Arvydas JUOZAITIS. Sąjūdis: sukurti stebuklą, sunaikinti kūrėjus!

Abu laidos herojai, Alfredas Bumblauskas ir Antanas Terleckas (anūkas), gerokai kalbėjo apie kolūkinį kaimą, kuriame matė vien absurdą ir siaubą, ir visai nepamatė išsaugotos kaime lietuvybės ir katalikybės, visai demografinę duobę užpylusios tautos, nepamatė 1 mln. gimusių lietuvių, be kurių jau tik 1,5 mln. tauta. Žodžiu, apie visa tai pakalbėję, ėmė ir užstrigo. Sėdėdami Sąjūdžio gimimo salėje, nė vienas negalėjo pasakyti, "iš kur tas Sąjūdis gimė". Profesorius galiausiai rėžė taip: „Aš nežinau, kaip atsirado Sąjūdis". Jaunasis istorikas kiek nustebo, bet po akimirkos sulinkčiojo: „Ir aš nežinau, iš kur atsirado Sąjūdis". Ir tada, sutvirtindami šį atradimą, istorikai giliai įkvėpė ir iškvėpė: „Sąjūdis - tai stebuklas". Amen.

Galas istorijos mokslui. Viskas baigiasi stebuklais. Nereikia nieko, tik ilgų kalbų ir finalinės išvados: „Stebuklas". Nereikia dešimtmečius rašytų ir prirašytų knygų, sukurtų filmų, net kalnų "memuarų" nereikia. Viskas aišku: LRT istorikai (ypač oficialus istorikas) pasakė: „Stebuklas", ir baigtas kriukis. Kam dar ką tirti!

Tačiau jokia tezė nesibaigia vien savimi. Už tezės, kaip už altoriaus, kita tezė slepiasi. Slepiasi Dievas. Mūsų atveju - stebuklinė Partija, stebuklinis partijos Vadas, stebuklinė Viena istorinė tiesa. Tiesa apie Sąjūdį, taip sakant, ir apie Lietuvą, taip sakant... Ir baigtas kriukis. O kas nesutinka, kas matė aiškiau ir kitaip? Tie yra blogiečiai, komunistai, o ir slapti Maskvos tarnai. Amen.

Taip konservatoriškas frontas, pasinaudodamas LRT ir Valstybės institucijomis (ir mokyklomis) diegia mitą, kad „profesorius sugriovė Sovietų Sąjungą". Prisikalbėta, nors vežimu vežk. Viskas drimba iš to vežimo, bet vis vien vežk, lietuvi. Juk Lietuvą veži. Mokyklinių vadovėlių prisikrauk, ir vežk. O jeigu tau, lietuvi, dar maža, įversime į vežimą ir ukrainiečio S. Loznicos filmą, sukurtą pagal landsbergišką scenarijų. Ten herojaus mitas o-ho-ho! Kaip ant delno, nors palaižyk. Bet, prabočyk, lietuvi, jeigu palaižius liežuvis apkars.

Per tris dešimtmečius išmokta taip sudėlioti faktus, taip parodyti vaizdus, kad iš Sąjūdžio lieka tik „stebuklo" tirpalas. Jau tiek toli nueita, kad viena nacionalinės premijos laureatė tirpte ištirpusi tame stebukliniame tirpale, ir net jo konsistenciją nustačiusi. Jos šedevras puikuojasi Signatarų namuose, spec. parodoje: Sąjūdis, pasirodo, buvo tik „Fluxus ir Vadas". Visa kita? Ak, žmogeliai, kokie jūs primityvūs, jeigu Fluxuxuxų didybės nematote. Amen.

Klausydamas istorijų apie Sąjūdį vis dažniau prisimenu du siaubūnus prancūzus, po jų revoliucijos XVIII amžiuje gyvais likusius. Policijos šefą Fušė ir visų ponų tarną Taleiraną. Kai jie pasirodydavo kartu, žmonės kuždėdavosi: „Klasta ir Niekšybė susikibusios rankomis eina". Dabar ir mūsų Lietuvėlės viršūnėse tokių porų apstu. Valdiškai priverčia tikėti melu.

***

Man, buvusiam pačiame Sąjūdžio sprogimo epicentre, be galo skaudu, kai lietuviai istorikai stebukladariai nutyli Estiją. Nė žodelio. Ir toje LRT laidoje - net žodelio, tarsi Estijos nė nebuvę. O juk buvo, ir dar kaip buvo!

