Net okupuotoje Lietuvoje tautos dvasią palaikė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno legenda (kino režisieriaus Raimondo Vabalo 1983 m. filmas „Skrydis per Atlantą“), Lietuva garsėjo sporto aviacijos pasiekimais ir stipriais aeroklubais. Ar tai jau praeitis, kurios nesusigrąžinsi, juo labiau kad aeroklubams priklausę aerodromai - gardus kąsnis godiems verslininkams ir korumpuotiems valdininkams, kurie, anot chrestomatinių žodžių, gimę šliaužioti, negali skraidyti.
Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS, aktorius Sakalas UŽDAVINYS, Kauno aeroklubo vadovas Algimantas ŽENTELIS, Lietuvos sklandymo federacijos prezidentas Vytautas SABECKIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.
G.JAKAVONIS: Prie šio stalo buvo ne kartą kalbėta apie įvairias reformas. Mūsų dabartinė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pradėjo ruošti tokį projektą, kad aerodromai būtų atiduoti savivaldybėms. Manau, kad ankstesnis sprendimas sportą perduoti Švietimo ministerijai buvo nevykęs. Tad šio sprendimo pasekmė - bandymas atsikratyti aerodromais ir juos perduoti savivaldybėms.
A.NORVILAS: Paskutinė instancija Sovietų Sąjungoje, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Maskvai, buvo DOSAAF (lietuviškai - Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti - SDAALR). DOSAAF’ui vadovavęs generolas Ginutis Taurinskas vykdė Maskvos priesakus, kai vyko draugijos visuotinis susirinkimas ir mane, tuo metu - Aukščiausiosios Tarybos narį, išrinko naujuoju pirmininku, man teko dalia šią organizaciją pervadinti į lietuvišką „Vytį“ - techninio sporto draugiją. Po to pagal veiklos rūšis labai tikslingai išdalinti į tam tikras sferas. Viskas, kas buvo susiję su aviacija, buvo atiduota Lietuvos aeroklubui, išskyrus keturis klubus, kurie buvo perduoti Krašto apsaugos ministerijai. Tokia buvo pradžia.
Labai sunkiai vyko tas perdavimas viso aviacijos turto Lietuvos aeroklubui panaudos teise. Ne tik aerodromai, bet ir įrengimai, pastatai ir t.t. Buvo begalė alternatyvių projektų, kurie „išlįsdavo kaip pilypai iš kanapių“, kuriuos teikė patys egzotiškiausi žmonės. Prisimenu, kokie pas mane lankėsi žmonės, dabar juos vadintumėm vystytojais, o tada juos vadinau „verslo krankliais“ ar kyšininkais. Dėl Alytaus aerodromo pas mane lankėsi buvę garsiausi Lietuvos verslininkai, bandę mane ir Vyriausybėje paguldyti ant menčių, ačiū Dievui, šviesios atminties Romualdas Ozolas padėjo apginti poziciją dėl Alytaus, kad nebūtų išgriauta ir t.t. Dabar, praėjus 30 metų, ir vėl tas pats. Ir vėl vadinamieji vystytojai panoro gardaus kąsnio, kitaip to nepavadinsi. Aišku, kas už to stovi, nereikia net didelių įžvalgų - už to stovi „rimtas“ verslas. Mano nuomone, „krankliai“, kurie ketina pigiai nusičiupti geriausius kąsnius. Bet čia mane stebina valdančioji dauguma - ponai „valstiečiai“. Viskas, kas buvo galima, jų vardu beveik sunaikinta, apgriauta transporto sistema. Visa laimė, kad atsipeikėjo, pamatė tikrą Roko Masiulio veidą. Bet geležinkeliams padaryta didžiulė žala, aviacija taip pat buvo stipri sritis. Juk visi žino, ką lietuviui reiškia lakūnas, ką lietuviui reiškia sparnai, dar nuo Dariaus ir Girėno laikų, kokia mūsų Lietuva buvo pasaulio kontekste. Lietuva buvo pateikiama kaip skraidanti valstybė, kaip skraidanti respublika. Tačiau ši sritis vėl „valstiečių“ rankomis bus sunaikinta. Galės pasakoti, kaip jie nežinojo, kaip jie nesuprato ar neišgirdo. Padarysime viską, kad jūs išgirstumėte, kad jūs žinotumėte. Artėja rinkimai, aš nematau kitų išeičių, žinodamas, kokie verslo interesai čia stovi, galvoju, kad Lietuvos aviacija gali susiorganizuoti ir padaryti masinį skridimą virš Vilniaus. Įsivaizduokite, jei iš visų aerodromų pakiltų visi skraidymo aparatai, tempdami sklandytuvus paskui save. Kokia tai būtų akcija ir kiek tai valdantiesiems kainuotų.
