1 nuotr.Prisiminkime! Neseniai per Europą ritosi džiugi entuziazmo ir mielaširdystės kupina banga dėl į kontinentą plūstelėjusių imigrantų. „Atvykite, priimsime visus“, - net nepasiteiravusi, ką apie tai galvoja kitų valstybių vadovai, tėškė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. „Mūsų namai - Jūsų namai“ - virš galvos plakatus kėlė gaivališko entuziazmo savyje nebetalpinančios personos, o nuo kosmopolitinės ekstazės apspangę žmogeliai geležinkelio stotyse atvykėliams klojo raudonus kilimus, mėtė gėles, miestų merai ir net premjerai dalino šiltus rūbus ir maistą. Tikrai kilnu, jausminga ir net didinga!
Tuo pat metu pykčio, neapykantos ir net grasinimų strėlės smigo Čekijos, Vengrijos ir kitų šalių vyriausybėms, suabejojusioms tokios politikos protingumu ir didžiadvasiškumu bei atsisakiusioms paklusti Briuselio diktatui. Ksenofobai, separatistai, nacionalistai, rasistai, Europos vienybės griovėjai - žaibus svaidė tolerancijos ir kosmopolitizmo didybėje skendintys veikėjai.
Tačiau pakako kelių mėnesių, kad tie aršūs smerkėjai net neraudonuodami pasektų „ksenofobų“, „separatistų“ ir „rasistų“ pavyzdžiu.
Ką tik demonstravę tobulą klinikinę toleranciją dabar patys uždaro valstybių sienas, riboja judėjimo laisvę, skelbia didesnio lygio teroro aktų pavojų, atiminėja iš ką tik geležinkelio stotyse išbučiuotų atvykėlių eurus, auksinius papuošalus ir kitus vertingus daiktus. Visas tolerantiškumo svaigulys ūmiai išgaravo vos tik susidūrus su imigrantų įpročiais.
Ir kaip čia neprisiminsi gražios ir pamokančios lietuvių liaudies dainos „Ar aš tau, sese, nesakiau!“ žodžių ir melodijos.
Vargu ar reikėjo tikėtis, kad bus kitaip. Juk ir be „gilios ir visapusiškos situacijos analizės“, kaip nūnai sakoma iš aukštų Briuselio tribūnų, aišku, kad nesugebėję į krikščioniškąją Europos kultūrą integruoti net trečios čia gyvenančių imigrantų iš islamiškojo pasaulio kartos, dabar visko stebuklingai neišspręsime. Stebuklų nebūna ir net „gili ir visapusiška analizė“ čia mažai ką pakeis.
Milijonai kitos kultūros, mentaliteto, kito tikėjimo jaunų žmonių, plūstančių į kontinentą, pavers jį žaižaruojančio pykčio, neapykantos ir nesibaigiančių tragedijų katilu.
Kiek dar reikės sprogdinti, šaudyti, peiliais badyti kito tikėjimo žmones, prievartauti moteris, kad viešai taip niekada ir neprisistatę naujosios Europos architektai suvoktų, jog betautės, bedievės, belytės, beveidės Europos kūrimas yra iliuzija, laidojanti per amžius susiformavusius tautinius idealus, vertybes, papročius, bet neduodanti nieko pozityvaus, tik nusivylimą, agresiją ir nesibaigiančią sumaištį.
Vidurio ir Rytų Europos valstybės visa tai yra išbandžiusios savo kailiu. Sovietinės baimės sindromas, visiškai nesuprantamas vakariečiams, yra nesena mūsų kasdienybė, primenanti ne tik klaikią egzistenciją, bet ir laikus, kada savo valstybėje gyvenome svečio teisėmis.
Bet kas iš tos mūsų patirties, jei ji ten aukštai niekam neįdomi. Jie pasikliauja tik savo potyriais ir vizijomis, toli prasilenkiančiomis su Vidurio ir Rytų Europos valstybių realybe. Labai gražiai tokią situaciją savo Nobelio premijos laureato paskaitoje 1982 m. apibūdino Kolumbijos rašytojas Gabrielis Garsija Markesas: „Atrodo natūralu, kad jie, reikalaudami matuoti mus pagal tą patį mastelį, kurį jie taiko sau, užmiršdami, jog ne visiems tinka vienodi gyvenimo išbandymai, jog savosios tapatybės ieškojimas mums yra lygiai toks pat sunkus ir žiaurus, koks buvo jiems. Mūsų tikrovės aiškinimas remiantis svetimais pavyzdžiais padaro mus dar labiau nesuprantamus, dar mažiau laisvus, dar vienišesnius.“
Ar užtenka šimto metų vienatvės, kad tai suvoktum? Vargu! Lietuvos vienatvė Europoje jau įžengė į antrąjį tūkstantmetį!