Kas jau kas, bet estai mus pastūmėjo ir daug ko išmokė. Ir didžiųjų mitingų išmokė, kuriuos mes smagiausiai pasigavome. Proto ir santarvės neišmokė, bet mitinguoti - labai. Mes estų Suvereniteto Deklaracijos neparėmėme sava Deklaracija, nes visai nepasiruošę jai buvome (1988 m. lapkritis), užtat sukūrėme tokią vidaus krizę, kad jos dėka Sąjūdžio-LPS tarybos pirmininką nutarėme išsirinkti. Pusei metų, tiesa. Tačiau ne bėda - tas nebeužleido niekam kitam vietos. Katalikai juk buvome ir tebesame, mums be altoriaus gyventi negalima.

Bet. Būkime biedni, o teisingi: pirmieji, didžiausią Atgimimo reikšmę turėję mitingai, nebuvo „Sąjūdžio mitingai". Trys pirmosios 1988 metų vasaros sueigos, pralaužusios baimės ledus ir pakėlusios Atgimimo bangą (didesnę nei Sąjūdžio bangą), buvo surengti kartu su LKP CK. Savais komunistais lietuviais. Per juos ir su jais. Ir birželio 24 d., ir liepos 9 d., o ypač rugpjūčio 23 dienos. Pastarajam Sąjūdžio iniciatoriai prašė Gedimino aikštės, bet LKP CK nusprendė ir suteikė Vingio parko areną. Žinoma, buvo koktu matyti tribūnoje Lionginą Šepetį, LKP CK ideologą, prieš metus niekinusį ir dergusį pirmąjį Molotovo-Ribentropo datos mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, bet ką darysi? Teko nuryti šią karčią piliulę. Nes tik todėl mitingą per LTV pamatė visa Lietuva. Ir tada, tik tada įvyko Proveržis, ir tik tada - nebesustabdysi upės bėgimo.

***

Bet grįžkime prie estų. Tai jie buvo ledlaužiai, jie išmokė mus. Pašaukė mus. Tačiau Lietuvos didybės propagandoje Estijos ignoravimas jau tapo taisykle. Esą patys viską sugalvojome ir patys visą imperiją sugriovėme. Juokinga ir neteisinga. Ir apgailėtina. Ir dėl to to pirmiausiai kalti istorikai. Kurie kaip apsėsti kartoja: kilę esame iš LDK didybės. Estai juk tokios didybės neturi! Ir kuo Didybė baigiasi? Istorikų LRT šviesybėje: "Sąjūdis - tai stebuklas".

Sutikčiau, tegu bus didybė, pasipūtimas dėl LDK (nors nematau, kodėl), bet istorikų pareiga matyti priežastis - profesija! O dabar nė XX amžiaus pabaigos paaiškinti negali. Be stebuklų.

Tie istorikai puikiai aptarnauja dešiniojo kirtimo cenzūrą. Valstybės vardu veikiančią. Apie tai - tuojau pat.

Tuo tarpu estai mus išmokė kaip laužti komunistinę sistemą iš vidaus, kaip tolti nuo Maskvos įtraukiant į savos valstybės atkūrimo kelią ir realią, išsyk priešišką KP CK, bet ir ją keičiant. Būtent to mus mokė estai. Prastoki buvome mokiniai. Bet vis dėlto katalikai. O tai paaiškina, kodėl ir A. Brazauską, ir L. Šepetį labai šiltai tauta sutiko. Tą parodė ir mitingai, ir Steigiamasis LPS-Sąjūdžio suvažiavimas.

***

Be sąžiningai suprastos mūsų bendros istorijos mes kaip be kojų. Dešinysis-konservatoriškas istorijos cenzūravimas dabar paverčia tautą bala žino kuo.

Tebus dar kelios pamokos.

1988 metų pradžia. Sausį mes buvome itin stipriai suimti į nagą Maskvos satrapų, kuriuos valdė emisaras Nikolajus Mitkinas. Tikras cerberis, kurio veiksmai sakė: „Bus jums Stalinas, o ne Gorbačiovas". Ir gerokai Užspaudė viską. Apie jokias laisves nesvajokite. Vasario 16-oji nusikaltimas. Uždaroma Vieša veikla. Ir t.t.

O kaip estai? Ar jų padėtis buvo be Maskvos cerberių? Be savų pakalikų? Visko ir pas juos buvo. Bet cerberius izoliavo sveika estų komunistų masė, kuri pareikalavo M. Gorbačiovo, o ne Stalino "perestroikos". Ir sveikos, blaivios santarvės žmonės laimėjo. Ir estai jau 1987 metais, „po tais pačiais komunistais", ėmėsi tautinio atgimimo. Tai reiškė - suvereniteto. Ir jau 1988 pradžioje, kai mes glūdėjome speige, estai jau turėjo laisvo-atviro eterio TV (!) ir gerokai laisvesnę spaudą. Net rusiškas oficiozas „Sovetskaja Estonija", nekalbant apie rajoninius laikraščius (komunistų valdomus), plačiai prabilo apie ypatingą Estijos kelią, apie IME, ūkinio atitrūkimo nuo Maskvos planą.

