Gediminas JAKAVONIS: Ar pasaulio ginklavimosi pirmūnai pajėgūs apginti Lietuvą?

Dar nepriėmusiam priesaikos, naujai išrinktam Amerikos prezidentui pareiškus, kad NATO partneriai turėtų didinti išlaidas gynybai, JAV pageidavimų vykdymo pirmūnai iš Lietuvos prezidentūros jau raportavo apie plano įvykdymą. Noras, kažkada Nikitos Chruščiovo išrėktu šūkiu „pasivysim ir pralenksim JAV", pasakytas mūsų šalies vadovo lūpomis, Amerikos prezidentui įspūdžio nepadarė.

Pragmatiškasis D. Trampas, kuris pasauliui parodė, kad pirmiausia vadovausis sveiku protu, į savo inauguracijos iškilmes iš Lietuvos pasikvietė vieną turtingiausių šalies žmonių - Gediminą Žiemelį, o ne mūsų valdžioje sėdinčius prisitaikėlius-pataikūnus.

Savo klaidas pripažinti, jas taisyti gali tik stiprus ir išmintingas žmogus, o mūsų Prezidentas - aukštas ir gražus, todėl dabar, išsišokus su gynybos išlaidomis, jo veiksmai primena anekdotą apie du lietuvius verslininkus. Pamenate, kai šie suderi, jog vienas iš kito už milijoną pirks butą, po sandorio pirmasis eina ieškoti pinigų, o antrasis buto.

Mūsuose krašto apsaugos ministrė, kuri, mano manymu, apie šalies gynybą nutuokia kaip karvė apie žvaigždes, nulėkusi Vokietijon perka tankus, kurie Lietuvą pasieks po kelerių metų, o mūsų Prezidentas imasi ieškoti tam reikalui pinigų. Pasvajoję, kad prie to prisidės Europa, jis kreipiasi į savo paties pasiūlytą Senojo žemyno gynybos komisarą, mūsų tautietį Andrių Kubilių.

Šis, parodęs į jo prašymą špygą, pareiškia, kad dabar užsiėmęs svarbesniais reikalais, t. y. saugo kosmosą nuo totalitarinių, autokratinių režimų ir jokių pinigų iš ES Lietuva negaus. Tada G. Nausėdai susirasti jo susigalvoto ir išsireklamuoto šalies gynybai skirtų pinigų kiekio telieka tik iš savų tautiečių indėlių bankuose ir tėvynėje šiaip bei taip dar krutančių verslininkų.

Puikūs žodžiai: „skambinki, varpe, vaikams Lietuvos, tas laisvės nevertas, kas negina jos", jaudina mūsų šalies žmonių, norinčių gyventi savo nepriklausomoje valstybėje, širdis. Na, surinksime mes tas „drąsaus zuikio" kvarktelėtas milijardines lėšas savo šalies gynybai. O kas tada? Kuo aukščiau valdžioje atsiduria mūsų politikai, tuo mažiau, pasijutę dievais, jie domisi istorijos Lietuvai duotomis pamokomis. 6 proc. BVP mūsų šalies gynybai įsipareigotų skirti lėšų sudarytų apie 25 proc. mūsų metinio valstybės biudžeto.

Palyginkime, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje paskutiniais metais, prieš prarandant nepriklausomybę, šis skaičius sudarė 30-40 proc. tuometinio šalies biudžeto. 1940 metais užėjus rusams, neiššovėme nė vieno šovinio, o daugelis to meto Lietuvos kariuomenės iš užsienio gautos amunicijos, įskaitant lengvuosius ginklus, kulkosvaidžius, priešlėktuvinę ir prieštankinę artileriją, okupantams iš mūsų sandėlių atiteko net neišpakuoti.

Negana to, visa to meto moderni šalies ginkluotė, kurios sudėtyje buvo ir generolo Antano Gustaičio sukurti puikūs lėktuvai „Anbo" su kariuomenės vado St. Raštikio parašu, taip pat buvo perduoti Raudonajai armijai.