G.JAKAVONIS: Dariaus ir Girėno pavyzdžiu auklėjome ne vieną kartą. Kodėl tie dalykai, kurie vienija tautą, sužlugdomi?
S.UŽDAVINYS: Aš labai noriu tikėti, kad čia vyksta nesusipratimas. Labai noriu tikėtis, kad tai nėra dėsningumas. Aš nesiruošiu kritikuoti valdžios, nes Vyriausybė yra ne mano pasirinkimas, ne mano balsavimas, bet aš ją gerbiu, kadangi tai yra daugumos pasirinkimas. Nei aš, nei kiti iš mūsų nėra prieš verslą. Net galiu pritarti Algimantui, kad jie tikrai yra vystytojai. Verslas visuomet ieško naujų galimybių ir jeigu ministerija dabar jam suteikia galimybę eiti lengvesne kryptimi, t.y. pasiimti aerodromą, jis tą ir padarys. Mano supratimu, čia yra valdančiųjų išminties reikalas, kur tą galimybę sudaryti ir kur tą galimybę apriboti. Palyginkime: yra Martyno Mažvydo biblioteka, yra Mokslininkų biblioteka ir yra Saulėtekio biblioteka, tarkime, kad savivaldybė sako, jog Vilniaus miestui per didelė našta trys bibliotekos, siūlo verslui - pasiimkite šias bibliotekas ir rūpinkitės. Ateina vystytojas ir sako, kam reikia net trijų bibliotekų: „pavyzdžiui, vietoje M.Mažvydo bibliotekos pastatome puikų viešbutį, vietoj Mokslininkų bibliotekos - dar puikesnį ir prabangesnį viešbutį, miestas pasakys, kad tai yra labai puiku, vyrai, darom“. Tai yra darbo vietos, pelnas ir miestui nauda. Neseniai turėjau ekskursiją po M.Mažvydo biblioteką, ten yra nuostabus centras. Jeigu eitumėm pagal miesto logiką, tai šią biblioteką reikėtų paversti viešbučiu, verslo aplinka ir tai būtų verslo atžvilgiu teisinga, tačiau ar tai būtų teisinga valstybės prasme, ar tai būtų teisinga piliečių, jaunimo ir studentų atžvilgiu? Jaunimas ateina į tą biblioteką, geria kavą ir skaito knygas.
Aerodromas yra kažkas panašaus, tai yra vieta, kurios tu neišmatuosi plotu, neišmatuosi kaina. Vienintelis būdas, kaip gali išmatuoti, yra įnašas, kuris teikia valstybei kūrybiškumą, ten ateina jauni žmonės. Jeigu įvyks šis nesusipratimas, aš tikrai pastatysiu spektaklį, kad padėčiau žmonėms suprasti. Pas mus ateina jauni žmonės, jie gauna atlyginimą. Aš pats buvau jaunas ir nežinojau, kur man eiti, kur man dėtis, o čia ateina žmogus į sklandymą, dalis iš mūsų klubo išeina į pilotavimą, dalis išeina į techniką, į inžineriją, dalis išeina į orlaivių aptarnavimą. Bet tai yra ne Gariūnų garažėlių meistrai, tai yra kvalifikuoti, baigę labai konkrečius mokslus, sertifikuojami žmonės. Jų atlyginimai yra ne IKEOS lentų kalikų. Aš skaičiau straipsnį, deja, ten apie Artimuosius Rytus, „Boeing“ darė tyrimą ir buvo paskaičiuota, kad per artimiausius 20 metų reikės 60 tūkstančių naujų pilotų. Įsiklausykite į skaičių. Vadinasi, 3 tūkst. pilotų per metus tik Artimuosiuose Rytuose. Ar Europoje mažiau vystosi? Tai ką mes darome?
