Gediminas JAKAVONIS: Nepotizmas arba kaip Lietuva tampa Landsbergių giminės įkaite

„Nepotizmas (lot. nepos, kitur nepotis - vaikaitis, palikuonis) - asmenų skyrimas į tam tikras profesinių ar politinių institucijų pozicijas, kai svarbiausias kandidato atrankos kriterijus yra šeimyniniai ir giminystės santykiai, o ne turima kvalifikacija".

„Nepotizmas sistemiškai ypač paplitęs autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse, pvz., Sovietų Sąjungos politinėje sistemoje".

„Viešajame sektoriuje nepotizmas ir kronijizmas yra neigiami reiškiniai, nes dėl jų kvalifikuoti ir talentingi žmonės patiria neteisybę bei socialinę diskriminaciją, skatinama korupcija ir protų nutekėjimas".

Atrodo, aiškiau nepasakysi, populiariausią šalies politiką, prezidentą G. Nausėdą, bando šantažuoti du reitinguose dėl paskutinių vietų besivaržantys veikėjai su Landsbergių pavardėm. Įdomiai gyvenam savo demokratinėje valstybėje.

Senelis padovanoja anūkui partiją, o šis, tapęs vienu dabartinės valdančios koalicijos vadų, pažeisdamas  konstituciją, paskelbia senelį šalies vadovu! Tai kodėl tada Lietuva ne monarchija, jei tarp visų lygių valstybės piliečių giminė pasidaro daug „lygesnė" už kitus, galinti nurodinėti aukščiausiems valstybės pareigūnams?

Man šita situacija kažkuo primena prieš daugiau kaip tris šimtus metų įsigalėjusią Sapiegų giminę, kuri šeimininkavo Lietuvoje su niekuo nesiskaitydama, nekreipdama dėmesio nei į bažnyčią, nei į bajorus, kol pastarųjų nebuvo sumušta 1700 metų mūšyje ties Valkininkais.

Bet grįžkime prie eurokomisaro skyrimo. Iki šiol Lietuva Briuselin į šias pareigas buvo išsiuntusi D. Grybauskaitę, A. Šemetą, V. Andriukaitį, V. Sinkevičių ir niekada dėl jų skyrimo nekilo jokių aistrų. Dabar V. Landsbergis reikalauja iš šalies prezidento atsakyti, kas už jo anūką Lietuvoje gali būti vertingesnis eurokomisaras, nors pastarojo kol kas niekas nėra pasiūlęs.

Viešojoje erdvėje valdantieji skalambija, kad mūsų šalis vėluoja su apsisprendimu ir svarbiausi postai jau išdalinti. Tik man atrodo, kad šitas „misių" rinkimas Lietuvai ir jos žmonėms mažai ką duos, nebent kas nors galėtų pasakyti, kaip šalyje gerėjo gyvenimas, kada Europos komisijoje darbavosi buvę ten mūsų pasiuntiniai. Dabar niekas nežino, už kokią sritį bus atsakingas Lietuvos paskirtas eurokomisaras, bet konservatoriai reikalauja ir spaudžia koaliciją, kad juo būtų Gabrielius Landsbergis.

Net nelabai aišku, ko čia daugiau: dieduko noro išlaikyti anūką politikos elite, ar partiečių noro išsiųsti jį iš Lietuvos? Bandau suskaičiuoti mūsų Užsienio reikalų ministro „nuopelnus" savo šaliai ir jos žmonėms. Pradėkim nuo tokios „smulkmenos" kaip „Baltarusijos" sanatorijos uždarymas Druskininkuose, kai darbą prarado keli šimtai žmonių. Po to šio mūsų „diplomato" grasinimas Irakui, po kurio šie padvigubino per Baltarusiją bandančių į mūsų šalį patekti pabėgėlių skaičių.

Prireikė viso Europos Sąjungos diplomatinio aparato įsikišimo, kai Gabrielius ėmėsi Karaliaučiaus tranzito reikalų tvarkymo. Na, o braške ant Lietuvos užsienio diplomatijos torto tapo Taivano atstovybės atidarymas Vilniuje, po kurio mūsų verslininkams ir keliautojams užsidarė tokia supervalstybė, kaip Kinija.

Net Vakarų spauda mūsų Užsienio reikalų ministro vizitą į Tbilisį, kur jis palaikė vieną iš konfliktuojančių pusių, įvertino kaip kišimąsi į kitos šalies vidaus reikalus. Yra toks posakis - „dramblys indų parduotuvėje"- tai man atrodo, kad buvusią estų premjerę Kaja Kallastaip pat greitai skyrė eurokomisare atsakinga už užsienio reikalus, jok, neduok Dieve, mūsų Gabrielius juo netaptų. Nenori karo europiečiai. Beje, mūsų kaimynai, braliukai latviai, savo eurokomisaro aplamai nekeičia nusprendę, kad tęstinumas turi pranašumų ir tai naudinga jų valstybei. Na, o mūsų Lietuvėlėje, atrodo, kad uodega vizgina šunį.

Viskam vis dar vadovauja buvęs marksizmo-leninizmo katedros dėstytojas, faktinis šalies vadovas Vytautas Landsbergis, kovojantis, kad jo anūkui turėtų atitekti eurokomisaro kėdė. Nors, kai pagalvoji, gal ir gerai, kad Gabrielius Landsbergis išvažiuotų į Briuselį, juk Lietuvoje ramiau gyventi, kai ten yra išvykę ir „prakaitą lieja" anūko partiečiai - Rasa Juknevičienė su Andriumi Kubiliumi.

P.S. Kažkuriais paskutiniais sovietmečio metais susirinkime sėdėjau šalia puikų humoro jausmą turėjusio, signataru vėliau tapusio, šviesios atminties Juozo Dringelio. Ten, didžiuodamasis savimi, kalbą sakė iš Maskvos TSKP suvažiavimo grįžęs partietis.

- Žinai Gediminai, ar jis ten būtų sėdėjęs, ar Vilimo Jonas iš Trasnykų, mums gi jokio skirtumo, - man tada  šyptelėjęs tarė Juozas.

Tas Juozo minimas Jonas buvo psichinę negalia turintis kaimo kvailelis, kuris rinkdavo tuščius butelius Varėnos rajono kaimeliuose ir pridavinėdavo kartodamas, kad „Jonas - ne durnas, blogų bonkų neima!".

Tai va, ir mąstau, koks mums, Lietuvoje gyvenantiems, skirtumas, ar Briuselin važiuos Gabrielius, ar koks Jonelis iš Dzūkijos kaimo vidurio?