Taip ir nutiko. Balandžio 13 dieną, vienoje iš TV laidų dvylika vyrų ir moterų, nelyginant apaštalai (dauguma jų buvo komunistai), pasvarstę IME (Estijos „stebuklą", ką ir reiškia IME) veiksmų eigą, nutarė: kadangi savi ir Maskvos biurokratai trukdo, reikia kurti Liaudies frontą M. Gorbačiovo pertvarkai remti. „Rahvarinne". Ir ką? Ir joks KP CK, joks KGB negalėjo imtis represijų prieš M. Gorbačiovo "perestroiką". Džinas buvo išleistas iš žibinto, žmonių baimės ledai pralaužti, ir per kelias savaites, žaibiškai susikūrė šimtai rėmimo grupių visame krašte.

Mes? Mes - nieko panašaus. Laimė, kad 1987 jau veikėme filosofų, ekologų, paminklosaugininkų klubuose. Bet jokio nacionalinio masto, jokios bendros strategijos, jokio informacinio tinklo! Kai gegužės pabaigoje Vilniuje apsilankė estų ekonomistai, jie liūdnai konstatavo: pas jus, lietuviai, dar Baltarusijos pelkės. Ūkiskaita mūsų ekonomistams buvo tik įmonių ūkiskaita, o estams ji jau reiškė viso krašto ūkiskaitą, atskirtą nuo Maskvos.

Estams išvykus - laimė, Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė ir įsikūrė. Taip pajudėjome iš mirties taško. Tiesa, be jokio ryšio su visa Lietuva.

Būtina pabrėžti: laisvą eterį mums turėjo atstoti „Sąjūdžio žinios". Ir jos atliko savo revoliucinį, sprogdinantį vaidmenį. Atliko iki pat spalio mėnesio Steigiamojo Suvažiavimo. „Sąjūdžio žinios" davė revoliucijai kraują, nes jas skaitantys ir jas platinantys (tiražas vasaros pabaigoje pasiekė 100 000 egz.) ir buvo Sąjūdis. Nelyginant knygnešių gadynėje.

***

Taip, juk buvo svarbiausia, kaip dabar atrodo, - mitingai! Bet juk ir jie - estų pavyzdžiu. Estai mums tiesiog pirštu parodė, kaip reikia veikti. Kad žmonės nebūtų įbauginti, neišsigąstų (juk tiek dešimtmečių gyvenę su baime). Ir štai mudu su Kazimiera Prunskiene pamatėme tą birželio 17 dieną, tą Talino Dainų slėnį (mūsų Vingio parko estrada padovanota estų). Ir apšalome. Kaip neapšalsi, kai prieš tave subanguoja jūra tautinių-valstybinių vėliavų, kai matai radikaliausius, Lietuvoje neįsivaizduojamus šūkius. Ir kokia tvarka: Liaudies fronto grupės, išsirikiavusios kolonomis, ir suėję visi kartu - 150 000 sielų. Ir niekas nevaiko, nes tai Estija, kur komunistų CK jau parėmusi Liaudies fronto politiką, ir todėl KP CK čia palydima į Maskvą, į XIX partinę konferenciją. Kad už Estijos interesus kovotų. „Ergo"! Štai kaip galima išeiti į tautą, o ir pasinaudoti istorine proga, M. Gorbačiovo sušaukta XIX partine konferencija. Ir tegul visi mitkinai ir KGB eina šunims šėko pjauti - kai į aikštę išeis tie, kurių jie vaikyti nedrįs.

Užsiliepsnojome baltu pavydu.

Ir lygiai po savaitės, birželio 24 d., mes pasiekėme ir nuskynėme nebūtą nematytą vaisių. Nei ruošęsi, nei pasiruošę, o vien estų pavyzdžiu metėme pirštinę LKP CK - esą, valdžia brangioji, išlydėti jus norime į Maskvą, kuo mes prastesni už estus? Jūs turite vežti liaudies, tai yra tautos, lūkesčius, o ne savą biurokratiją. Tai buvo dingstis, ne daugiau, žaidimas - bet koks žaidimas! Juk jokie lūkesčiai Maskvoje patenkinti negalėjo būti. Bet...