Pacituosiu pokario Tauro apygardos partizanų kapeliono Justino Lelešiaus-Grafo, kurį Monikutės LRT ir kitos sisteminės žiniasklaidos influenceriams sunku būtų apkaltinti buvus „kremliniu", „vatinuku" ar „putinistu", žodžius iš dienoraščio: „Tik prisiminkime, kiek valstybė skyrė ginklų fondui, kokias dideles algas mokėjo karininkams. Visa buvo skiriama ir skelbiama, kad jeigu priešas bandys pulti mūsų šalį, mes mokėsime ją apginti. Tai buvo gražu, kas tai tokio šventa, idealu. Ginti savo tėvų žemę ir už ją žūti...

Bet praktika parodė visai ką kitą. Kur dingo tie ginklai? Kur šiandien tie diginalais pasipuošę karininkai? Kai tėvynei pavojus - jų nėra. Tai kam reikėjo apgaudinėti mūsų tautą, kuri tikėjosi ir turi teisę reikalauti, kad tas ginklas būtų atkreiptas į priešą, kad ponai karininkai stotų kartu su kaimo artojėliais ginti tėvynės".

Ir atsitiko taip, kad Lietuvą ginti stojo ne tie, kurie per valstybines šventes stovėdavo tribūnose ar sakydavo kalbas iš balkonų, o tie pokario miestelių gimnazistai, kurie su tėvais stovėdavo minioje.

Tačiau tikėkime, kad įvairaus plauko liberalų buvimas dabartinės Lietuvos valdžioje nesunaikino mūsų tautos patriotizmo ir „didvyrių žemės" sūnūs bei dukros, esant reikalui, stos ginti savo tėvynės. Kalbėjomės su daugeliu šalies kariškių, dalyvavusių tarptautinėse operacijose, baigusių karo mokslus užsienyje. Visų jų profesionali nuomonė sutapo tuo klausimu, kad atremti mus užpuolusį agresorių galim tiktai kolektyviškai gindamiesi kartu su sąjungininkais ir tarpusavyje derindami bendrus veiksmus.

Net tokioje sudėtingoje geopolitinėje situacijoje turėtų būti labai aiškūs mūsų visų daromi kariniai pirkimai, jų būtinumas bendrų karo veiksmų atveju, ginkluotės pirkimo kaštai. Mūsų kaimynai lenkai, kurie perka tankus ir kitą sunkiąją ginkluotę iš P. Korėjos, tam skirtų lėšų skolinasi iš šios šalies bankų, nes tokiu atveju neleidžiama dirbtinai išpūsti pirkimo kainos.

Mūsuose šalies valdžia, pirkdama šarvuočius „Boxer", kurie Lietuvoje perkrikštyti „Vilkais", nepasinaudojo kariniuose pirkimuose naudojamu ofseto būdu, kai ginkluotę parduodanti šalis kompensuoja išlaidas perkančiai, investuodama į jos verslą. Na, o galutiniame rezultate už šarvuočius, kurių vienetas Vokietijoje 2016 m., kai sudarėme jų pirkimo sutartį, nekainavo 4 mln., mes, buvusio KAM vadovo A. Anušausko duomenimis, už kiekvieną iš pirktų 88 vnt. susimokėjom po 7,5 mln. (viso 670 mln.).

Pastarąjį ministrą jo poste pakeitęs konservatorius L. Kasčiūnas tokių šarvuočių nusipirko dar 27 vnt., tam išleisdamas jau 370 mln., t. y. 14 mln. sumokėdamas už kiekvieną BOXER-VILKĄ. Ką bepasakysi, turtinga šalis ta Lietuva, kurios valdžia galimai su nauda sau pačiai gali švaistytis tokiais pinigais.

Valdant premjerei I. Šimonytei, remiantis karu Ukrainoje, Krašto apsaugos ministerijai išimties tvarka ES taikomi ginkluotės įsigijimai be viešųjų pirkimų tapo taisykle. Kas gali paneigti, kad prie konservatorių įsigalėjusi mada pelnytis iš karinio biudžeto pinigų, netapo visų kitų, po jų ateinančių Lietuvos valdžių bizniu.

P. S. Na, palikim sąmokslo teorijas. Oficialus Lietuvos kariuomenės puslapis skelbia, kad 2030 metais turėsime nacionalinę diviziją, kurioje tarnaus 17-18 tūkst. mūsų karių. Klausimas mus ginkluojančiai ir karu gąsdinančiai šalies valdžiai: mielieji, iš kur juos ruošiatės paimti, kai tam reikalui, net mobilizuodami merginas, prie dabartinių šalies demografinių rodiklių negalėsit surinkti nė 10 tūkstančių?