Iš mūsų išeina daug didesnis pilotų skaičius nei iš Latvijos ar Estijos, nes čia ateina žmonės, jie susipažįsta su aviacija ir pamato, kur jie nori eiti, nes yra sistema. Estijos aerodromo vadovas kalbėdamas su manimi verkė ir sakė, kokie mes esame laimingi, kad turime 12 aeroklubų, kuriuose sklandoma. Taip Estija irgi turi aerodromą, kuris puikiai sutvarkytas, bet ten nieko nevyksta, jis stovi gražus, visas „išpoliruotas“, nes jį dalijasi su kariuomene. Vadinasi, nėra infrastruktūros, pas juos niekas nevažiuoja, pas mus atvažiuoja. Aš, kuris atėjau į aviaciją, bene penkiasdešimties, turiu geresnes sąlygas treniruotis negu tie, kurie pradėję daug anksčiau, bet neturi infrastruktūros. Grubiai, tiesiai ir šviesiai - mes naikiname Lietuvos ateitį. Galiu labai atsakingai pasakyti, tiems, kas priima sprendimus: jūs žlugdote Lietuvos ateitį.
G.JAKAVONIS: Kam čia kilo tokios fantastiškos idėjos. Kurios naikina tautos identitetą?
A.ŽENTELIS: Galiu tik paantrinti gerbiamam Sakalui, kad tai yra verslo vystytojai, kurie daro didelę įtaką mūsų valstybės tarnautojams. Valstybės tarnautojai neatsirenka, kuri įtaka yra tikrai naudinga, o kuri tik pelno siekimas, tačiau jis yra žalingas Lietuvai. Ne visi verslininkų projektai gali būti priimtini, jie turėtų būti filtruojami tiek valstybės gynybos prasme, tiek dėl naudos mūsų piliečiams ir bendrajam gėriui. Kalbant apie aeroklubus ir apie aviaciją, norėčiau pasakyti, kad aeroklubai, tie židiniai, tie aerodromai, kuriuose jie bazuojasi, tai nėra tik paprasto aviacijos sporto bazės, kuriose skraidoma. Tą suprato bei vertino ir 1927 m. tuometinė Lietuvos valdžia, teikdama dėmesį Lietuvos nacionaliniam aeroklubui, jo kūrimuisi. Tuometinė sportinė aviacija buvo valstybinės reikšmės dalykas, nors tai yra tik sportinė aviacija, bet ji vaidina didelį vaidmenį visoje aviacijos sistemoje. Aeroklubai, kurie pergyveno karus, sovietmetį, jie turi didelę patirtį, tai yra kaip aviacijos pradžios mokyklos, iš kurios išeina specialistai. Tai geriausias kelias tęsti mokslus, kaip pradinė ir vidurinė mokykla rutulioja į aukštesniąją ir aukštąją mokyklą. Aviacijos sistemoje tiek verslo aviacija, tiek karo aviacija, tiek aerodromų infrastruktūros ir aptarnaujančios aviacijos pramonės sritys yra labai glaudžiai susiję su aeroklubų sistema. Ta pradžios mokyklos sistema, kuri egzistavo visus 30 metų, reformavosi po nepriklausomybės paskelbimo. Ta sistema iki šios dienos egzistuoja, neskaitant to, kad per visą tą laikotarpį visiems šiems aerodromams nebuvo skirta nė cento. Infrastruktūra ir aerodromai be jokio finansavimo iki šiol išliko, jie yra tinkami, turi būtinus pažymėjimus, tai sporto bazės, kaip krepšinis negali be sporto salės, futbolas be aikštės, plaukikai be baseino.