Bet LKP CK (paskambinę į Taliną) pirštinę pakėlė. Ir išėjo į Gedimino aikštę. Žinoma, be odiozinio pirmojo CK sekretoriaus R. Songailos, kuris buvo tampoma N. Mitkino lėlė. (Kai tuo tarpu estams jų pirmasis KP CK sekretorius V. Vialjesas tapo kone didvyriu), bet su Algirdu Brazausku. Mūsų mitingas bent dešimt kartų buvo mažesnis. Bet - pradžia, žaibiškai pradžia be jokio pasiruošimo. Mums to pakako.

***

Kad nebūtų šiam kartui per daug, mielas skaitytojau, paminėsiu tik dar vieną lemtingosios 1988 metų vasaros „proto mūšį". Žinoma, jį ir vėl surengė estai.

Martas Tarmakas, geriausias Lietuvos draugas (ką tik antrą kartą buvęs Estijos ambasadoriumi Lietuvoje), liepos 1-2 dienomis, Vilniaus Profsąjungų rūmuose du vakarus ir po dvi valandas aiškino lietuvaičių salei (sausakimšai, per 1 500 žmonių), kas yra Estijos Liaudies frontas. Prabilo ir kalbėjo jis lietuviškai! Jau vien tai buvo palaima - kaip nepamilsi estų?!

Martas ramiai ir įtaigiai aiškino, kaip reikia veikti legaliai, kaip nevengti komunistinės valdžios, o priešingai - ją įtraukti, ja pasinaudoti ir ją keisti. „Juk pagaliau mes visi esame estai". Fizinį išnykimo pavojų estai jautė stipriau nei mes. Ir todėl jie mokėjo santarvės abėcėlę. Tai ne mes!

Yra išlikęs abiejų vakarų vaizdo įrašas. Reikia pamatyti salę - mūsų žmonės buvo NETEKĘ ŽADO. Pats Marto atvykimas, išėjimas į sceną, pasisveikinimas, tikslus lietuviškas kalbėjimas (vedžiau tą pokalbį, žinojau, ko klausti) - viskas bloškė mus į naują Tikrovę, per tuos vakarus mes išgyvenome mažiausia kelis pramiegotus metus.

O kad miegojome čia pat ir paaiškėjo: baisiu kontrastu nuskambėjo išėjusio į sceną Romualdo Ozolo kalba! Jis nuliejo salę šaltu dušu. Mūsų draugas prabilo kompartijos susirinkimo teiginiais, kuriuos apibendrino taip: "Gyvensime su draugu Mitkinu, kursime Lenininę socialistinę federaciją". Tai buvo nežinia kas.

Ir šiandien vis pagalvoju: kodėl taip baisiai komunistiškai R. Ozolas kalbėjo? Ar dėl to, kad buvo įpratęs dalyvauti kompartijos susirinkimuose, ar dėl to, kad metų metus dirbo komunistinės Ministrų tarybos referentu, rašė kalbas A. Česnavičiui? O gal dėl to, kad geriau už mus, jaunuolius, žinojo, kad N. Mitkino ir KGB letena pakelta virš mūsų galvų? Galai žino. Bet Ozolą valdė baimė. Ir ši kalba parodė, kaip toli mes atsiliekame nuo estų! Martą Tarmaką tai nustebino, jis man šitai ir pasakė. Ir tada, tą vakarą, pirmą kartą Sąjūdžio renginyje iš salės pasigirdo šaižus švilpimas. Ką gi, į Estijos šviesą plūstelėjo lietuviško rūsio vėsa.

Ir vis dėlto R. Ozolas mūsų neišgąsdino. Tie nuostabūs 1988 liepos 1-2 d. vakarai buvo lietuviško revoliucijos židinio pažadinimas: veikti nusiteikę lietuviai išgirdo, kaip reikia veikti. Židinys buvo įkurtas - abu vakarus apie 1500 žmonių klausėsi ir jaudinosi, ir nesiskirstė. Toks protaujančių būrys yra pakankama dvasios ir proto jėga pasukti istorijos ratą. Tuo labiau jau ne vieniems, jau einant pramintu keliu.

O kas toliau? Toliau LPS Steigiamasis suvažiavimas spalio pabaigoje, ir jis rengtas gerokai pagal estų kurpalį. Suvažiavimo eiga, vadovavimas jam, (ant scenos tik du pirmininkaujantys), rezoliucijos, paskutinis akcentas daina, - viskas laimingai nusižiūrėta ir lietuviškai atlikta.

