Gediminas JAKAVONIS: Lietuvos valstybės išlietuvinimas

Gyvendami Tarybų Sąjungoje, jautėme vis stiprėjantį rusifikacijos procesą, kai įstaigose gamybiniuose kolektyvuose net darbiniai susirinkimai buvo rekomenduojami vesti rusų kalba. Tai buvo skatinama net ten, kur dirbo vien lietuviai. Lietuvos radijas ir televizija transliavo daugybę rusiškos muzikos, kurios turinį puikiai atspindėjo „moj adres ne dom i ne ulica, moj adres Sovietskij Sojuz", kas prie dabartinių Lietuvos aktualijų skambėtų: „tautiečiai, išsilakstykim iš savo šalies po visą pasaulį".

Ar pastebėjote, kad labiausiai emigraciją skatinanti televizija yra iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų išlaikomas visuomeninis transliuotojas. Pasižiūrėkit laidas „(Ne) emigrantai", „Širdyje lietuvis" ir kraukitės lagaminus ten, kur taip gerai gyvena savo tėvynę palikę mūsų tautiečiai. Kas, kad jie kaip medžiai be šaknų, kurių lietuviškumas pasibaigs su jais pačiais, o mūsiškių imigrantų amerikose statytos bažnyčios, kaip ir jų gyvenamieji rajonai, atiteks juočkiams arba ispaniškai kalbantiems išeiviams iš Lotynų Amerikos.

Bet per tą pačią LRT, dalyvaujant mūsų aukštam ir gražiam Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris mums pažadėjo „Gerovės valstybę", po geros savaitės bus transliuojama „Globalios Lietuvos" apdovanojimų ceremonija. Čia bus pagerbiami visi tie mūsų tautiečiai, kurie paliko savo gimtą šalį, kuria savo ir kitų gerovę užsieniuose, pamažu išsilietuvindami, tapdami vakariečiais, amerikonais arba dar velniai žino kuo.

Būtent jiems mūsų save „elitu" laikantys politikai teiks prizus, tarsi nurodydami visiems, dar likusiems Lietuvoje, jų gyvenimo kryptį. Taip per trisdešimt penkerius nepriklausomybės metus mūsų valstybės gyventojų skaičius sumažėjo milijonu ir esame labiausiai nykstanti tauta pasaulyje, o taip pat ir savo šalyje.

Šventa vieta tuščia nebūna, o I. Šimonytės vyriausybė pasistengė, kad Lietuvon per pastarųjų valdančiąją kadenciją atvykėlių į mūsų šalį skaičius išaugo iki 220 tūkstančių ir daugiausia tai - pačios žemiausios darbinės kvalifikacijos emigrantai. Kyla klausimas, kam tada Lietuvoje kuriama ta „Gerovės valstybė"?

Paskutinėmis savo valdžioje dienomis dabar jau „nuversta" konservatorių, liberalų ir „laisviečių" LR Seimo dauguma dar spėjo priimti tautinių mažumų įstatymą, kuriuo remiantis, Konstitucijoje įteisinta valstybinė lietuvių kalba mūsų valstybėje yra jau kaip ir neprivaloma. Lietuviai minkštųjų valdžios galvų skatinami palikti savo šalį, emigruoti, o juos mūsų valstybėje, šliaužiančio perversmo būdu, keičia nekvalifikuoti, nesiruošiantys lietuviškai mokytis ir kalbėti emigrantai.

Bet kuris geras gaspadorius, žemės šeimininkas ar šeimos tėvas, matydamas tokius dalykus, stengtųsi taisyti padėtį. Trenktų, galų gale kumščiu į stalą ir pareikalautų, kad vaikai prigimdytų jam daugiau anūkų ir vaikaičių, kuriems paliktų per amžius čia puoselėtą giminės žemę ir turtą. Tik dabartinės Lietuvos valdžia kaip šeimos idealą, greičiausiai, mato sabatauskaičių-juškaičių santuoką ir jų „pasigimdytą" vaiką.

Mūsų valstybėje nevaržomi šeimininkauja užsienių sorošų fondų remiasi LGBT įvairaus plauko veikėjai, sugebėję, pritariant konservatoriams ir liberalams, praėjusioje kadencijose prasibrauti į aukščiausius politikos postus. Pagal K. Švabo teorijas, kurios skelbia, kad žemėje per daug žmonių ir pasaulį reikia perkrauti pagal naują tvarką, geriausia finansiškai remti homoseksualų organizacijas.

Gėjai ir lesbietės natūraliai nesidaugina, bet jų kaip gamtos ir Dievo sukurtos tvarkos naikintojų vis daugėja. Pasaulis yra pergyvenęs naujas ir „pažangias" jam komjaunuolių, chunveibinų nešamas tvarkas, kai buvo atsisakoma šeimos, religijos, tautos, o dabar, matyt, atėjo laikas ir angliškai kalbantiems, vakarietiškais „modernais" prisistatantiems „šviesos nešėjams".

Yra toks senas, geras posakis: „Žmonės, nežinantys savo istorijos, visada išlieka vaikai". Tarpukariu Adolfo Šapokos parašyta „Lietuvos istorija" ir visų to meto mūsų tautos šviesulių sukurta valstybės legenda išugdė šalies patriotų kartą, kurios ainiais esame ir mes. Sunkūs laikai sukuria stiprius žmones, kurie laikmetį paverčia laimingu.

Bet laimingi ir lengvi laikai pagimdo silpnas asmenybes, kurios neatsilaiko prieš joms mestus iššūkius, nemoka kovoti, pasiduoda arba juos paprasčiausiai nuperka. O tokią, nemokančią savo tautos ir valstybės apginti, valdžią Lietuvoje turime dabar. Lietuviai, tie darbštūs mužikai, vos prieš pusantro šimto metų atsikratę baudžiavos, kantriai žiūri į savo naujai išsirinktus „prižiūrėtojus", kada savo žemėje galės gyventi teisingai.

Tuo tarpu „didvyrių žemės istoriją: tarpusavyje dalijasi jau ne tik rusai, A. Bumblausko padedami lenkai, bet ir A. Lukašenkos baltarusiai. Kaip turime vertinti Lietuvai nusipelniusias asmenybes, už mus sprendžia Fainos Kukliansky vadovaujamos organizacijos ir V. Karčiausko vadovaujama desovietizacijos komisija, o aplinkui girdint vykstančių karų aidus, švedų bankų mums nuleistas ir Ukrainos vėliava pasidabinęs Prezidentas G. Nausėda siūlo į krašto apsaugos ministrus Dovilę Šakalienę.

Tai ar kausitės už savo tėvynę Lietuvą, broliai lietuviai?