Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie erelį

Taip plačiai Lietuvoje nuskambėjusią istoriją, kai keturiolikmetis sumušė savo mokytoją pakomentavo ne koks nors nuo sėdmaišio nukritęs ir už Laisvės partiją balsuojantis sostinės hipsteriukas, o socialinių mokslų daktarė, profesorė Giedrė Kvieskienė.

Tai dar ne visi jos daktariškos išminties perlai iš gausaus jų vėrinio. Štai dar vienas: „Po paskutinio konflikto Šiauliuose, kur vaikas, aišku, yra turintis ypatingų poreikių, ir mokytojas nesusidorojo su iškilusia situacija, aišku, kad mokytojams reikia papildomų kompetencijų".

Aš tikrai negalvoju, kad profesorė, kalbėdama apie papildomas kompetencijas, turėjo nenumaldomą troškimą mokytojams suorganizuoti rytų kovos menų seminarus, padėtsiančius greitai nuraminti keturiolikmečius erelius, kuriems kasdien vis gausėjančioms kvailystėms pritarti ir jas toleruoti verčiama aplinka užaugina tokius sparnus, kad jie vos telpa pro klasės duris. O kur dar supermamyčių ir „ašviskągaliunesturiupinigų" tėvelių įtaka savo šaunuoliams, kurie kasdien eina iš proto nuo nežinojimo, ko dar norėti?

Kažką labai nerišlaus ir sunkiai suprantamo išlemeno ir ministras, kuris yra ne tik lyčių neekspertas, bet akivaizdu ir švietimo neekspeertas: „Kadangi buvo žinomas vaiko būdas, charakteris, kad tokios problemos gali kilti, tai prie tokių vaikų ir mokytojų turėtų būti suteikiama pagalba, kad tokius atvejus užkirstų, kad tai neįvyktų".

Papasakosiu jums tikrą pavyzdį iš savo mokyklos laikų. Mokiausi nuostabiame Kauno rajone, kuris vadinasi Vilijampolė.

Kauniečiai žino, kad tame rajone, kaip ir Žaliakalnyje ar Aleksote tuomet buvo sunkiai auklėjamų vaikų, kurie šiais tolerancijos visoms nesąmonėms laikais kažkodėl pradėti vadinti „mokiniais, turinčiais specialių poreikių".

Buvau gal kokioje 7 klasėje ir vyko geografijos pamoka. Ją vedė nuostabi mokytoja Ambrazienė. Klasėje vienas mokinys, turintis „specialių poreikių" (tuo metu tokie buvo vadinami paprasčiausiais chuliganais), kurio pavardę pamenu iki šiol - Grinevičius, labai trukdė mokytojai vesti pamoką.

Po kelių žodinių perspėjimų tvirto sudėjimo mokytoja, nulipo nuo pakylos, priėjo prie specialių poreikių turinčio mokinio Grinevičiaus ir nieko nesakiusi trenkė jam tokį antausį, kad specialių poreikių turintis mokinys perskrido suolus skiriantį praėjimą ir nusileido į gretimą suolų eilę.

Daugiau mokinys Grinevičius niekada jokiam mokytojui netrukdė vesti pamokų.

Mes visi suprantame, kad tokios auklėjimo priemonės galėjo būti taikomos tik gūdžiais tarybiniais laikais, kuomet pagrindinis mokyklos ir mokytojo uždavinys buvo išmokyti vaikus matematikos, lietuvių kalbos, chemijos, fizikos ir kitų mokslų. Šiandien tokia mokytoja būtų surakinta antrankiais, jai būtų iškelta baudžiamoji byla ir ją daug metų tampytų pati teisingiausia pasaulyje Lietuvos teisėsauga.

Dabartinės mokyklos gerokai pažengė į priekį ir šiandien mokiniams svarbiau už dalykų mokslą yra išmokti tolerancijos viskam, kas vadinama vakarietiškomis vertybėmis, su Nevyriausybinių organizacijų „ekspertų" gerai apmokama pagalba „įsiskiepyti" sau visokias keliomis raidėmis aprašomas spalvotas ideologijas ir išmokti teisingai vartoti narkotikus bei sulaukus dvylikos, žinoti, kaip apsisaugoti nuo nėštumo.

