Teisme susikurapkino tautos atstovai. Laurynas Kasčiūnas išvadino Valių Ąžuolą rusišku dubu. Viktoras Pranckietis puolė ginti Ąžuolą ir Kasčiūną pavadino kaščiunstva, o tai, anot Eglės Samoškaitės, rusiškai reiškia „godumą", „savanaudiškumą".
Turiu patikslinti ir papildyti. Visų pirma, įdomu, kad mūsų kultūroje ąžuolas yra komplimentas, o rusų kalboje tai įžeidimas. Mūsų vyrai kaip ąžuolai - tvirti, atlaikantys stipriausias vėtras bei žaibus. Rusų vyrai ąžuolai yra kvailoki kietakakčiai.
Rusas neapsidžiaugs pavadintas ąžuolu. Komplimentu „дубовый мужик" arba „мужчина как дуб" naujo draugo neįgysite.
Kodėl - nežinau. Gal jiems ąžuolo medienos kietumas kelia asociacijų su galvos kietumu, o tai ne visada skamba kaip pagyrimas.
Čia galėtume prisiminti etimologų svarstymus, kad slavų kalbose ąžuolas kadaise turėjo tiesiog „medžio" reikšmę. „С дуба рухнуть" „išdribti iš ąžuolo" reiškia neadekvatumą arba negebėjimą sveikai mąstyti. Tai atitinka lietuvišką supratimą apie asmenį, iškritusį iš medžio.
Laurynas Kasčiūnas kolegos Valiaus pavardę tik išvertė į rusų kalbą, o Viktoras Pranckietis įbrido giliau ir iš Kasčiūno sukūrė kaščiunstvą. Šio daiktavardžio reikšmė ne „godumas" ar „savanaudiškumas", o „šventvagystė".
Suprask, Laurynas Kasčiūnas yra šventvagis. Iš tiesų tai yra paronomazija - retorinė figūra, gretinanti vienodai arba panašiai skambančių, bet skirtingos reikšmės žodžius: mento mentalitetas; atsisėdo ant kanapos, parūkė kanapė ir užvertė kanopas (Eligijaus Railos, lietuviškojo Ezopo, kūryba).
Seimo nariams ir/ar signatarams nėra pirmiena vienas kitą vadinti augmenijos rūšimis. Rimvydas Valatka kadaise Viktorą Pranckietį apibūdino kaip „nutaisiusį aktinidijos veidą".
O šiandien Seimo tautosakos rinkinys vėl praturtėjo.