Mūsų sporto šakos negali egzistuoti be šių bazių. Padeda mūsų ryšys su Krašto apsaugos struktūrų padaliniais, nors jis nėra toks glaudus, koks buvo nuo 1927 m. iki 1940 m. Aš turiu daug įvairiausios medžiagos, kuri patvirtina, kad šie aerodromai turi sąsajas tiek su kariuomenės oro pajėgų, tiek su specialiųjų pajėgų padaliniais. Tie aeroklubai, kurie vykdė valstybės patikėtą funkciją, misiją, suformuotą 1990-1995 m., buvo paskelbti neprivatizuojamais objektais, kad tik išliktų. Jie buvo vertinami kaip svarbūs valstybės objektai. Keturi iš jų buvo tiesiogiai susiję su Krašto apsauga, tačiau kažkodėl Alytaus savivaldybė dėl verslo klientų įtakos pakeičia Vyriausybės nutarimą, kuriuo visi aerodromai buvo įtraukti į valstybei svarbių strateginių objektų sąrašą, tačiau šis punktas netikėtai išbraukiamas. Dabar yra žengtas antras žingsnis - perduodama savivaldybėms. Tai reiškia aerodromų naikinimo pradžią. Į mūsų sakymą, kad viskas bus labai blogai, Švietimo, kultūros ir sporto ministerija atsako, kad gal keturis aerodromus paliks, o kitų valstybė neišlaiko. Bet juk jų išlaikyti nereikėjo 30 metų, be jokių valstybės lėšų jie egzistavo. Jeigu nereikėjo, tai atiduokite aviatoriams patikėjimo teise, tegul jie toliau vysto tą aerodromų infrastruktūrą ir turi 10-20 metų į priekį garantijas. Šiandien joks rėmėjas negali skirti paramos, nes mūsų veikla yra suparalyžiuota, jau trečius metus yra sustabdyta, nes nė vienas rėmėjas, pažvelgęs giliau, nenori paremti mūsų, nes žino, kad rytoj turto vystytojai ateis į aukcioną ir pirks už jo lėšas suremontuotą pastatą. Tai jie sako, kad jūs geriau sugriūkite ir mes pigiau nusipirksime tik griuvėsius ir suprojektuosime ten kvartalą. Kai kalbama, kad Lietuvoje aerodromų yra per daug, nutylima, jog tai valstybei jie nekainavo nė vieno euro. Kam reikia naikinti tą struktūrą, kuri yra reikalinga valstybės gynimui ir stiprinimui, nekalbant apie patriotizmą ir jaunosios kartos auklėjimą. Ar mes jau turime tokius gerus santykius su kaimynais, kad mums nereikia turėti stiprios, patriotinės bendruomenės tinklo, kuris gali būti labai greitai transformuotas į karines bazes ir karines struktūras?
G.JAKAVONIS: Kas liks iš Pociūnų?
V.SABECKIS: Aš norėčiau pradėti nuo senesnių laikų, nuo sovietmečio sistemos, kai buvo integruoti visi aeroklubai į Sovietinės armijos karinį paruošimą. Žinote, ką sakydavo generolai? Sakydavo, kad lietuviai pirmiausiai išmoksta skraidyti, o tik paskui vaikščioti. Visoje mūsų piramidėje mes pradedame nuo vaikų skraidymo. Tai yra unikalus dalykas, kai vaikai nuo 6-7 metų pradeda skraidyti, jie mokosi be instruktorių, ten yra vienviečiai sklandytuvai. Jūs įsivaizduokite, kad šita sistema, kuri yra viso sporto pagrindinė piramidė, ir dabar veikia. Atsirado Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla, priklausanti Švietimo ministerijai. Ją optimizavo ir prijungė prie neformalaus švietimo sistemos. Ar ji išliks ar neišliks, parodys ateitis. Toliau pagrindas yra klubai, kurie vysto šį sportą. Mūsų gerbiami valdininkai sakys, kad savivaldybių funkcija irgi yra vystyti sportą. Bet labai gerai pasakė Trakų savivaldybės administracijos vadovas: į savivaldybių funkcijas neįeina administruoti aerodromus, nes mes neturime nei specialistų, nei lėšų, o be to yra neįmanomas aviacijos sportas. Mes vėl matome valdininkų melą, kad tik jūs eikite į savivaldybes, jūsų ne tik nesunaikins, bet dar ir padės, jums duos finansavimą ir t.t. 30 metų mums niekas nedavė nė cento, krepšiniui - prašau, tikrai duos, kadangi tai yra