Gediminas JAKAVONIS: Stagnacija

Nusenę, visiems atsibodę anos imperijos vadovai, priklausomi nuo puikiai tomis sąlygomis gyvenusios aplinkos, pinigus užtikrinančiose darbo vietose ir postuose įtaisydami savo giminaičius bei pataikūnus, tokiu elgesiu pasiekė tai, kad vien gamtinių išteklių turėjusi to meto sąjunga sugriuvo.

Vidutinybės, daugiausiai mokančios kalbėti vyraujančiais ideologiniais štampais, bet nesugebančios dirbti naujai iškylančių visuomenės ekonominių ir politinių iššūkių metu, istoriniame procese sužlugdė ne vieną „amžiną" imperiją ar sąjungą.

Atrodo, kad tos pačios priežastys, kai reikalingi savo sričių specialistai profesionalai, o valdyme pradeda dominuoti giminaičiai, pataikūnai ir ideologiniai „politrukai", jau ardo ir mums idealu kažkada pateiktą Europos Sąjungą.

Prieš prasidedant karui Ukrainoje, kol senajame žemyne gyvenom ramybės būsenoje, nepastebėjome to, ką dabar akivaizdžiai matome visi, t. y. subiurokratėjusios ES vadovybės nesugebėjimą išspręsti bet kokią rimtesnę problemą. Pradėsim nuo paprasčiausio „vaikiško", visiems žinomo ir suprantamo klausimo, kurio Briuselio koridoriais vaikštantys mūsų išrinkti europarlamentarai ir niekieno nerinkti eurokomisarai negali sutvarkyti metų metais.

Kalbu apie vasaros-žiemos ir žiemos-vasaros laiko kaitaliojimą, kuriuo nepatenkinti dauguma ES gyvenančių jos piliečių. Geras, jei ne milžiniškas, algas gaunantys ir puikias socialines garantijas užsitikrinę Briuselio valdininkai iki dabar negali sutvarkyti tokio „šūdo", kaip pas mus kaime sakoma. Tai ko tada iš jų norėti, kai klausimai paliečia mūsų visų saugumą?

Kaip taikliai pastebėjo vienas aštrialiežuvis: „ES, turinti 450 mln. gyventojų, prašo JAV, turinčios jų 340 mln., karinės pagalbos apsiginti nuo Rusijos, kurioje gyvena 140 mln. ir kurią kare trejus metus stabdo Ukraina su maždaug 30 mln. savo žmonių". Kalambūras, puikiai apibūdinantis dabartinę ES būklę, kuriai visiškai tinka ir šmaikštus Sovietų Sąjungos pabaigą atspindintis posmelis: „Мы не сеем, не пашем, не строим - мы гордимся общественным строем! (Mes nesėjame, neariame nestatome - mes didžiuojamės savo visuomenine santvarka!).

Kažkada, stodami į ES, įsivaizdavome, kad stojame į ekonominį derinį, kad geriau spręstume šalies žmonių socialines problemas, keltume savo valstybės ūkį, o gavome leftistinės ideologijos ir LGBT diktatą per visokias mums dvaro „laisvą spaudą" brukamas švabų-sorošų nevyriausybines organizacijas.

Pabėgę iš griūvančios sovietinės sąjungos, kūlversčiais lėkėme į savo įsivaizduojamą idealią, o ne į realiai egzistuojančią ES, kurioje Europos didiesiems - Vokietijai, Prancūzijai, JK - buvom reikalingi kaip pigios darbo jėgos tiekėjai ir rinka jų gaminamoms prekėms.

Dar prisiminkime, kaip svajonės būti vakariečiais vedami ir tikėdami jų vertybėmis, supjaustėm laivyną, uždarėm savo Ignalinos AE, kad tik nebūtume jiems konkurencingi, kad tik jiems įtiktume. Šventas naivume, kur tada buvo mūsų sveikas protas, turėjęs rėkte rėkti, kad naikinam savo ekonomiką ir elgiamės it bepročiai, apsvaigę nuo vakarietiškų naujųjų, vyresniųjų brolių pažadų.

Pataikaudami jų vertybėms, norėdami būti moderniais, ėmėme elgtis taip, kad mūsų tauta tapo labiausiai nykstanti visame pasaulyje, o ir mūsų pačių lietuvių savo tėvynėje procentas, plūstant į šalį emigrantams, o mūsiškiams emigruojant, ėmė katastrofiškai mažėti.

Nepagarba savo gimtai kalbai, svetimų šalių ir net seksualinių mažumų vėliavų karstymas sostinėje Vilniuje ant valstybinių įstaigų ir organizacijų tapo įprastiniu dalyku, kaip ir įvairių vakarietiškų „blizgučių" įsigalėjimas nacionalinėje kultūroje, pamažu išstumiant mūsų tautines tradicijas.

Kai valstybė, tauta, bendruomenė ir šeima su bažnyčios krikščioniškomis vertybėmis tampa nereikalingos, valdžioje atsidūrę liberalų-individualistų ideologijos išugdyti politikai čia mato tik galimybę susitvarkyti savo gerovę.

Apsistatę viešųjų ryšių specialistais, kurie, kaip visą tokį „elitą" aptarnaujanti dvaro žiniasklaida, liaupsina valdžiažmogius, išparceliuojančius ar privatizuojančius mums visiems priklausantį valstybinį turtą, pateikiant visa tai kaip būtinus ekonominius sprendimus.

Tokiems darbams išmanantys savo sritį specialistai, kvalifikuoti profesionalai ar mokslo žmonės paprastai yra nereikalingi, čia valdžioje atsidūrusiems korumpuotiems politikams reikalingi „šuleriai", kurie mūsuose pristatomi kaip universalūs vadybininkai.

Ar turime Lietuvoje politiką-valstybininką gerąja prasme, kuris, pasijutęs kol kas dar mums priklausančios žemės šeimininku, sustabdytų šią nusikalstamą beprotybę mūsų šalyje, kad ateityje mūsų vaikai ir anūkai galėtų gyventi savo teisingoje tėvynėje? Nežinau.

Kol kas tiek Lietuvoje, tiek ES vadovybėje matau tik krūvas bla-bla-bla tipo politikų, mokančių gražiai pakalbėti ir nė velnio nesugebančių efektyviai išspręsti kad ir paprasčiausią problemą.

Kaip kažkada populiaraus V. Vysockio dainoj: „Настоящих буйных мало, вот и нету вожаков." (Tikrų vyrų nėra, tai ir neturim vadų!). Todėl nieko nestebina, kad bandant nutraukti karą Ukrainoje, D. Trumpas su niekuo iš ES vadovybės nelabai ir šnekasi.

Gali rimtai derėtis su Kinijos, Rusijos vadais, o su kuo dėl karo nutraukimo šnekėtis Europoje? Su Ursula fon der Leyen, su tarptautinių reikalų komisare Kaja Kalas, karinių reikalų komisaru Andriumi Kubiliumi? Nejuokinkit! Nė vienas jų, kaip ir Prancūzijos prezidenras E. Macronas, britų premjeras Keiras Starmeris ar Vokietijos kancleris Olafas Scholzas nėra stiprios, paskui save kitus vedančios asmenybės ar lyderiai, jau nekalbant apie visur bandantį įsiterpti Gitaną Nausėdą, nesugebantį susitvarkyti net pas save namie.