Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie aistrą

Geriausiai tai įvardino Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, kuris lenkų žurnalistų paklaustas apie Ukrainos stojimo į NATO perspektyvas, pripažino, kad tai sudėtingas klausimas, nes „nėra nieko mažiau saugaus už nepatikimas saugumo garantijas".

Todėl šį kartą apeikime politiką ir geriau pakalbėkime apie tai, kas sulaukė daugiau dėmesio, nei visi mano išvardinti įvykiai - tai dar vienas Lietuvos rinktinės fiasko dideliame krepšinio turnyre.

Pikenrolai, trepai, fliat gynyba - visa tai ne šio rašinio tema. Apie tai jau pasisakė visi: krepšinio specialistai, treneriai, buvę ir esami žaidėjai. O mes pakalbėkime apie aistrą, kurios akivaizdžiai pritrūko šiai mūsų komandai.

„Aistra - stipri, ilgalaikė emocinė būsena, stimuliuojanti žmogaus elgesį, lemianti jo gyvenimo ir veiklos kryptį. Sutelkia visas žmogaus jėgas ir norus į pasirinktą objektą." Taip aistrą apibūdina terminų žodynas.

Aistra reikalinga ne tik kalbant apie žmonių santykius, ji yra būtina dedamoji visur, kur norima pasiekti geresnio, nei vidutinis rezultato. O juk pradėdami bet kokią veiklą mes norime paties geriausio įmanomo pasiekimo.

Deja, visi, kurie naktį iš sekmadienio į pirmadienį po vidurnakčio laukė Lietuvos krepšinio rinktinės rungtynių tolimajame Puerto Rike su šeimininkų komanda, liko gerokai nuvilti.

Mes, iš inercijos save vis dar tituluojantys krepšinio šalimi, ir, atvirai kalbant, šią pasaulyje ne itin populiarią sporto šaką vadindami antrąja religija, turime pripažinti sau, kad esame gerokai užstrigę būtajame laike. Lietuva vasarį pasauliniame Tarptautinės krepšinio federacijos reitinge užėmusi vos 10 vietą, tikrai jau senokai nebėra elitinė krepšinio šalis, nes mus šiame reitinge lenkia ir Latvija, ir Vokietija, ir Kanada, kurios savęs tikrai tokiomis nevadina ir su kuriomis žaidžiant mūsų rinktinei dar visai neseniai klausimas buvo ne kas laimės, o koks bus taškų skirtumas Lietuvos rinktinės naudai.

Beje, mus iš olimpinių žaidynių Paryžiuje išmetęs Puerto Rikas tame pačiame reitinge yra vos šešioliktoje vietoje.

Iš karto noriu nuraminti tuos, kurie galvos, kad atsirado dar vienas iš dviejų milijonų sofos ekspertų. Tikrai nepretenduoju į ekspertus ar krepšinio specialistus, nesiruošiu kritikuoti nei krepšinio federacijos, nei gausaus kaip niekada iki tol trenerių štabo, nei tuo labiau žaidėjų, kurie aukoja savo atostogas ir vis dar susirenka žaisti už Lietuvą.

Nors kontrolinės rungtynės su trečdaliu Slovėnijos rinktinės, prieš kelis metus Kaune išmetusios mus iš praėjusios olimpiados, signalizavo apie prastai atrodančią komandą, buvau toks tikras mūsų rinktinės pergale, kad sekmadienio naktį net nežiūrėjau tiesioginės rungtynių transliacijos, nes pasilikau tą, kaip man atrodė sekmadienio vakarą, malonumą pirmadienio dienos metui.

Šioje vietoje noriu grįžti į 1992 metų birželį, kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė taip pat žaidė pirmame po nepriklausomybės atgavimo olimpiniame atrankos turnyre, kuris gerokai skyrėsi nuo šiemetinio, nes tam, kad patektų į Barselonos olimpines žaidynes, rinktinei teko įveikti net vienuolika varžovų komandų.

Visi, kas tuo metu domėjosi krepšiniu, puikiai prisimena, kad kovoje dėl olimpinių bronzos medalių Barselonoje, Lietuvos krepšininkams likimas lyg tyčia lėmė žaisti su „Nepriklausomų valstybių sandrauga" pervadinta buvusios Tarybų Sąjungos komanda, kurią įveikę lietuviai pasipuošė istoriniais bronzos medaliais.

Tačiau mažai kas prisimena, kad pakeliui į mažąjį finalą dar reikėjo įveikti Brazilijos rinktinę. Kai iki tų rungtynių pabaigos buvo likusios vos 6 minutės, brazilai pirmavo aštuoniais taškais. Tada treneris Vladas Garastas paprašė minutės pertraukėlės, kurios metu Arvydas Sabonis komandos draugams pasakė legendinę savo frazę: „Vyrai, žaisti liko šešios minutės ir daugiau jų mums niekas nebeduos."

