1 nuotr.Kokia čia liga, kaip vadinasi, ar tavo genuose užrašyta, ar įgyta kaip koks iškrypimas? Kodėl čia vis kalbuosi su tais keliais tūkstančiais, argi tu rūpi tiems, kurie gali tave girdėt? Juk kalbiesi visada su savim.
Būti kartu ir iš viso būti, susikalbėti trukdo baimė kalbėtis ir būti. Kalbėti apie niekus smagu, o atvirai apie tai, kas svarbu - kažkodėl gėda, juk ką žmonės pasakys?
Tam nelengva pasiryžti, bet kai įveiki savo narvą ir visas atsidarai, būna gera ir laisva. Tiesiog sakai, kas yra - ir tave supranta. Arba nesupranta, bet argi tai svarbu?
Tikras esi, kada gali būti vienas prie griaudėjančios jūros, ypač naktį. Arba, jei turi - su šunim žiemą sniego tylos laukuose. Arba, kaip tikrai visiems teko - tamsoj, per lietų valytuvams braukant lekiantį atgal pasaulį tuščioj autostradoj.
Jeigu ką nors dar jauti, stipriau būna tai, ko nėra. Taip, vienas, bet išgyveni visus. Ir kraštus, kurių niekada nematysi, ir visą šitą Žemę, ir tuos, kuriuos myli. O kurių nebėra - ypač stipriai.
Sausakimšoj mugėj, paplūdimio skruzdėlyne, baliaus siautėjime - tu vienas. Niekada nesijaučiu toks vienišas, kaip daugybėj žmonių. Štai, žiūrėk, ir vėl ten kalba, šypsosi, vaikšto kažkoks tipas, apsimetantis tavim.
Svarbiausia visada tai, kas buvo. Jie visada su mumis, kartais labiau, negu tada, nes su jais lengviau, nes jie viskam pritaria, viską supranta ir niekada nepasmerks. Jei jauti ir suvoki, kad ko nors neturi, vadinasi, tą turi.
Jaunos akys ir dantys patamsyje šviečia. Kūno karštis ir prakaitas būna gaivūs, ir lūpos visada vėsios ir drėgnos, dantys ir liežuvis būna saldūs, kvepia gyvenimu ir burnos dangus bedugnis. Juk pamenat?
Senas kūnas turi senatvės kvapą, kiek bepraustum, ir jokie kvėpinimai nebepadės. Lūpos karštos, kietos ir sausos, o burna visada padvelkia dantų kaulais, kiek bevalytum, ir akys išblunka pilkai.
Tačiau kiek atiduočiau už tą kvapą ir balsą, jei tos sausos lūpos dar kartą paliestų. Ir pasakytų - kaip gerai, Algiuk, kad atvažiavai.
Ir vėl girdėčiau, kaip mama tarškina virtuvėj lėkštes, kaip skamba nuo ežero bažnyčios varpas prieš lietų ir pamatyčiau tarpdury tėtį, įeinantį su laikraščiu rankoj pasikalbėti.
Dabar aš esu tas, kuris įeina pasikalbėti. Kuris norėtų įeiti, jei turėtumėt tas valandas, kurių ir aš neturėjau, ir nebeskamba varpas nuo ežero, nes tavo laiko čia nebėra.
Tačiau ūžia kraujas, tyla suskamba garsiai, dar truputis vilties. Vėl esi tuo, ko nėra ir nebebus, bet tu atvažiuoji ir esi su visais, tu visus ir vėl pamatysi. O jeigu lūpos kietos ir sausos - tai juk gali kalbėtis ir todėl esi laimingas.
