Gediminas JAKAVONIS: Kuo landsbergizmas skiriasi nuo brežnevizmo? (2)

Todėl Lietuva tapo nepriklausoma, o aš antrąją savo gyvenimo dalį gyvenu demokratinėje tėvynėje, kurioje landsbergizmo kultas jau tampa stabdžiu mūsų nacionalinės valstybės vystymuisi.

Kažkada senstantį ir sunkiai aplinkoje besiorientuojantį L.Brežnevą jį supanti ir aukščiausiomis kompartijos privilegijomis besinaudojanti aplinka stengėsi išlaikyti generalinio sekretoriaus poste, kad išsaugotų savo pačių įtaką ir valdžią šalyje.

Taip dabar vyksta ir Lietuvoje. Landsbergio šeimynykščiai, konservatorių partija, ją aptarnaujanti sisteminė žiniasklaida ir visa su tuo susijusi teisinė, ekonominė aplinka kuria Vytauto Landsbergio kultą, kad turėtų įtaką privatizavimo procesuose ir skirstant iš Europos Sąjungos ateinančius pinigus. Lietuvos valstybės, Lietuvos žmonių ir apskritai visos visuomenės interesai čia niekam neįdomūs ir niekam nerūpi.

Pradžioje žavėjausi V.Landsbergiu. Prisimenu puikią jo kalbą, pasakytą 1989 metais Maskvoje, TSRS Aukščiausiosios Tarybos suvažiavime, kuriame jis drąsiai ir teisingai įvardijo sovietinės imperijos padarytas Lietuvai skriaudas, neginčytinas jo, kaip tautos lyderio, vaidmuo ir 1991-jų sausio 13-osios įvykiuose.

Galvoju, kad jei V.Landsbergis po mūsų valstybės pripažinimo pamažu būtų pasitraukęs iš politikos, natūraliai būtų tapęs visų Lietuvos žmonių nacionaliniu didvyriu ir tautos herojumi. Jis liko valdžioje, siekdamas vis daugiau pelnytų ir nepelnytų titulų, niekindamas ir žemindamas kitus, norėdamas tapti vieninteliu, tapti Dievu.

O čia jau prasideda V.Landsbergio ir L.Brežnevo panašumai. Pastarasis turėjo tiek titulų ir medalių, kad sovietmečiu buvo kuriami anekdotai, jog generaliniam partijos sekretoriui reikės platinti krūtinę, kad visi ordinai sutilptų prisegti. Noru turėti daug apdovanojimų ir titulų nuo L.Brežnevo neatsilieka ir V.Landsbergis. Jis mūsų Lietuvoje yra ir pirmas savanoris, ir pirmas faktinis valstybės vadovas.

Jei pamenate, V.Landsbergis buvo Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dabar jau jis tituluojamas jokiuose teisės aktuose nebuvusiu - Atkuriamojo Seimo pirmininku. Priminsiu, kad „megztųjų berečių" laikotarpiu viešoje erdvėje sklandė idėjos tituluoti profesorių Mindaugu III ir skelbti Lietuvos karaliumi. Neatsimenu, kad dėl to V. Landsbergis būtų labai prieštaravęs.

Neprieštaravo jis ir tada, kai prieš keletą metų Seimas, pažeisdamas Konstituciją, paskelbė jį pirmuoju faktiniu mūsų šalies vadovu. Sekant tokia valdančiosios daugumos logika, profesorių galima skelbti ir pirmuoju Lietuvos astronautu, nusileidusiu Marse. Įsivaizduokite, išsilaipina raudonojoje planetoje kinų ar amerikiečių kosmonautai, o jiems žinia iš LR Seimo: „Jūs čia ne pirmieji, mes priėmėme nutarimą, kad čia jau V.Landsbergis nusileidęs buvo!". Pasiginčykite, jei norit!

Viso pasaulio istoriografijoje labai aiškiai nurodomos Sovietų imperijos žlugimo priežastys ir istorinė chronologija. Tai Michailo Gorbačiovo „Perestroika", 1991 metų Boriso Jelcino Rusijos pasiskelbimas nepriklausoma valstybe ir Belovežo paktas. Tik pas mus Lietuvoje žmogumi, sugriovusiu Sovietų Sąjungą, įvardijamas V.Landsbergis. Va taip va, užsienio neišmanėliai!

Taip, tai tas pats V.Landsbergis, kuris kiekvienais metais Vasario 16-ąją sako kalbas iš Signatarų namų balkono. Anksčiau kalbas nuo Lenino mauzoliejaus kiekvienais metais lapkričio 7-ąją - Revoliucijos dieną - sakydavo L.Brežnevas. Nors nei Brežnevas, nei Landsbergis su minėtomis datomis neturėjo nieko bendro, bet mūsiškis ir šiemet vėl iš balkono sakė kalbą.

Nežinau, ar apie V.Landsbergio egzistavimą apskritai ką nors žinojo Vokietijoje gyvenanti Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno žmona, tačiau, anot mūsų „visatos valdovo", sužinojusi apie savo vyro mirtį, ji puolė ne verkti ir gedėti, o pirmiausia paskambino mūsų „patriarchui".

Abu mūsų minimi politiniai veikėjai dar ir knygų autoriai.

L.Brežnevas buvo labai giriamas už neaišku kieno jo vardu išleistas knygas: „Mažoji žemė", „Plėšimai" ir „Atgimimas". Apie atgimimą parašė knygą ir V.Landsbergis, tik ji vadinosi „Lūžis prie Baltijos". Beje, net neabejoju, kad profesorius savo knygas rašė pats, jos yra autorinės, o ne generalinio sekretoriaus autorizuotos, nežinomo rašytojo sukurtos. Čia turime pripažinti V.Landsbergio intelekto pergalę prieš L.Brežnevą.