Šias rungtynes lietuviai laimėjo net aštuoniolikos taškų skirtumu.

Kodėl tą verta prisiminti? Todėl, kad kai žaidžia panašaus pajėgumo ir meistriškumo komandos, visada laimi ta, kuri turi daugiau aistros įveikti savo varžovą. Net ir būdama sąlyginai silpnesnė, ji savo meistriškumo stoką visada kompensuoja noru bei aistra nugalėti.

Prisiminkite prieš gerą mėnesį pasibaigusį Lietuvos krepšinio lygos finalą. Visą gyvenimą būdamas ištikimas Kauno „Žalgirio" sirgalius, negalėjau nesižavėti vilniečių kova, ryžtu degančiomis akimis ir aistra nugalėti daugelio favoritais laikytus kauniečius. Ar matėte tą aistrą laimėti žalgiriečių akyse? Aš tikrai to nemačiau. Būtent jos bei noro kovoti ir pritrūko popieriuje geresnei komandai. Net temperamentingasis treneris iš Italijos nesugebėjo jos įpūsti po sezono pavargusiems savo auklėtiniams.

Lygiai taip pat jos nebuvo ir mūsų rinktinėje, užleidusioje savo vietą Paryžiuje niekuo, išskyrus aistra degančiomis akimis ir noru nugalėti favoritais vadintą Lietuvos rinktinę neišsiskiriančiai šeimininkų komandai.

Kodėl jos nebuvo, sunku atsakyti. Gal kažkam atrodo, kad tai lemia dideli daugelio žaidėjų kontraktai? Abejoju, nes 1992 metais Barselonoje žaidė gerokai ryškesnės ir nemažesnius kontraktus turėjusios Lietuvos krepšinio žvaigždės.

Gal atėjo laikas, kai žaidimas rinktinėje nebėra tai, ko siekia kiekvienas kamuolį salėje ar lauko aikštelėje iki sutemų bumpsintis vaikas? Gal. Juk jau eilę metų netrūksta pavyzdžių, kai po sunkaus sezono kai kurie žaidėjai randa kartais net juokingus pasiteisinimus, kodėl jie neaukos vasaros dėl žaidimo rinktinėje.

O gal pagaliau turime atvirai sau pripažinti, kad tie, kurie šiandien atstovauja krepšinio aikštelėse mūsų valstybę, nėra lyderiai, galintys pakelti paskui save visus kitus ir įžiebti aistrą nugalėti jų akyse?

Juk sunku lyderyste ir aistra vadinti vienadienį blykstelėjimą ir kitos komandos žaidėjui nepagarbiai parodytą liežuvį, kas ir buvo vienintelis dalykas, ką pastebėjo ir parašė apie mūsų rinktinę viso pasaulio sporto žiniasklaida praėjusiame pasaulio čempionate. O kuo daugiau yra pasižymėję mūsų mylimi žaidėjai per paskutinį dešimtmetį?

Nieko nelėmusia pergale prieš Amerikos rinktinę, po kurio sekė pralaimėjimas kaimynams latviams? O gal laimėjimu reikia vadinti 2021 metų vasario 22 dieną pasiektą pergalę vienu tašku prieš Daniją, kurios dėka krepšinio šalies komanda pateko į Europos čempionatą? Beje, Danija mano jau minėtame reitinge užima 55-tą vietą.

Kai Dainius Adomaitis prieš kelis metus po vienų pralaimėtų rungtynių prapliupo keiksmais, tai ir buvo aistra, galbūt ir ne visai tinkamai išreikšta. Tai buvo nesuvaidinta aistra, nors nugalėti prancūzų ir nepavyko.

Dabar atėjo laikas, kai aistra nugalėti ne tik krepšinyje yra baudžiama, nes kažkas gali pasijausti įžeistas, užgautas ar neįvertintas. Juk dabar yra svarbu, kad visi būtų laimingi ir niekas nieko neužgautų. Nesunku pastebėti, kad aistros mums trūksta toli gražu ne tik krepšinio aikštelėse ar sporto varžybose. Jos trūksta beveik visose mūsų gyvenimo srityse, išskyrus tas, kuriose galima prisiplėšti biudžeto pinigų. Bet tai jau daug kartų apdainuoti dalykai.

„Yra pažinimo aistra, lygiai kaip aistra muzikai. Be šios aistros nebūtų nei matematikos, nei tiksliųjų mokslų", - sakė Albertas Enšteinas.

Jis nepaminėjo krepšinio. Gal todėl, kad mokslu ir muzika domėjosi labiau nei sportu, tačiau sutikite - jei norime gyvenime kažką pasiekti, aistra būtina visur.