Tai prasidėjo ne šiandien. Tai prasidėjo prieš daugelį metų nuo pasakų darželiuose apie du princus. Net ir tada, kai buvo žiauriai susidorota su visų vaikų mylimu Mokytoju, 25 metus vadovavusiu paties įkurtai KTU gimnazijai šviesios atminties Bronislovu Burgiu, kurį į kapus nuvarė viena šeima, auginusi superdukrelę, nei pedagogai, nei visuomenė jo neapgynė.

Tai tęsėsi ir tada, kai Lietuvos šviesuolis ir teisuolis, ilgametis visuomeninio transliuotojo veidas Algis, sąžiningai pripažįstantis, kad baigia Greitai, prieš kelis metus mokslo metų pradžios proga taip pasveikino mokytojus savo socialinio tinklo paskyroje: „Gerbiami vaikai. Aš žinau, pamenu iš savo patirties vaikystėj, kad rėkianti boba klasėje yra baisoka. Bet bijoti NEREIKIA. Nebijokit jos. Jei boba "mokytoja" loja, ATSISTOKIT visi KARTU ir išeikit iš klasės. Prieš tai, aišku, įrašykit jos lojimą, kaip tai padarė šis drąsus mokinys ar mokinė, straipsnyje. Jeigu rėkianti boba pavartos prieš jus fizinę jėgą, NEBIJOKIT kirsti jai į snukį. Tai ne taip baisu kaip atrodo".

Manote, teisėsauga kaip nors sureagavo į tai? Lygiai tiek pat, kaip į kito klouno raginimus žmonių šaudymus pradėti nuo lenko Tomaševskio.

Pabandykite į panašų tekstą įdėti kokio šviesuolio arba kad ir Simonko pavardę ir pamatysite, kaip puikiai moka dirbti Lietuvos teisėsauga.

Nereikia manyti, kad tokie dalykai, kai mokiniai užpuola mokytojus, vyksta tik Lietuvoje. Štai vasario mėnesį pietvakarių Prancūzijoje 52 metų ispanų kalbos mokytoja vedė pamoką mokykloje, kai mokinys ją užpuolė peiliu. Įvykio vietoje jai buvo suteikta skubi pagalba, tačiau ji mirė nuo sužalojimų. 16-metis moksleivis buvo sulaikytas. Manot, jį kaip nors nubaudė? Priklauso nuo to, kas jo tėvai.

Grįžkime į Šiaulius. Mokyklos, kurioje įvyko incidentas direktoriaus pavaduotoja pasakojo, kad po įvykio „iš pradžių tėvai negalėjo atvykti. Atvyko tik išsikvietus vaikų teisių apsaugos tarnybą".

Mūsų humaniški įstatymai sako, kad pagal visas tvarkas policija negali išsivežti nepilnamečio asmens, todėl buvo laukta tiek vaikų teisių apsaugos darbuotojų, tiek tėvų.

„Paprašyti pasilikti po įvykio tėvai atsisakė, argumentuodami tuo, kad neturi tam laiko", - tvirtino direktoriaus pavaduotoja.

Suprantama, kodėl jie neturėjo laiko. Dar tą pačią dieną įtariamas jaunuolis kreipėsi į medikus neva dėl sužalojimų, patirtų mokykloje ir kartu su tėvais vyko į ligoninę. Kreipėsi dėl to, kad mokykloje atseit buvo sužalotas jo kaklas.

Pikti liežuviai plaka, kad jo aplinkoje yra dirbusių teisėsaugoje ir puikiai žinančių, kaip reikia elgtis tokiose situacijose. Tuo labiau, kad nukentėjusiuoju jaučiasi ir pats paauglys - jo tėvai taip pat kreipėsi į policiją. Erelio tėvas erelis vyresnysis pagrąsino visus užtampyti po teismus, ką be jokių abejonių, žinant Lietuvos teisėsaugos neįgalumą ir padarys.

Ilgai laukti nereikėjo - antradienį teisėsauga patvirtino savo neįgalumą ir pranešė: „Pagal mokytojo pareiškimą atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nes fizinį skausmą jam sukėlęs asmuo neturi 16 metų, nėra to amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė", - sakė Šiaulių apskrities Vyriausiojo policijos komisariato atstovė Gailutė Smagriūnienė.

Kiti pikti liežuviai plaka, kad tą pačią lemtingą dieną keturiolkmetis erelis jau buvo primušęs kitą vaiką, tačiau kadangi žmonės jau seniai gyvena baimėje, primuštas vaikas sakė, kad neva jie žaidė, o jo tėvai atsisakė rašyti pareiškimą policijai, nes yra tos pačios drąsuolių visuomenės nariai.