***

O dabar turiu pasakyti jums, tėvynainiai, kodėl, skaitantys šias eilutes, stebitės - tarsi viso šito nežinotumėte. Arba esate mirtinai pamiršę?

Nes laisvoje Lietuvoje veikia STEBUKLO CENZŪRA.

Lietuvos valstybės naujasis archyvas 2023 spalį, artėjant LPS-Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo 35-ui, parengė išsamią ir įdomią parodą interneto svetainėje. Paroda, vos atidaryta penktadienio pabaigoje, jau po valandos buvo užblokuota. Kitą savaitę visai pašalinta. Jos nebuvo ir nėra. Tūkstančiai lietuvaičių, ypač jaunimas, buvo tiesiog apvogti Valstybės vardu.

Nepaisant nieko. Net pagarbos Sąjūdžio kūrėjams. Nėra parodos, ir viskas.

Tai ne Maskvos cerberio Nikolajaus Mitkino dvasia pabudo, o Lietuvos cenzūra įveiklinta. Vyriausioji Lietuvos archyvarė Inga Zakšauskienė - ji dabar cerberis. Tai ji savo sprendimu įsakė parodą blokuoti, o paskui ir sunaikinti. O paskui kvietėsi archyvarus, juos mokė, barė. Dėl ko?

Tokie veiksmai ir sprendimai nelieka be atgarsio. Sužinojau priežastį: „kalti Arvydo Juozaičio liudijimai". Vyriausioji valstybės-cenzorė I. Zakšauskienė paaiškino: „politiškai angažuotas". Ir dėl šio angažuotumo visa paroda - su dešimtimis kitų liudijimų - į šiukšliadėžę.

***

Leiskite moralą.

Pirma, pažvelgiau į cenzorės amžių: Sąjūdžio metais ji buvo visiškas vaikas. Vadinasi, vaikas dabar sprendžia, ką turi sakyti Sąjūdžio kūrėjas (vienas iš kūrėjų), vaikams kūręs valstybę.

Antra, „politiškai angažuotas" gali būti istorikas, ar šiaip negeras žmogus, bet aš - kūrėjas ir liūdytojas, ne istorikas.

Ir trečia: kodėl tokia sparta? Kaip per valandą, penktadienio pavakarę, galima pamatytą perskaityti ir užblokuoti? Savo galva, pasiskambinus „centrui"? Partinis budrumas, sekant priešus? Ir be jokių raštų, be įsakymų? Šiaip ar taip, teisinė valstybė savo įstaigų tinkle taip nedirba.

Pagaliau: nejaugi I. Zakšauskienė pati ėmė ir nusprendė? Apie mano liudijimų kokybę? Pati nei buvusi, nei mačiusi, nei dalyvausi. Aš jau nekalbu apie pagarbą, kurios iš cenzorių nesitikėk. Bet įdomus cenzūros mechanizmas. Žmonėms, matyt, įdomus. Nes aš žinau, kas ją į tą vietą pasiūlė, kieno ranka ranką plauna. Tad galėjo moteriškė ir pati spręsti, paruošta juk cenzūrai. Ką ir įrodė. Budri konservatorių akis istorijoje. A. Juozaičiui toje istorijoje uždėta stigma - neįleisti į valstybės instituciją!

Tik štai bėda: tos institucijos profesionalūs darbuotojai ėmė ir parengė parodą. Bėda, reikia bausti, reikia drausti!

Dešinioji konservatoriška agitacija ir propaganda valstybės institucijose įgavusi neregėtų mastų. Vyriausiasis valstybės archyvaras - vienas iš kertinių postų, saldi vieta. Ji turi palaikyti partijos istorinę viziją, biografijas balinti. Sovietijoje „Glavlito" vyriausiasis buvo, dabar - Vyriausiasis valstybės archyvaras.

Taip tvarkomas „teisingas istorijos" supratimas. Tad jo fone ir tiesiama istorikų aptarnaujama magistralė, kuriamas Sąjūdžio stebuklas jau be kabučių.

Baisiausia, kad po tokių barbariškų „istorijos tiesinimo" akcijų pasitikėjimas savos valstybės archyvais krenta žemiau nulio padalos.

Ir jau ne tik Inga Zakšauskienė gali cenzūruoti „politiškai angažuotą Juozaitį", naikinti mano atneštus į archyvą Sąjūdžio istorijos liudijimus. O ir viską jo naikinti.

Tad kur man dabar tikrus liudijimus nešti? Kitos valstybės aš nekūriau.

Kai Ingos Zakšauskienės neliks, ateis kita? Kitas?

Ir vėl lauksime STEBUKLO. Amen.