Ekonominės nepriklausomybės praradimo pradžia

Kuriamas visuotinio nesaugumo mitas. Tam, kad būtų galima pagrįsti Europos federalizacijos siekius. Neva nesusitvarkoma su pabėgėliais, terorizmu, ekonomine krize. O čia dar ir politinės krizės, ir neprognozuojami, sumaištį neva atnešantys rinkimai.

Europos ir Lietuvos gąsdinimas (-asis) Rusija perauga sveiko proto ribas. Amerikoje prezidentu išrinko Donaldą Trampą (Donald Trump) - kalta Rusija. Galvojant šia linkme, galima prisigalvoti, kad ji kalta ir dėl to, kad Vilniuje slenka Gedimino kalno šlaitai. Arba ir dėl to, kad Lietuvoje mušami vaikai.

Jau iš anksto žinoma, kad, jei kurioje Europos valstybėje šiemet ar kitąmet dabartiniai valdantieji rinkimuose pralaimės ir žmonės išrinks „ne tuos“, vėl bus kalta Rusija. Jos programišiai, kurie skelbia vienokią ar kitokią informaciją. Gal net klaidinančią. Gal net slaptą.

Priekaištaujama dėl slaptumo, tarsi mes Europos Parlamente nuo pat pradžių būtume turėję teisę susipažinti su ES ir Kanados arba ES ir JAV prekybos sutarčių projektais. Pakišo katę maiše, paskui šiek tiek demokratijos vaidybos: susipažinkit, bet vargu ar ką pakeisit, o tada dauguma pakelia rankas. Kol kas tik už ES ir Kanados susitarimą, vadinamąją CETA.

Vos balsavimui pasibaigus net Lietuvoje pasirodė džiuginančios antraštės: kaip eksportuojantys Lietuvos verslininkai bene milijoną eurų sutaupys. Kai tų įmonių yra 150, keturi penktadaliai iš jų - mažos ir vidutinės, o prekių gamyboje ir jų eksporte į Kanadą dalyvauja apie pustrečio tūkstančio darbuotojų Lietuvoje.

Kiek gali prarasti pati Lietuva, niekas neužsimena. Pavyzdžiui, jeigu ji nuspręstų neįsileisti kokios kompanijos produktų, kurie kelia abejonių dėl savo kokybės, o ši laimėtų bylą Investicijų teisme, kuris bus įsteigtas specialiai dėl panašių sutarčių.

Nenorima užsiminti, kad prieš sutartį, kuri yra grėsmė ne tik demokratijai, teisei, bet ir aplinkos apsaugai, sveikatai ir darbuotojų teisėms, peticiją pasirašė daugiau kaip 3,3 milijono europiečių. Nenorima girdėti paprastų piliečių, pasisakančių ir prieš ES ir JAV prekybos sutartį, balso. Tokios keistos demokratijos grimasos ir supratimas apie šiandienos demokratiją.

Kai demokratu gali būti tik tada, jeigu pritari viskam, kas naikina suverenias ir savarankiškas valstybes. Antraip - jau kone liaudies priešas.

Tokiu demokratu būti niekada nesirengiu. Todėl šią savaitę balsavau ir prieš šią sutartį, ir prieš pasiūlymus centralizuoti Europos Sąjungą, juos pristatė buvęs Belgijos premjeras Gyjus Verhofstatas (Guy Verhofstadt). Jų esmė: kuo mažiau ekonominio ir politinio savarankiškumo ES narėms ir kuo daugiau teisių, įgaliojimų ir privalomų sprendimų laisvės ES institucijoms.

Nebalsavau dar ir dėl to, kad dėl CETA savo nepritariančią poziciją išsakė ir ją palaikyti paprašė įvairių Lietuvos profesinių sąjungų - švietimo, sveikatos apsaugos, pramonės, vaistinių darbuotojų - atstovai.

Juolab kad Lietuva, skirtingai nuo kitų šalių, nesugebėjo susiderėti dėl išlygų daugelyje svarbių sričių - sveikatos priežiūros, geležinkelių transporto, vaistų ir medicinos priemonių gamybos ir platinimo.

Valstybės nepriklausomybės praradimas ekonominės okupacijos būdu yra niekuo ne geresnis už šalies okupaciją karinės intervencijos forma. Keista, kad to nenorima suprasti ar apsimetama, jog šie du dalykai yra tokie skirtingi. Kariaujame informacinį karą dėl Rusijos veiksmų virtualioje erdvėje, tačiau be mažiausio pasipriešinimo atiduodame Lietuvos rinką.

Galiu lažintis, kad, jeigu tik bus paprašyta, daugelis pritars kai kurių Europos politikų kuriamai federalistinės Europos Sąjungos su vienu prezidentu, viena vyriausybe, viena kariuomene ir bendra euro valiuta idėjai. Tai pačiai, kuri šią savaitę pristatyta Europos Parlamente.

Bet kam skubėti priešais traukinį? Kadangi aukščiausiu demokratijos pasiekimu politikoje laikomas referendumas, tai gal pirmiausia juo ir pasinaudokime? Kam tarsi buldozeriu stumti idėją dėl naujo darinio Europoje, naujos jos tvarkos ir santvarkos?

Pirmiausia ponas G.Verhofstadas, kaip buvęs premjeras, galėtų paklausti Belgijos piliečių, ar jie sutinka atsisakyti savo valstybingumo ir nepriklausomybės dėl jo siūlomų federalistinių Jungtinių Europos Valstijų.

Paklauskime kiekvieno Europos bendrijos piliečio - lenko, lietuvio, ispano, graiko, vokiečio ar suomio - ar šiandien, laisva valia ir sveiko proto vedamas, jis nori atsisakyti savo kultūros, savo tautybės ir savo valstybės.

Kaip suprantu, ponui Naidželui Faradžui (Nigel Farage) Britanijos piliečių to klausti jau nereikia. Jie jau pasirinko. Jie nusprendė palikti tokią Europos Sąjungą, kuri palengva, bet nuosekliai stumiama į naują darinį.

Manau, kad piliečių atsakymas būtų aiškus - būtinybė reformuoti Europos Sąjungą turi būti orientuota į kiekvienos valstybės galios, savarankiškumo ir jos žmonių pragyvenimo stiprinimą. Būtent apie tai, kaip tai pasiekti, turėtų galvoti ir visos politinės jėgos bei joms atstovaujantys politikai. Taip pat ir Lietuvoje.

Gal kada nors taip ir bus?

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“