mūsų savotiška religija ir kiekviena savivaldybė turi krepšinio komandas. Jau keletą metų aš vis rašau į fondus, kad duotų truputį ir sklandymui, tačiau negaunam nė cento, išskyrus, kai vykdome pasaulio arba Europos čempionatus, mums numeta mažą trupinėlį. Bet jaunimui paremti savivaldybės tikrai jokių lėšų neskirs. Mus mėtė nuo vienos ministerijos kitai, paskui permetė į apskritis, kol pagaliau 2010 metais apskritys buvo likviduotos. Verslininkai vėl trynė rankas, kad bus galima perduoti į Turto fondą, Turto banką. Visa problema, kad mes esame ne pelno siekianti organizacija, mes visas lėšas atiduodame sportui, o verslininkai jas kaupia, jie žiūri, kaip toliau vystyti savo verslą. Mes tada stojom su plakatais prieš Vyriausybę ir šiaip ne taip ją įtikinom, kad būkite malonūs, tai yra sportas ir prašom neatiduoti, atiduokite visą šį turtą patikėjimo teise Kultūros ir sporto departamentui, o jie panaudai atiduos mums. Mes 10 metų buvome ramūs, tačiau 2015 metais sutartys su daugeliu aeroklubų, praktiškai su visais aeroklubais, nutrūko ir vėl Vyriausybė žiūri, kur tą visą turtą padėti. Jiems nerūpi sportas. Net Kūno kultūros ir sporto departamentas, kuris tuo metu lyg ir turėjo mus ginti ir pasakyti, kad viskas čia gerai, viskas vystoma. O jis pasakė, kad daugumoje aerodromų yra netvarka, per daug nenaudojamos technikos. Nenaudojama kodėl? Kiek žmonių tuo metu išvažiavo iš Lietuvos? Išvažiavo todėl, kad finansinė situacija šiandien yra sunki. Nuo 2015 metų mes Sporto departamentui vėl nerūpim, sutarčių nepratęsia. Aiškina, kad panaudą gal ir duotų, tačiau tam prieštarauja Konkurencijos tarnyba. Nueiname į Konkurencijos tarnybą ir klausiame, su kuo mes konkuruojame?
A.ŽENTELIS: Su verslu.
V.SABECKIS: Verslas sporto nevysto. Sportą vysto asociacijos, kurios tik dėl savo entuziazmo tą ir daro. Konkurencijos tarybą mes įtikinome, bet Sporto departamentas neįtikina Vyriausybės, o gal nenori įtikinti, kad reikia pratęsti sutartis. Vyriausybė nuėjo kitu keliu - panaikino Sporto departamentą, kam jis mums reikalingas? Jo funkcijas perkelia į Švietimo ir kultūros ministeriją, keletas specialistų nukeliauja į Švietimo ministeriją, ten atsiranda sporto viceministro postas.
Jeigu anksčiau buvo galimybė nueiti į Sporto departamentą ir su kažkuo pakalbėti apie problemas, apie sportą ir t. t., tai šiandien mes net neturime, į ką kreiptis. Paprašėme susitikimo su sporto viceministre, tačiau ateina Turto valdymo, sporto skyriaus vedėjai, o aukščiausio rango vadovams jau tikriausiai yra per žema kalbėti su aviacijos sportu. Jeigu būtų krepšininkai, tai galbūt ir pasirodytų. 2015 metais, prie tuometinio vidaus reikalų ministro Sauliaus Skvernelio ir prie tuometinio vidaus reikalų viceministro Elvino Jankevičiaus mes jau buvome radę atitinkamus sprendimus, kaip tą turtą panaudoti efektyviau, Vyriausybės strateginiam komitetui buvo pateiktas planas, kaip tą reikėtų padaryti. Mes buvome įsitikinę, kad taip ir bus, tačiau premjeras Algirdas Butkevičius pasakė, kad visą šitą turtą reikia atiduoti savivaldybėms. Nuo to laiko buldozeris yra stumiamas ir stumiamas. 2019 metais sudaryta darbo grupė, susirenka ir kariškiai, ir mūsų aviacijos bendruomenės atstovai ir sprendžiama, kaip mums padėti, bet teigiama, kad bus išskirti tik 4 aerodromai, jiems bus padedama, o kitų nereikia. Tuos kitus reikia atiduoti savivaldybėms. Aeroklubo prezidentas Mindaugas Sinkevičius klausia, kodėl vieni yra geresni, o kiti blogesni. Vėl valdžia mus maitina pažadais, kad mus parems, o kitus atiduokite.
