1 nuotr.Paradoksas, bet Lietuvoje, kurią paskutinius ketverius metus valdė dabar jau nueinanti valdančioji dauguma, susidarė būtent tokia situacija. Esu pirmojo Sąjūdžio žmogus, kuris, matydamas sovietmečiu rusinamą savo tautą, kartu su bendraminčiais ėjome į Atgimimo laikų mitingus ir rinkom parašus už tai, kad mūsų lietuvių kalba būtų paskelbta valstybine. Tada kartu su Lietuvos laisvės lyga buvom pirmieji, kėlę trispalves bei segęsi ženkliukus su Vyčiais ir Gediminaičių stulpais.
Taip visa tauta demonstravo, kad nori atkurti savo nepriklausomą valstybę, kokią po 1918 m. Vasario 16-osios turėjom tarpukariu. Stebuklas įvyko ir Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, kurios Konstitucijoje parašyta:
14 straipsnis
Valstybinė kalba - lietuvių kalba.
15 straipsnis
Valstybinės vėliavos spalvos - geltona, žalia, raudona. Valstybės herbas - baltas Vytis raudoname fone. Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai.
16 straipsnis
Valstybės himnas - Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė".
17 straipsnis
Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas - ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė.
Viskas surašyta trumpai, aiškiai pagrindiniame mūsų valstybės Įstatyme, kurio nesilaikančius turėtume aiškiai įvardyti kaip nusikaltėlius. Geopolitinių grėsmių ir savos, anot V. Petkevičiaus, „Durnių laivo" valdžios ardomoje šalyje mūsų valstybingumas trūkinėja per siūles, nes, kaip liaudyje sakoma, žuvis pūva nuo galvos. Pabandysiu išvardyti, ką nusikalstamo, mano manymu, „trijų mergelių" koalicija nuveikė Lietuvos valstybingumui per savo vadovavimo šaliai kadenciją.
Lietuvių kalba yra viena iš šešių seniausių pasaulio kalbų, kuria turėtume didžiuotis ir saugoti kaip išskirtinę tautos savastį. LR Seimo konservatorių, liberalų ir „laisviečių" dauguma, padedant „skvernelininkams", įteisina Lietuvių kalbos abėcėlėje mums svetimas, invazines w, q ir x raides. Tai aiškus mūsų kalbos genocidas, bet jis tuo nesibaigia. Visi aukščiausi valdžios pareigūnai užsipuola Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos pirmininką Audrių Valotką, kuris principingai atlikdamas savo darbą, reikalauja laikytis valstybinę kalbą reglamentuojančių įstatymų. Negana to, praėjus trisdešimt ketveriems metams po mūsų nepriklausomybės paskelbimo pradžios, sudaroma, atrodytų, pati idiotiškiausia per visą šį laikotarpį desovietizacijos komisija. Ne, ji netiria nei Marksizmo-leninizmo katedros dėstytojo V. Landsbergio, nei M. Burokevičiaus kompartijos štabe dirbusios D. Grybauskaitės to meto veiklos. Ši komisija ima vertinti ir revizuoti gyvąja lietuvių kalba rašiusių klasikų - P. Cvirkos, L. Giros, S. Nėries, J. Marcinkevičiaus - idėjinį atitikimą valdančiųjų daugumos primestiems dabartiniams idėjiniams šablonams. Atrodo, kad puslenkės Premjerės I. Šimonytės su teisingumo ministre lenke E. Dobrovolska tikslas - parodyti lietuviams „cholopams", kad tarp jų, lietuvių kalba rašiusių, nėra nei šviesių asmenybių, nei kūrėjų genijų.
Vėliava, herbas - tai kiekvienos tautos šventi simboliai, dėl kurių amžiais kovėsi ir išliko valstybės. Ne veltui karo metu praradęs vėliavą pulkas ar divizija būdavo išformuojami. Tik mūsų „Durniškėse", vėl prisiminiau V. Petkevičių, ant Lietuvos pralamento ir Trakų pilies kabo Ukrainos vėliavos. Valstybės tautinės vėliavos kėlimą reglamentuoja įstatymai, taip pat kaip ir savivaldybių vėliavų kėlimo tvarką, jų eiliškumą. O LR Seimui vadovaujant neaiškios tautybės pirmininkei V. Čmilytei-Nielsen, atrodo, kad jau tapome Ukrainos Rados filialu. Panašiai kaip ir su Prezidentūra, kurios šeimininkas bučiuoja ne Lietuvos, o kitos valstybės vėliavą. Ant Laisvės partijos pirmininkės A. Armonaitės vadovaujamos Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ne tik svetimos šalies, bet ir LGBT bei transvestitų vėliavos.
Broliai lietuviai, tai jau mūsų valstybinės įstaigos, kuriose dirbantiems valdininkams jokie Lietuvos įstatymai negalioja. Ko stebėtis, kai paklausti apie mūsų šalies vėliavą, darželinukai atsako, kad ji mėlyna su geltona. Mes kare remiam Ukrainą, bet remiam ir Izraelį, ir Taivaną, ir Kinijoj skriaudžiamus uigurus. Kur jų valstybiniai, tautiniai simboliai, jei Lietuvos valdžios institucijose jau vaizduoja ukrainietiškus trišakius, o žodžius - Rusija ir Putinas - rašo iš mažosios raidės. Teisingai, kai pagalvoji, kad į ŠMSM kreipėsi vieno abituriento mama klausdama, kaip bus vertinamas jos sūnaus rašinys, kai jis parašys rusija ir putinas?
O baigiant apie vėliavas, nuo kurių gausybės Lietuvoje jau ima mirgėti akyse, ir pradedi nesuprasti, kokioje valstybėje randiesi, priminsiu: prieš metus LR Seime iniciatyvą parodė „liberalių" parlamentarų grupė, siūliusi riboti lietuviškos trispalvės iškėlimą švenčių metu, o mūsų taip valdžios mėgstamas J. Ohmanas valstybinę Lietuvos vėliavą keliančius patriotus išvadino „putinistais".
Sovietmečiu žinojau, kad tarpukariu Lietuvos himnas buvo V. Kurdirkos „Tautiška giesmė" ir visada kažkur giliai širdyje tikėjausi, kad ateis diena, kai „Lietuva, Tėvyne mūsų..." galėsim giedoti laisvai. Bet, pasirodo, mūsų valstybės himno žodžiai „tavo sūnūs" užkliuvo valdžioje esantiems liberaliems pusgalviams. Trūksta tolerancijos, lyčių lygybės, todėl pasirodė iniciatyvos taisyti į „tavo dukros" arba „tavo žmogos"...
Vilnius - vis dar mūsų valstybės sostinė, kurios valdžioje įsitvirtinę liberalai lietuviškos tapatybės čia skleisti nenori ir nesistengia. Priešingai, buvo daroma viskas, kad čia neatsirastų paminklas Vyčiui, A. Smetonai, o jei prisiminsim nuiminėjamas lentas tautos didvyriams K. Škirpai, J. Noreikai-Vėtrai...
Sako, atleisk, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro.
Nežinau, kaip Viešpats, bet tie, kurie dabar renkat savo valdžią ir jums rūpi Lietuvos valstybė - prisiminkit ir nedovanokit.
