Prieš 30 metų, 1989 m. gruodžio 19-22 d., vykusiame XX suvažiavime Lietuvos TSR komunistų partija, pirmoji iš visų Sovietų Sąjungos respublikų, nutarė atsiskirti nuo TSKP ir faktiškai skilo į dvi dalis. Ant TSKP platformos toliau liko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami komunistai, o atsiskyrėlė Lietuvos komunistų partija (LKP), vadovaujama Algirdo Mykolo Brazausko, po metų tapo Lietuvos demokratine darbo partija (LDDP). Kaip kilo mintis, Lietuvai dar neatkūrus nepriklausomybės, surizikuoti ir atsiskirti nuo TSKP?
Apie tai pasakoja signataras, filosofas Bronius GENZELIS:
„Atsiskyrėme nuo TSKP prieš pat Kūčias. Daugelis nesuvokia, kad LKP atsiskyrimas nuo TSKP nebuvo vien Lietuvos problema. Taip, mes, lietuviai, pirmieji atsiskyrėme, bet prieš tai buvo paruošiamieji darbai sovietinėje imperijoje. Reikia žinoti, kas mus tada rėmė ir kas nerėmė.
Buvau atsiskyrimo nuo TSKP koordinacinėje taryboje. Apie tuos istorinius įvykius rašiau ir „Nepriklausomybės sąsiuviniuose.“
Pasiryžome atsiskirti nuo TSKP dėl to, kad TSKP nebuvo partija. Tai buvo valstybės valdymo mechanizmas. Visos kitos tarnybos „štampavo“ tai, ką TSKP Centro Komiteto (CK) politinis biuras nuspręsdavo. Ministrus skirdavo politbiuras. Be šito valdymo mechanizmo - TSKP sunaikinimo, negalėjo ir imperija sugriūti.
Man buvo žinomi užkulisiai - kas vykdavo TSKP CK politbiure žinojau, nes būdamas TSRS Aukščiausios Tarybos (AT) deputatu sėdėjau šalia Azerbaidžano TSR AT ministro pirmininko pavaduotojos Elmiros Kafarovos. Taip pat gerai pažinojau Baku miesto Komunistų partijos pirmąjį sekretorių Mustafą Mamedovą. Buvau įtrauktas į komisiją, turėjusią ištirti Azerbaidžano ir Armėnijos socialistinių respublikų konfliktą dėl Kalnų Karabacho. Mano pozicija dėl Karabacho buvo tokia - konflikto priežasčių ieškokite ne Baku, ne Jerevane, bet Maskvoje. Kalnų Karabachas buvo Azerbaidžano autonominė sritis, bet paprašė, kad jiems būtų leista tapti Kalnų Karabacho autonomine respublika. Azerbaidžanas su tuo nesutiko, o Maskva įsižeidė ir įvedė Kalnų Karabache ypatingąjį karinį valdymą. Ypatinguoju valdytoju buvo paskirtas Maskvos žmogus. Kadangi palaikiau azerbaidžaniečius, E.Kafarova man pusiau legaliai suorganizavo susitikimą su TSKP CK politbiuro nariu Heidaru Alijevu (būsimu Azerbaidžano valstybės prezidentu - aut. past.). Iš jo sužinojau, kad TSKP CK pirmasis sekretorius Michailas Gorbačiovas neturi politbiure tvirtos paramos, todėl nesijaučia tvirtas. O ar žinote, kodėl M.Gorbačiovas jautėsi pažeidžiamas? Nes M.Gorbačiovo senelis Stavropolio krašte 1937 m. buvo sušaudytas kaip kontrrevoliucionierius. Dėl to jautėme, kad jeigu Lietuvos komunistų partija atsiskirs nuo TSKP, nepatirsime rimtų sankcijų. Nežinojome, bet jautėme. Lygiai taip pat nežinojome, bet jautėme, kad nedraus skelbti Lietuvos nepriklausomybės.
Sprendžiant iš jūsų atsiminimų, tuometinė TSRS AT kai kuriais atvejais buvo pažangesnė nei dabartinė Rusijos Federacijos Dūma.
„Jokių ypatingų susirinkimų nebuvo, tik pokalbiai. Kalbėjomės ir apie Molotovo-Ribentropo paktą. Buvo siūloma, kaip išvengti okupacijos formuluotės. Pakeisti ją į neteisėtą prijungimą. Takoskyra vyko tarp rusiško imperializmo ir kitų TSRS tautų nacionalizmo, o komunizmas buvo tik ideologinė širma. Vyko takoskyra tarp nacionalinių kitų tautų interesų.
Azerbaidžane kaip ir Estijoje Liaudies frontai veikė vieningai su Komunistų partijos nomenklatūra. Lietuvoje tokios vienybės nebuvo. Pažangesniajai komunistų pusei teko atsiskirti nuo TSKP platformos.“
„Jokių ypatingų susirinkimų nebuvo, tik pokalbiai. Kalbėjomės ir apie Molotovo-Ribentropo paktą. Buvo siūloma, kaip išvengti okupacijos formuluotės. Pakeisti ją į neteisėtą prijungimą. Takoskyra vyko tarp rusiško imperializmo ir kitų TSRS tautų nacionalizmo, o komunizmas buvo tik ideologinė širma. Vyko takoskyra tarp nacionalinių kitų tautų interesų.
Azerbaidžane kaip ir Estijoje Liaudies frontai veikė vieningai su Komunistų partijos nomenklatūra. Lietuvoje tokios vienybės nebuvo. Pažangesniajai komunistų pusei teko atsiskirti nuo TSKP platformos.“