Arvydas Juozaitis: Tautiškumo syvai slypi Kauno Lietuvoje

Šiandien jis teigia esant Vilniaus Lietuvą ir Kauno Lietuvą - pastarajai skirta ką tik išėjusi antroji „Kauno saulės" knyga. Galbūt tai, kad Vilniaus knygų mugė neįsileido jos į savo erdves ir reiškia, kad tikroji Lietuva šiandien yra būtent Kauno Lietuva, kuriai visomis išgalėmis priešinasi sostinės globalistai?

- Kuo jūsų knyga neįtiko knygų mugės organizatoriams?

- (Juokiasi.) Klausiate nukentėjusio, kodėl iš jo pavogė mašiną?

- Galiu įtarti, kodėl. Net Sąjūdžio jubiliejaus proga negirdėjome jūsų nei per valstybinį radiją, nei televiziją. Rudenį Lietuvos valstybės naujasis archyvas išmetė iš virtualios parodos jūsų liudijimus apie Sąjūdžio pirmųjų metų veiklą ir apskritai nutraukė ekspoziciją. Atsimenu atvejį, kai jūsų įkurti „Šiaurės Atėnai" vasarą atsisakė spausdinti jūsų straipsnį Dainų šventės ir lietuvių kalbos valstybinio statuso tema...

- Nuo kokių 2012 metų LRT manęs nekviečia į jokias radijo kultūros laidas, nors knygos leidžiamos nuolat ir gauna apdovanojimus (net apie Baltijos asamblėjos literatūrinę premiją nė žodžio nepasakyta). „Klaipėdos" operos libreto sukūrimo sąlygos ir idėjos jų taip pat nedomino... O dabar jau ir Vilniaus knygų mugė nepriima, neduoda salės (nors diskusijoje sutiko dalyvauti filosofai Gintautas Mažeikis ir Vytautas Rubavičius) - joks oficialus leidėjo laiškas negelbėjo. SISTEMA.

Per tuos metus superliberalizmas ir kosmopolitizmas gerokai aparė ir išakėjo laukus... Ir didžioji „Alma littera", dešimt metų leidusi mano knygas (gana sėkmingai ir pelningai), netikėtai atsisakė mano „paslaugų". Teko ieškoti naujo leidėjo. Klaipėdos bičiulis Antanas Stanevičius, 2006 metais pradėjęs leisti manųjų miestų epus („Karalių miestas be karalių"), mielai sutiko imtis naujo epo knygos.

- Galbūt pagrindinė priežastis yra ta, kad jūsų knygos viena ir ta pačia tema?

- Oi ne! Niekada negalėčiau rašyt apie tą patį... Žinot, kai spektaklį žiūriu pagal savo pjesę, nors po žeme lįsk, - jau visai kitaip rašyčiau. Šis klausimas turbūt irgi ne man.

- Betgi kai surenki jūsų knygas į vieną, matai tarsi jos visos tęstų tą pačią mintį: „Lietuva yra čia"... Negi klystu?

- Jūs palietėt kūrybos šaknį, šita šaknis maitina viską, bet, matot, kai rašiau apie Rygą („Ryga - niekieno civilizacija"), buvau įnikęs į Rygą, kai rašiau apie Karaliaučių, buvau įnikęs į Karaliaučių („Karalių miestas be karalių"). Žinoma, visose knygose lietuviška tematika prasikala, kaip ir supratimas, kad tikroji Lietuvos užsienio politika pirmiausia turėjo orientuotis į santykius su kaimynais, na, dabar, galima sakyti, iki karo Ukrainoje. Bet šiaip - keturi kampai, keturios valstybės.

Gal dar būčiau parašęs ir apie Lenkijos bei Baltarusijos sostines, bet gyvenimas ribotas, todėl reikėjo greičiau grįžti į Lietuvą ir jau gyvybiškai griebtis „Lietuva yra čia". Jūs teisingai pastebėjote šią mano kūrybos savybę: nuo Kleopo Oginskio („Oginskis. Polonezas")", kuris rūpinosi, kaip Lietuvą išgelbėt...

- Iki „Kauno saulės", kaip lietuvybės šerdies?