G.JAKAVONIS: Kodėl Lietuvoje viską norima tik griauti? Jau ir kultūra yra tik paslauga... Kokioje valstybėje mes gyvename?
A.NORVILAS: Baisu yra tai, kad sporto viceministrė orlaivį tikriausiai yra mačiusi tik tiek, kiek yra skridusi į Turkiją ar Ispaniją. Ką reikėtų daryti? Yra vienintelis dalykas. Šita publika su gražiais „šlipsiukais“, gražiais kostiumukais, tvarkingai išklauso, pakinkuoja galvelėmis, o sprendimo etape išlenda Algirdas Butkevičius ir pasako, kad taip netinka, darom kitaip. Deja, yra tokios realijos. Vienintelis šansas yra imti valdžią už gerklės, gražiai su jais nepasikalbėsi, jie jums gražiai atsakys, bet vežimas riedės ten, kur jiems reikia. Kaip jau minėjo Sakalas, reikia spektaklį statyti prie Švietimo, kultūros ir sporto ministerijos, o šiaip, vyrai, išsirinkite gerą dieną ir pradžiuginkite Vilnių gražiais skrydžiais, kad jie žinotų, dėl ko jūs skraidote. Gražiais žodžiais ir gražiais poelgiais nieko nepasieksite.
G.JAKAVONIS: Tėvynės meilės mokykla jau neįkvepia, 85 proc. moksleivių, baigę mokyklą, žada išvažiuoti.
S.UŽDAVINYS: Mano supratimu, tai yra vienadienio mąstymo pasekmė, nes yra žiūrima į tik savo kadencijas, kadencijos rezultatus. Deja, su visa pagarba mūsų politikams, strateginis žvilgsnis, ar tai būtų aviacija, ar tai būtų švietimas, tiesiog neegzistuoja. Toks institucijų požiūris į švietimą yra nusikaltimas. Suomiai yra atlikę tyrimą ir labai tiksliai skaičiavo, kad kultūros pamokos, meno pamokos atsiliepia jų BVP. Mūsų klubai būtent tą ir daro, jie skatina kūrybingumą, aviacija yra kūrybiškumo kalvė, net jei žmogus neskraidys orlaiviu. Man iki skausmo apmaudu, kad šitaip trumparegiškai yra žvelgiama į valstybės vystymąsi.
A.ŽENTELIS: Galiu tik paantrinti, kad tie žmonės, kurie priiminėja sprendimus, remiasi patarėjais, kurie labai siauros specifikacijos ir tikrai nežiūri 30-50 metų ateitį. O mes būtent galvojame apie 50 metų ateitį ir galvojame, kaip bus. Bus būtent tokios transporto priemonės, kurioms bus reikalingi tokie aerodromai. Jei jų dabar neliks, tai ateityje reiks ieškoti, kur tokius aerodromus pastatyti ir vėl reikės ieškoti naujų plotų, nors dabar yra viskas padėta ant delno. Aerodromas neatsiranda per vieną dieną, jis yra kuriamas dešimtmečiais. Čia ne žalios rodyklės, kurias uždėjome, nuėmėme ir vėl uždedame vienadieniais sprendimais. Mūsų aeroklubuose praktiką atlieka ir aukštųjų, ir specializuotų profesinių ir techninių mokyklų, kolegijų studentai, kurie mokosi aerodromo, techninio aptarnavimo specialybių, nes tokių specialistų poreikis yra didelis oro uostuose.
V.SABECKIS: Aš prisiminiau lietuvių patarlę: „Šuo loja, karavanas eina.“ Mes esame tie šuniukai, kurie bando kažką daryti. Šiandien yra netgi imituojami žingsniai, kad lyg jie mumis rūpinasi, Susisiekimo ministerija net ir studijas padaro, kurioms išleidžia šimtus tūkstančių eurų, o mes tą studiją būtumėme padarę greičiau ir už dyką, išskiria aerodromus, kurie yra perspektyvūs ir pan. Labai gražiai pristato, o viso to pasekmė - matome, kas dabar yra.