalbos geidėme pasaulyje. Kad pasaulis žiūrėtų ir stebėtųsi, kaip knygnešių tauta iš po žemių išlindo ir valstybė savo kalbą sukūrė. O juk visai praryti kaimynų buvo, prieš 1900 metais dar nė kalbėti lietuviškai teisės neturėjo.

Ir štai valstybę sukūrėme - kam? Atžalėlėms. Taip jau, naujai prasmei. Giliai prasmei - negimdantiems.

Šitai tikrai gili prasmė. Iš tos prasmės uodegėlė kyšo, kurią jaunimėlis įsikandęs čiulpia. Ir apie sunkų nežmonišką gyvenimą dejuoja. Iki 30-ies dejuoja smagindamiesi, čiulpdami, apie šeimą negalvodami čiulpia, ir vien apie smagų čiulpimą instagramuose dalinasi. Sako, sava uodegėlė labai brangi, kaprizinga. Ji skųsis Europos parlamentui, jeigu kas, jeigu ją užgausi. Uodegėlė reikalauja žmoniškai - kad būtų liuks butas, liuks mašina, liuks egzotiškas kurortas. Ir dabar tegul bus Tailandas, ar Balis - to uodegėlė reikalauja. Reikia sunkiai dirbti, moterėlės, apie jokius sakramentus negalvoti, nes kaip kitaip ją patenkinsi?

Toliau? Ak, taip, toliau - trijų Erazmus programų reikalauja, kelių universitetų, bakalaurų ir dviejų doktorantūrų. Visko uodegėlei reikia kaip Europoje, nemanyk.

Ir toliau? - ak, teisių nei vyras turi reikia, būtinai. Antraip tie seksistai mus ir be sakramentų suės.

O dar toliau? Kai jau per 30 - kas tada? Tada jau reikia iki galo išeikvoti energiją, kad nors pasismaugtum ta uodegėle. Iki 35. Gerai. Bet kas toliau? Kodėl toliau - juk jau vėliau! Tai yra - vėlu, ta prasme.

Per vėlu apie moterystės sakramentus galvoti, seniai pagrindinis, tai yra nekaltybė, vėjais paleista. Ką, apie vaikus galvoti? Ir kam - man? Nu, žinai Graška, kad koks vienas gimtų ir tas - nesveikas? Ašei tėvyny visgi šytiek mylu, kam ją suknist, ta prasme, sunkint?

***

Ir apskritai mums geriau be tos bėdos - šeimos. Konstituciją visai suknis, tai yra pakeis, ir nebežinosime, kas šeima yra kas... tai yra kokia. Lytiškai ir jausmeliais pasižaisti? Okei. Tai ir žaiskime toliau, iki... kol po mūsų nebus mūsų.

Ir juk gerai - visokios lytinės teorijos dabar rėkia per TV ir YOUTUBE. Ir instagramuose visokiuose. Ir sako, kad nežinia, kas tu dabar esi - gal „žmogus", o gal „žmoga"? Žodžiu, genderis. Gendrenuotas-gangrenuotas, tp-skant. Kokie dar ten vaikai?! Ana, štai, jau tą, kaip jį - sumeistravojo dirbtinį intelektą, tegul kitas gimdo! O man „žmogos" teisės rūpi ir kaip 300 žodžių lietuvybę instaliuos į intelekto uodegėlę. Instaliuos, ir bus okei.

Sakai, bėda, tas dirbtinis? Jis, sakai, sąžinės pareikalaut gali?

Tai jau - ne! Ką žinau, tai jau žinau: sąžinė iš tėvų ir senelių paveldima, jos neinstaliuosi...

Vieni nepatogumai iš tos sąžinės.

Štai dabar sėdžiu, verkiu, rašau, nes sąžinė bjaurybė rūdimis apėjo, baigia sugraužti mane. Antai vakar ir vėl pranešė: ir vėl naują Europos nuosmukio rekordą, dugną lietuvaitės pramušė. 2023 metais vienai lietuvei moteriai (baisu ištarti - „reproduktyvaus amžiaus") teko vos 1,18 vaiko. Kai tautos ir valstybės gyvybei reikia 2,1 vaiko. Amen.

***

Žodžiu, amen mūsų Lietuvėlei, valstybei mūsų, meilei mūsų, kraujui ir ašaroms mūsų tėvų ir protėvių, amen.

Demografija - pati didžiausia politika. Jeigu vyriausybė ja neužsiima (ar ji vaikų turi?), ja užsiima tarptautinės migrantų organizacijos, jau ir mūsų namuose įsikūrusios.

Kai kitais metais vos keliasdešimt tūkstančių lietuvaičių ateis, į Lietuvėlę įeis 40 000. Bus mums tolerancijos ir žmogaus teisių pamokos Dievo ir Gamtos akivaizdoje.

Bet užtat būsime pagyvenę „laimingiausio pasaulyje jaunimo šalyje".

Bet nieko baisaus - 1 milijonas jaunimėlio pabėgo, pabėgs ir paskutinis milijonas.

Nes ką čia „moterystės sakramentu" bepamokysi? Kai lietuvių šeimas tas sakramentas amžių amžiais maitino, tai ir mes atsiradome. O juk dabar po mūsų nebus mūsų.

P.S. Šiandien VINCO KUDIRKOS gimtadienis, rytoj KRISTIJONO DONELAIČIO gimtadienis.

DANGAUS ŽENKLAI MŪSŲ ŽEMĖJE.

JŲ TĖVAMS TURIME DĖKOTI ir mes, ir TĖVYNĖ mūsų, kad tiedu vyrai susilietė net gimimo dienomis. 

Su Naujaisiais, brangieji. 

Prašviesėjimo!