- Pirmas impulsas, aišku, buvo mamos meilė Kaunui, jinai čia gimusi, iš Miško gatvės vaikščiojo į V. Kudirkos progimnaziją prie miesto parko, ji man ir įdiegė meilę šitam miestui. Paskui man likimas lėmė kurti Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) grupę Kaune. Į Vilnių persikėlusi Kauno Lietuva buvo stipriai „nukraujavusi" (tai padaryti buvo būtina, kitaip Vilnius nebūtų atgaivintas): kaip žinote, po 1948 metų visos pagrindinės kultūros ir meno, mokslų ir aukštojo švietimo įstaigos (išskyrus techniką, sportą ir mediciną) iš Kauno persikėlė į Vilnių.

Kauno „nukraujavimas" šviesuolių inteligentų atžvilgiu buvo toks stiprus, kad į LPS (Sąjūdžio) steigiamąjį susirinkimą tą 1988 metų birželio 10 dieną suėjo mažai žinomas vidutinis sluoksnis. Bet kai 1990 metais prikėlėme valstybę, prikėlėme būtent Kauno Lietuvą, - kitos Lietuvos nebuvo.

Dabar, kai Vilnius patekęs į daugybę aklaviečių, matai, kaip viskas pamažu keliasi į Kauną, daugėja jame jaunimo ir ypač ekonominės galios, matai, kad su laiku ateina supratimas, kad Kaunas nėra vien tiktai kažkokia užmiršta pradžia, jausminė širdis. Aš tai vadinu Kauno Lietuvos atgimimu. Netgi dabartinis Kauno tvarkymasis su Visvaldo Matijošaičio atėjimu jam vadovauti rodo, kad jis fiziškai stiprėja, o pridūrus dar ir Kauno rajono mero Valerijaus Makūno įsitvirtinimą, konkurenciją tarp miesto ir rajono, atrodo, jie galėtų funkcionuoti ir be Vilniaus.

Dabar Kauno „nukraujavimo" procesai sustabdyti, Kaunas kartu su Kauno rajonu tampa Lietuvos vystymosi centru. Vilnius turi pajusti, kad turi rimtą konkurentą, rimtą lietuvybės konkurentą.

- Kaune yra Laisvės varpas, Juozo Zikaro statula „Laisvė", Prisikėlimo bažnyčia, Vytauto Didžiojo paminklas, Laisvės karys (Vytis)... Jei galvotume apie susiskaldžiusią valstybę, manytumėt esant Kauno Lietuvą ir Vilniaus Lietuvą?

- Tokia jau mano politologinė ir kultūrinė inovacija - „Kauno Lietuva" pačios Lietuvos labui turi tapti kelrode ateities žvaigžde. Ne paprastas teiginys esą Kaunas - Lietuvos širdis... Žinoma, širdis, bet ir plaučiai, ir visa kraujotaka, visas organizmas, gyvybės syvai yra Kaune. Na, pavyzdžiui, gėdingiausias Justino Marcinkevičiaus puolimas kilo Vilniuje, per komunikacijos kanalus, per nacionalinę televiziją, leidęs įsibujoti toms puolančioms pelytėms, norinčioms užstoti didelį Lietuvos kultūros kalną...

Iš tiesų Kauno tapatybė didesnė už patį Kauną, nes būtent jis ir išspinduliavo visą šiuolaikinę Lietuvą. Lietuvių kalbos valstybė, lietuvių kultūros valstybė, lietuvių Dainų švenčių valstybė - viskas iš Kauno. Pagaliau ir architektūra, ir teatras, ir net mokslas - viskas mums duota Kauno šaknies. Tai tiek akivaizdu, kad turime neginčijamą teisę XX amžiaus Lietuvą vadinti Kauno Lietuva. „Vieningas Kaunas" per porą kadencijų pastatė per 120 paminklų ir kitokių lietuviškų ženklų mieste. Vilnius tuo pasigirti negalėtų.

- Vilnius galėtų pasigirti ištrėmęs Laisvės karį ir paminklą Antanui Smetonai...