Tą faktą patvirtina kitame vaizdo įraše užfiksuotas keturiolikmečio elgesys prieš pat konfliktą. Jis įsijungęs garsiakalbį, skambina Bendruoju pagalbos telefonu 112 ir giriasi sumušęs klasioką.

Problema su šiuo 14 metų „vaiku" ne nauja. Štai kokią Šiaulių merui adresuotą žinutę aptikau socialinio tinklo komentaruose: „Kai dėl šio berniuko elgesio Saulės pradinėje mokykloje (tuomet jis kitus vaikus badė pieštukais, durimis traiškė pirštus), mes keli tėvai buvome pas jus priėmime - jūs mums pasiūlėte į situaciją pažvelgti filosofiškai. Dar vienas iš pasiūlymų buvo perkelti mums savo vaikus į kitą ugdymo įstaiga. Turim ką turim, deja".

Laimei, kad mokytojų kolektyvas susivienijo ir nekreipdamas dėmesio į tolerantiškų profesorių pezalus, po muštynių 36 gimnazijos pedagogai kreipėsi į mokyklos direktorių, savivaldybę su raštu, kuriame atsisakė mokyti kolegą užpuolusį paauglį.

Berašant šį teksta, pasirodė dar viena naujiena. Žiniasklaida tvirtina, kad paauglio pavardė pastarosiomis dienomis buvo įrašyta kitame tyrime. Šiaulių policijos duomenimis, spalio 1 dieną Kelmės policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl vagystės. Įtariama, kad tas pats paauglys vienoje kaimo parduotuvėje nuo prekystalio pavogė pakelį cigarečių.

Aš su nostalgija prisimenu jau labai seniai šį pasaulį palikusią mano geografijos mokytoją Ambrazienę, kuri tikrai žinojo, ką tokiose situacijose reikia daryti. Ji to jau nepadarys. Jei to nepadarysime ir mes - netoli tas laikas, kai mus valdys aušrinės, morganos ir tomai vytautai.

O pirmas žingsnis, kurį galima padaryti šioje istorijoje, tai padėti mokytojui, kurį šiuolaikinė švietimo sistema ir supertėveliai galbūt ilgus metus, taip pat, kaip Bronislovą Burgį tampys po teismus.

Mokytojas Burgis po dviejų metų tampymosi po teismus buvo išteisintas galutine neskundžiama Aukščiausiojo teismo nutartimi.

Iš savo patirties žinau, kiek daug tai kainuoja, todėl pridedu sąskaitą, į kurią galima pervesti pinigų mokytojui:

Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimas,

sąskaita LT20 7300 0100 0240 3550 AB Swedbank,

Nukentėjusio mokytojo reabilitacijai ir teisinėms paslaugoms.

Šiomis dienomis, įgaunant pagreitį mokytojų streikui, neekspertas iš Švietimo ministerijos konstatavo, kad be milijardo eurų kitų metų biudžete, siekiant įgyvendinti reikalavimus, dar papildomai reikėtų „šešių tūkstančių mokytojų, reikėtų dviejų milijardų mokyklų statybai", o tai, jo teigimu, galėtų būti įgyvendinama nebent per keletą metų.

Milijardus, protingai paskirstant ir leidžiant biudžeto lėšas, surasti galima. O kur surasti šešis tūkstančius kamikadzių, sutinkančių būti smaugiamais ir daužomais erelių ir terorizuojamais jų tėvelių?

Desertui - mūsų šauniosios KGB auklėtinės Dalios Grybauskaitės tekstas, pompastiškai ištransliuotas 2018 metų vasario 1 dieną: „Nuo to, kaip mes politikai, visuomenė ir mūsų valstybė investuos, matys, traktuos, žiūrės į mokytoją, priklausys mūsų ateitis. Mokytojo padėtis visuomenėje - kaip lakmuso popierėlis. Ar mes suprantame, kad švietimas - valstybės išlikimo pagrindas? Kad išsilavinusi tauta niekada nebus pavergta nei ginklu, nei žodžiu, nei šmeižtu, nei šantažu? Todėl investuoti į mokytoją ir į švietimą - ne tik mūsų pareiga, bet ir ateitis".