Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie Alice Cooper ir rinkimus

Tie, kurie karaliauja savivaldoje, labai dažnai lemia ir Seimo rinkimų rezultatus. Besidomintys politika puikiai pamena, kiek kartų Kaune, valdant pedopartijai užlūždavo kompiuteriai, ar kelias paras būdavo skaičiuojami rinkėjų balsai. Tai vykdavo tol, kol būdavo aišku, kiek reikia Kaune balsų, kad laimėtų tie, kurie reikia.

Pakanka prisiminti 2004 metų prezidento rinkimus Kaune, po kurių neseniai 80-metį paminėjusios K.Prunskienės rinkimų štabas nustatė, kad Kauno miesto 46 rinkimų apylinkėse po kompiuterinės sistemos sutrikimo, lyginant su prieš tai buvusiais tų pačių apylinkių duomenimis, balsų padaugėjo 7234. Kaune iš viso buvo 116 rinkimų apylinkių, o K.Prunskienės štabas balsavimą skundė beveik pusėje jų - 59-iose. Ir tai tik vienas pavyzdys, o jų yra begalė.

Su rinkimų tematika pirmą kartą gyvenime susidūriau, kai man tebuvo 12 metų ir aš pirmą kartą išgirdau tuo metu uždrausto atlikėjo Alice Cooper 1972 metų dainą „Elected". Joje buvo sakoma:

„Aš esu aukščiausios rūšies mėsos gabalas, mane galite rinktis.
Noriu būti išrinktas.
Aš esu jūsų Jankis auksiniu Rolls Royce'u,
Aš noriu būti išrinktas.
Vaikai nori gelbėtojo, jiems nereikia klastotės,
Aš noriu būti išrinktas.
Mes visi grosime pagal mano sukurtas taisykles.
Aš noriu būti išrinktas".

Tuomet nelabai supratau, apie ką čia eina kalba. Ir tikrai negalėjau žinoti, kad po daugelio metų ir pačiam teks būti tuo „mėsos gabalu", kuris būna išstatytas į rinkimų lentyną. Verta, įdomu ir naudinga buvo pamatyti, kaip tai vyksta iš vidaus. Tai leidžia visai kitu kampu matyti rinkimų metu vykstančius procesus.

Pirmieji rinkimai, kuriuose dalyvavau, buvo 2004 metų Seimo rinkimai, o paskutinieji - 2015 metų savivaldos. Viso teko dalyvauti trejuose rinkimuose į Seimą ir trejuose - į savivaldybės tarybą.

Svarbiausia žinia, kuri pasitvirtindavo per visus rinkimus ir kuria noriu su jumis pasidalinti, visiems tikrai puikiai žinoma: su labai labai labai retomis išimtimis nei vienam politikui nerūpite nei jūs, nei jūsų problemos. Netikėkite niekuo, ką girdite prieš rinkimus.

Pagrindiniai mūšiai vyksta ne tik tarp partijų, bet ir politinio darinio viduje dėl vietų rinkiminiame sąraše. Kova prasideda gerokai iki rinkimų ir vyksta tol, kol sąrašas būna patvirtintas partijos vadovybėje. Visada atsiranda nemažai nuskriaustų ir nepatenkintų, lygiai kaip ir nepelnytai pamylėtų.

Sekantis etapas - visomis įmanomomis ir neįmanomomis priemonėmis surinkti kuo daugiau rinkėjų balsų. Tam skiriamas ne tik didžiulis dėmesys, bet ir nemaži pinigai. Rinkimų metu rankomis trina žiniasklaida ir įvairios reklamos bei PR agentūros.

Žiniasklaida, prieš prasidedant rinkiminių pinigų lietui, visuomet stipriai išpučia savo paslaugų įkainius, o agentūros sprendžia uždavinį, gerokai sudėtingesnį už pasakose sutinkamą paliepimą merginai renginyje pasirodyti nei nuogai, nei apsirengusiai: iš viso to beformio ir bespalvio kandidatų faršo, kurį jūs matote taip vadinamuose iš biudžeto apmokėtuose "televizijos debatuose", pagaminti kažkokį bent šleikštulio nesukeliantį produktą, nes daugiau nelabai kas iš tos žaliavos gaunasi.