- Gal sakykime, ne „ištrėmęs", bet sakykime, kad naujieji Vilniaus „laisvūnai" tam dar nepribrendę. Antai požiūris, kad paminklai turi būti tik simboliniai, kad nebūtų jokios figūros (kurių naujieji skulptoriai nemoka kurti) ar „totalitarinės didybės" (net Vyčio!) ir kitokie niekai nėra jokia naujovė, o klaidžiojimai tamsoje. Žiūrėkite, kokią skulptūrą latviai pastatė prezidentui Karliui Ulmaniui arba pirmajam valstybės prezidentui Janiui Čakstei - baltas pavydas suima...

- Šiandien Vilnius tampa svetimšalių stotimi,- čia priplūdusi ir vis plūsta begalė svetimų žmonių, kurių nei su Lietuva, nei su Vilniumi niekas neriša...

- Kaskart atvažiuodamas matau čia ne tik daugėjant imigrantų, bet ir, sakyčiau, nemąžtant netvarkos. Mano manymu, vilniečiai meru bus išrinkę asmenį, apie kurio gebėjimus beveik nieko tikra nežinojo. Patirtis rodo, kad laimi būtent tie miestai (Kaunas, Druskininkai, dabar ir Klaipėda), kurie pasirenka ūkinio pamato žmones.

Dar koks dešimtmetis, ir gyvent lietuviai važiuos ne į Vilnių, o į Kauną. Daug jaunų žmonių ir dabar važiuoja ten link, nes Kaunas yra atsparesnis atbėgėliams, darantiems Lietuvą pereinamuoju kiemu.

- Klausydama profesorės Marijos Drėmaitės samprotavimų apie tarpukario modernistinę architektūrą, išgirdau įdomią mintį: Kaune daugiau statydavo namą šeimai, Vilniuje - ir šeimai, ir nuomai. Tai atitinka tam tikrą pasaulio piliečio sampratą: namai ne tam, kad įsišaknytum, bet tam, kad priimtum kitą. Vilnius linkęs priimti kitą. Ypač tai akivaizdu mūsų dienomis.

- Ilgus metus Vilnius buvo kaip Rusijos imperijos provincijos miestas. Kai lenkų kultūra užliejo miestą, išlaikiusio provincijos statusą mieste dygo namai, kurių savininkai nebūtinai buvo Vilniaus gyventojai; tiktai kultūrinė Vilniaus terpė, ačiū Dievui, buvo gyva. Kaune žmonės statėsi pagal amžiną principą „mano namai - mano tvirtovė", Kauno lietuviai kūrė Kauną kaip paskutinį savo bastioną. Tai liudija architektūra, urbanistika.

Vilnius, atėjęs pas mus po 1940 metų, be Kauno nebūtų sulietuvintas. Knygos „Kauno saulė" antroje dalyje aprašiau, kaip Lietuvos vyriausybė, įsišaknijusi Kaune, 1940 metais jau buvo parinkusi vietą vyriausybės su visomis ministerijomis pastatams, buvo išskirti biudžeto pinigai, net prezidentas Antanas Smetona nevyko į Vilnių iki pat valstybės katastrofos, tai yra, niekas iš esmės neskubėjo keltis.

Buvo manoma, kad Kauno iš mūsų niekas neatims, o Vilnius - abejotina vieta, skersvėjų miestas, Vėtrų kalnas, kaip Š.Brontė romane... Bet istorinė lemtis, dėkui dievams, lėmė kitaip: visa, kas gimė Kaune 1920-1940 metais, tapo Lietuvos pamatu ir Lietuvos ašimi gyvenant ir išgyvenant 1945-1988 metus.

Viskas, kas dabar yra Lietuva ir lietuviška, yra Kauno civilizacijos, arba Kauno Lietuvos padarinys. Visiškai. Kaunas sutvirtino lietuvių kalbos statusą, neleisdamas įsivyraut lenkų kalbai Lietuvoje. Ir Klaipėdą susigrąžino Kauno Lietuva, nes, netekus Vilniaus, iškilo poreikis žūtbūt nagais į Klaipėdos kraštą įsikabint. Sakyčiau, kad tik Kauno Lietuvos dėka čia gimusi Dainų šventės tradicija bus išlaikyta.

