Danutė ŠEPETYTĖ: Amžinai mūsų Rimas Tuminas

Mirė jis būdamas 72 metų Italijos klinikoje, sukeldamas didelę širdgėlą jį mylintiems žmonėms; jų netrūksta tiek Lietuvoje, tiek Italijoje, tiek Rusijoje, tiek Izraelyje, - visame pasaulyje, kur siekė jo teatro šviesa. O siekė ji gana toli: lietuvių režisieriaus spektakliai buvo lydimi triumfo ir JAV, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Danijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Slovakijoje, Estijoje, Latvijoje, Anglijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Austrijoje, Pietų Korėjoje, Kolumbijoje, Meksikoje, Kinijoje... Žiūrovai per jo spektaklius verkė ir juokėsi, kėlė griausmingas ovacijas ir išeidavo tuminiško, taurinančio, teatro ilgesiu nešini.

Apie jį buvo sakoma, kad jis viską gebėjo kurti danguje - santykius ir scenas, ir viską mokėjo daryti Žemėje - sodinti obelį, užkurti židinį, sukalti suolą... Tik vieno jis nemokėjo: kovoti dėl savęs.

2016 metais sužinojęs, kad serga onkologine liga, tikino ne kovosiąs su ja, bet nepasiduosiąs. 2022 metais, Rusijai užpuolus Ukrainą, susidūręs su niekingomis kultūros ministro pretenzijomis, oriai, nesipriešindamas pasitraukė iš Mažojo teatro, kurį pats ir buvo sukūręs. Tuo metu, kai vieni bailiai slėpėsi krūmuose, kiti stoiškai tylėjo sukandę dantis, o treti drebėdami nusilenkė laikinesnio už laikina ministro valiai, R.Tuminas pademonstravo, ką reiškia bet kokiomis aplinkybėmis išlikti žmogumi. Toks ir lieka mūsų atmintyje: anot kunigo Mozės Mitkevičiaus, labiau žmogus.

Pats yra sakęs: „Gal neturiu charakterio: išmokau ne gintis, bet ginti. Bet gal tai ir yra didžiausia žmogaus pareiga - saugoti ir ginti kitą, negalvojant apie save. Tai kaip vyro, kareivio pareiga ginti Tėvynę. Ką reiškia gint Tėvynę? Žemę, pušis? Ne, ginti gyvybę, ginti žmogų. Taip ir teatre: kalbėti reikia ne apie save ir gal žiūrovas pasvarstys, gal tai jo, gal tavo skausmas, bet nesuabejos, - jis yra žmogaus..."

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas R.Tuminas, vadintas ir teatro stebukladariu, unikaliu kūrėju, ir legendine asmenybe, genijumi, vienu ryškiausių mūsų dienų pasaulio humanistų, gimė 1952 metais sausio 20 dieną Kelmės rajono Paletkojų kaime. Studijavo televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, baigė režisūros studijas A.Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje (GITIS). Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre dirbo režisieriumi, vyriausiuoju režisieriumi, generaliniu direktoriumi. 1990 metais įkūrė Vilniaus mažąjį teatrą, 1997 - 2022 metais buvo šio teatro meno vadovas.

Penkiolika metų dirbo Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo teatro meno vadovu; ne tik prikėlė jį naujam gyvenimui, nukalė jam šlovę, bet ir paliko kupetą spektaklių, kurie vis tebespindi it perlai teatro repertuare, nors jų kūrėjo pavardė afišose dažniausiai užtušuojama. Šiemet R.Tumino gimimo dieną teatre buvo suvaidintas jubiliejinis jo režisuotas „Maskaradas", - vachtangoviečiai nepamiršo, neišsižadėjo režisieriaus. Kaip ir jis - jų.

Kai reikėdavo išvažiuot iš Lietuvos, sakydavo visuomet išvažiuojantis su grauduliu: „Kazimiera Kymantaitė kažkada mane įvardino kaip sutemų ir liūdesio režisierių. Tas liūdesys lydi mane visada ir visur. Gyvenimas teatre išvis vyksta tamsoje: salė be langų, scena be langų, - viskas juoda tamsu, - tiktai teatrinės šviesos, tiktai iliuminacijos, o išėjęs iš teatro vėlgi nei saulės nematai, nei dangaus, nes juos užstoja Maskvos namai ir sienos. Bet tik tamsoje būdamas gali galvoti apie šviesą, kaip ir kenčiantis nelaimėje žmogus svajoti apie laimę..."