Tikriausiai ne mane vieną užknisa (čia labiau tiktų tas kitas veiksmažodis), kai priešrinkiminiu metu atsidarant straipsniui portale ar video klipui Youtube platformoje, pirmiausiai su manim išlenda pasimatyti kokie nors andriukaičiai, prieš tris dešimtmečius fotografuotos blinkevičiūtės, jaunas merginas į santuokinį guolį besivedžiojantys majauskai ar kokie niekam nežinomi spalvoti vaikų darželio partijos klouniukai. Man visada būdavo smalsu žinoti, kiek gi žmonių, matydami miestuose ir pakelėse tas nufotošopintas į savo šeimininkus nepanašias galvas, nusprendžia už jas atiduoti savo balsą?

Kitas labai juokingas dalykas, kuriuo noriu su jumis pasidalinti, yra niekam nežinomo kandidato į kažkur tai pozavimas rinkiminiuose plakatuose šalia savo partijos ąžuolo ar kito žinomo prekinio ženklo. O dar jei priklijuoji prie to nuostabaus plakato kokio nors garsuolio lūpomis ištartą savo paties ar reklamos agentūros sugalvotą citatą apie save - rojaus vartai atsiverti turėtų dar plačiau.

Visą šią labai vertingą informaciją apie save dar būtina atspausdinti lankstinukuose ar skrajutėse ir jais užtvindyti visas mikrorajono ar miestelio pašto dėžutes. Dažniausiai ši agitacinė medžiaga tiesiai iš pašto dėžučių keliauja į šiukšlių konteinerius, nes jų popierius paprastai būna netinkamas net prakuroms ar deginimui, nekalbant jau apie tualetą.

Jei kartais smalsumas nugalėtų ir jūs perskaitytumėte tame lapelyje parašytą tekstą, jus apimtų juoda neviltis: kol šio šalia partijos ąžuolo stovinčio jums niekada negirdėto žmogaus iš agitacinio lapelio nebuvo politikoje, jūsų gyvenimas lėta upe plaukė pro šalį. Tik nuo tos dienos, kai jūs už jį atiduosite savo balsą, tos upės krantai bus iš medaus, o upe blogiausiu atveju tekės Grimbergen alus. Ką jau kalbėti apie miestus be kamščių, be cirkų ir daugelio pamėgtą žadėti nemokamą visuomeninį transportą, už kurį mes juk sumokėsime savo į biudžetą suneštais pinigais.

Visos šitos rinkiminės nesąmonės kartojasi metai iš metų. Ir dar ilgai kartosis, nes išskyrus labai retas išimtis, asmenybės neina į politiką. Pažįstu daug iškilių žmonių, kurie gyvenime yra pasiekę labai daug. Visų jų atsakymas į paklausimą dėl dalyvavimo politikoje yra beveik identiškas: o ką tenai veikti?

Todėl ir sėdi politikoje nuo neatmenamų laikų sysai, kubiliai, zingeriai (beje, ar žinote, kad aršus konservatorius Emanuelis 1989-1991 metais priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai?) ir kitos vidutinybės, jau seniai atitrūkę nuo žmonių ir jų problemų. Žmonės nusivylę ir jais, ir jų politika, ir nebenori dalyvauti rinkimų farsuose, kuriuose, kaip taip vadinamos Laisvės partijos atveju rinkimuose į Seimą paminami net ir rinkimų įstatymai.

Todėl kažkas ateinantį sekmadienį ir vėl dainuos kartu su roko veteranu Alice Cooper:

„Mes laimėsime,
Užimsime šalį šturmu.
Mes būsime išrinkti,
Tu ir aš kartu, jauni ir stiprūs
Mes būsime išrinkti".