Ką jau kalbėti, Vilniaus Lietuva yra abejinga net lietuvių kalbai! Ir jos ruporas Lietuvos televizija kol kas neskiria Dainų šventės šimtmečiui dėmesio, nesupranta, kad jau dabar reikia skleisti žinią apie jos istoriją, pasakoti, kaip ji lietuvino sovietizmo tikrovę, kiek daug žmonių jos gyvybei yra nusipelnę. Deja, vyksta priešinga „kultūros pelių" akcija - niekinti Dainų šventes, klijuojant joms „sovietizmo" etiketes! O juk iš Dainų švenčių sueigų gimė Sąjūdžio sueigos!

- Kaip galvojate, ar įmanomas taikus sambūvis tarp Kauno ir Vilniaus Lietuvų?

- Mano nuomone, dabar vyksta agonas („gyvybinė kova", anot senovės graikų), lemtinga kova dėl Lietuvos kodų, kurios metu paaiškės, kaip Vilniaus civilizacija su Kauno civilizacija sugyvens. Abi jos reikalingos. Žinoma, jeigu Vilnius užgožtų Kauną, Lietuva netektų gyvybinių lietuvybės syvų. Bet tai, kaip jau matau, neįvyks. Kaunas įsitvirtina kaip lietuviškoji Lietuva.

- Jūsų biografijoje aktyvios politikos etapą keitė laikotarpis, kai jūs atsidėdavot kūrybai. Kuris instinktas - rašytojo ar politiko - jumyse yra esminis?

- Rašydamas istorinę dramą apie K.Oginskį, taip įsijaučiau, tarsi pats būčiau patyręs, ką reiškė prieš du šimtus metų valstiečius išvesti prieš Jekaterinos II armiją, ką reiškia bėgti iš mylimos šalies, ką reiškia vėl į ją sugrįžti... Sprendžiant pagal muzikos galią galbūt Oginskis būtų tapęs Mocarto ar Bethoveno lygio kompozitoriumi, bet nelaimingas tėvynės likimas neleido jam tapti genialiu kūrėju.

Šiuo atveju aš nekalbėčiau apie genialumą, bet man turbūt buvo skirta rašytojo lemtis, tačiau Tėvynei nuolat reikalaujant energijos viešam gyvenimui, juk negali visam prisirišt prie rašomojo stalo. Sąjūdis gyveno manyje 30 metų. Ir baigė gyvent kandidatuojant į prezidentus 2019 metais. Man tas kandidatavimas buvo pareiga, - ne įnoris. Paskutinis Sąjūdžio atodūsis.

Gerai lietuvių kalbą mokėjęs islandų mokslininkas Jorunduras Hilmarsonas, su kuriuo draugavau iki pat jo mirties, kartą paklaustas, kodėl jis, mokslininkas, vaidina dar ir meniniuose filmuose, atsakė: Islandijoje tiek nedaug žmonių, kad nori nenori viskuo tenka pabūti.

Lietuvoje tas pat: mūsų ne tiek daug, kad mes galėtume įsivaizduot, jog kažkas bus tik rašytojas, kažkas tik mokslininkas ir panašiai - visuomet viešasis žmogaus veikimas yra pageidaujamas. Mamos įdiegtą patriotizmą nešuosi visą gyvenimą ir jeigu matau, kad galima kažką išgelbėti, nedvejodamas puolu į vandenį.

- Ar šiandien, kai, anot jūsų, superliberalizmas yra laukus aparęs ir apakėjęs, jums tebeatrodo verta pulti vandenin, arba, kitaip tarus, mesti tinklą į upę, kurioje mažai, o gal ir apskritai nebėra žuvies?

- Žuvis yra įveisiama. Knygos idėjos išlieka, jos perimamos kaip estafetė, - nei jų, nei bent kartą parodyto spektaklio iš amžinybės neiškirsi net kirviu. Jos lieka prisiminimuose, jos laiko bangomis yra plukdomos tolyn į ateitį, tad nieko nėra iki galo prarasta. Vien žinojimas, kad lietuvių kalba yra mūsų valstybės, mūsų bendruomenės tęstinumo pagrindas, yra dieviškas patyrimas. Vien jos puoselėjimas yra dieviškas kiekvieno lietuvio dienos uždavinys.