Tik buvimas intelektualu šio kerštingo žmogaus nepadaro inteligentu, kai jis savo oponentus ir jam neįtikusius tautiečius ima vadinti: „kirmėlynu, kgbynu, jedinstvininkais, vatnikais, runkeliais ir t.t.". Nepriimti jokios kritikos, pykti ir nesiskaityti su žodžiais tapo ne tik V.Landsbergio, bet ir visos jo vadovaujamos konservatorių partijos, kurios Garbės pirmininku jis išlieka iki šiol, skiriamasis bruožas. Todėl sisteminėje žiniasklaidoje, į kurią tiek daug investavo ir toliau investuoja konservatorių partija, puikiai pritapo keikūnai jos rėmėjai Algis Greitai, Olegas Šurajevas.

Lietuvoje žiniasklaida tapo ne žinių, naujienų skleidėja, o Landsbergių klano propagandos ruporu, kuris jau niekuo nesiskiria nuo sovietmečio ideologijos skleidėjų L.Brežnevo laikais. Tik čia blogąją Ameriką ir Vakarus pakeitė Maskva su Pekinu, o gerąją, visomis tautomis besirūpinančią Rusiją - Briuselis su Vašingtonu. „Brangųjį" L.Brežnevą ir jo vadovaujamą Komunistų partiją dabar Lietuvoje, praėjus daugiau kaip trisdešimt metų po nepriklausomybės paskelbimo, pakeitė konservatoriai su vieninteliu tautos atgimimo „didvyriu" V. Landsbergiu. Bjauriausia yra tai, kad konservatorių ideologija šį žmogų sutapatino su visa Lietuva. Nemėgsti Landsbergių - nemyli Lietuvos.

Kai per LRT matau rodomus 1988-ųjų daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir girdžiu aiškinimus, kad į juos sukvietė profesorius V.Landsbergis, pradedu galvoti, ar aš tikrai buvau tų įvykių dalyvis ir liudininkas. Ar buvo dar kiti, taip pat vadinti mitingais, į kuriuos vykome iš visos Lietuvos, nes kvietė Justinas Marcinkevičius, Vytautas Petkevičius, Romualdas Ozolas, Kazimiera Prunskienė, Arvydas Juozaitis, Zigmas Vaišvila, o profesoriaus pavardė tada apskritai mažai kam buvo žinoma ar daugumai nieko nesakė.

Nuo tų atgimimo laikų mitingų, Baltijos kelio praėjo daugiau kaip trisdešimt metų, užaugo nauja karta, kuri tą laikotarpį žino iš „teisingai" parašytų istorijos vadovėlių ir proginių LRT laidų. LRT turėtų skambėti kaip Lietuvos radijo, televizijos trumpinys, bet jau trečią kadenciją ši įstaiga, jai vadovaujant Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei, tautoje pradėta vadinti „Landsbergių radijas ir televizija".

Kritinių, analitinių laidų čia nėra, o konservatorių partijos propaganda taip, kaip senais laikais komunistų, iš lietuvių bando padaryti nemąstančius mankurtus. Pasekmės? Kartą Seime buvau liudininku įvykio, kai mokytoja, lydėjusi mokinukų ekskursiją, pakvietė juos nusifotografuoti su čia sutiktu V.Landsbergiu: „Vaikai, nusifotografuokim su žmogum, kuris Lietuvai atnešė laisvę!". Tai išgirdus, pirma mintis buvo: „Baik kvailinti vaikus". Paskui supratau, kad mokytoja stengiasi savo darbe taip siekti karjeros, gal tapti mokyklos direktore. Juk be pataikavimo „amžiams" valdžion atėjusiai partijai ir jos „patriarchui", mūsų valstybėje nieko nepasieksi.

Sovietiniais brežneviniais laikais šalia įgyto kvalifikacinio diplomo, siekiant karjeros darbe, buvo reikalingas ir kompartijos bilietas. Dabar Lietuvoje tavo išsilavinimas, darbo patirtis niekam nereikalingi. Nori siekti karjeros, turi priklausyti V.Landsbergio suburtai konservatorių partijai arba jos vadovaujamai valdančiajai daugumai. Geriausias to pavyzdys - konservatorės Ingridos Šimonytės vadovaujamas ministrų kabinetas. Kas gali paneigti lietuvių liaudies posakį - durnas, bet savas? Bet net ir čia yra lygūs ir lygesni. Kaip, pavyzdžiui, užsienio reikalų ministras Gabrielius, kuriam senelis Vytautas padovanojo partiją ir priesakus.

Kai pagalvoji, baisu, kas toj mūsų Lietuvėlėje darosi. Pakilusi tauta išsikovojo laisvę, atidavė valdžią saviems, o, praėjus keliems dešimtmečiams, jaučiamės kvailiau nei prie ruso.

Padarėm klaidą, nekontroliavom savo išrinktųjų, atleisdavom jiems nusikalstamas privatizacijas, kentėjom jų tyčiojimąsi iš mūsų visų. J.Marcinkevičius rašė, kad Lietuva kuriama kiekvieną dieną. Laisvės premijos laureatas Albinas Kentra sakė, kad kova už Lietuvą vyksta nuolat, tik keičiasi tos kovos forma. Šiemet mūsų kova už Lietuvą paprasta - nesėdėti prie televizoriaus ir rinkimų dieną ateiti prie balsavimo urnų.