R.Tuminas yra pastatęs apie 70 scenos veikalų, už juos pelnęs daugybę prizų ir apdovanojimų. Teatras jam buvo ir žaidimo aikštelė, ir kalėjimas, ir vieninteliai namai. Idealų spektaklį vaizdavosi ir kaip vėjo pašiauštą pievą, kurios žolėje galėtų pasislėpti. Nuolat kartojo, kad teatras yra kelionė į šventę, kurios galbūt nėra ir niekada nebuvo, kurios galbūt niekada neprieisime, nes ji galbūt jau prasidėjusi ir pasibaigusi be mūsų, tačiau, sakė, vaidinti reikia taip, kad įtiktum Dangui. Anot jo, gyvenimo šventė yra tiesa ir ją patirti galima tiktai per grožį.

„Reikia, kad žiūrovas taptų kūrėju kartu su mumis, kad pasijustų amžinu, kad bent sekundę pajustų, kad, ko gero, gyvenime nėra mirties, kad bent sekundę pasijustų šventas, pakviestas gyvenimui šventam, nes tik apie šventus dalykus aš ir noriu kalbėt, - viename interviu sakė „Respublikai", - todėl remiuosi klasika, remiuosi savo protėviais, tėvais. Viskas dingsta, išblanksta veidai, prisiminimai, bet ten, Aukštumoje, mūsų mirusiųjų balsai sudaro didingą chorą, aš juo ir remiuosi... Man atrodo, kad mes harmoniją prarandame dar ir dėl to, kad atmesdami praeitį pažeidžiame amžiais egzistuojančius laiko ryšius. Tai esminė klaida: per ilgai užsibūdami kritinėje pozicijoje vienas prieš kitą, mes neišvengiamai tampame kultūros opozicija."

Paskutinė jo frazė tiksliai nusako vaidmenis, kuriuos šiandienėje Lietuvoje ir yra pasirinkę kai kurie kultūros statistai - jie neišvengiamai atsidūrę kultūros opozicijoje.

„Manau, mes esame tik įkaitai šiame politiniame finansiniame žaidime, - 2014 metais kalbėjo neprilygstamas kūrėjas, - pasaulis veržiasi į konfliktus, gresiančius sukrėtimais ir krauju.... Vinstonas Čerčilis sakė, kad reikia du dalykus žinoti ir jų pakaks visam gyvenimui: kad esi mirtingas ir kad tau reikia mokėti mokesčius. Vadinasi, nesureikšminant savęs reikia dirbti savo darbą ir kantriai nešti savo kryžių. Ir jeigu pasaulyje kokia neteisybė ar apgaulė, kokia griūtis sujudina pamatus, mūsų reikalas ne dėti parašus „už" ar „prieš", mūsų darbas yra atkurti, harmonizuoti pasaulį. Eiti per jį su meile ir grožiu."

Toks ir ėjo per pasaulį: su meile ir grožiu. Vadindamas tai kelione į šventę ar į žmogų, pakeliui į Trečiąjį, kuris visada atsiranda tarp dviejų kalbančių žmonių. Paklaustas, kodėl niekad neišgirsti vadinant Trečiąjį Dievu, atsakė: „Aš Jam siunčiu signalus, nieko neprašau, nieko nesakau; Jis pats pastebės, regės... ir pats pakvies."

Vienas rašytojas išsitarė, kad eidamas per gyvenimą visame kame akimis ieško Dievo. „Man nepavyko jo sutikti, - rašė jis, - bet tikrai žinau: tą akimirką, kai Jį sutiksiu, mirsiu.

Tikriausiai, R.Tumino ir Jo susitikimas įvyko, nes režisieriaus tarp mūsų nebėra.

Likusiųjų paguodai parinkau režisieriaus žodžius, skirtus jo mylimiems ir jį mylintiems žmonėms (tarp šias eilutes skaitančių tokių, manau, bus diduma), tapusiais jo bendrakeleiviais šventės, t.y., tikro teatro link. Jie parašyti prieš dvejus metus. Atrodo, vakar:

„Mano mielieji, brangieji mano, kodėl taip greitai viskas vyksta šioje Žemėje?!

Visai neseniai mes susitikome ir aš ryžausi jus vesti į Troją, kad išlaisvintume grožį. Kiek metų laikėme ją apgultyje. Juk ten, kur grožis, ten ir taika. Ten pasaulis, kur viskas aišku ir paprasta, kur tvarka, kaip ir ten... viršum debesų... Ten prasideda menas.

Tik labai aukštai... Pasieksime. Tik duok, Dieve, mums sveikatos ir jėgų. Duok mums ramybės ir tykaus džiaugsmo. Tik kodėl taip mažai viso to buvo duota man!

Mes susitiksime. Tai būtinai įvyks. Paleisime Trojos Arklį?.

Aš ne su jumis - aš nepasislėpiau. Taip nusprendė Jis.

Visada jūsų Rimas Tuminas."