Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie investicijas

Oficialiosios statistikos portale galima rasti duomenis apie tai, kad tiesioginės užsienio investicijos Lietuvoje kasmet lėtai auga ir 2023 metų pabaigoje jos sudarė 10,5 tūkstančio eurų vienam gyventojui. Daugiausia lėšų Lietuvoje yra investavę Vokietijos (18,9 proc.), Švedijos (10,8 proc.), Estijos (10,5 proc.), Nyderlandų (8,4 proc.), Jungtinės Karalystės (6,9 proc.) ir Latvijos (5,6 proc.) investuotojai.

Atkreipkite dėmesį, kad pas mus neinvestuoja trys didžiosios pasaulio ekonomikos: nei mūsų šeimininkas JAV, nei mūsų užsienio politikos karžygių sėkmingai nugalėta Kinija, nei sparčiai auganti pasaulio ekonomika - Indija, nekalbant jau apie Singapūrą ar Honkongas.

Kitas dalykas, į ką būtina atkreipti dėmesį - kur užsienio kapitalas investuoja savo pinigus? Daugiausia tiesioginių užsienio investicijų atkeliauja į finansinę ir draudimo veiklą - 34,6 proc., apdirbamąją gamybą - 16,5 proc, didmeninę ir mažmeninę prekybą -10,2 proc.

Tai reiškia, kad užsienio investitoriai čia nestato didelių įmonių ir gamyklų, o tik naudoja santykinai nebrangią darbo jėgą. Puikus to pavyzdys yra plačiai nuskambėjusi Barclay's istorija, kai iš Kubiliaus vyriausybės gavusi solidžių mokestinių lengvatų pasaulinio garso įmonė vos joms pasibaigus iškėlė savo verslą į Indiją.

Tuo metų Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovavęs finansinių triukų meistras Dainius Kreivys neatskleidė, kiek Lietuvai kainavo šios įmonės prisiviliojimas, nes tikslus valstybės dotacijos dydis Didžiosios Britanijos kompanijai nėra skelbtinas pagal 2009 metų spalį tarp Vyriausybės ir „Barclays Technology Centre Limited" įsigaliojusios investicijų sutarties sąlygas. Vėliau jis prasitarė, kad apie 14 milijonų litų buvo išmokėti dar pirmuosius trejus metus.

Kodėl Lietuva nėra patraukli investicijoms? Šį kartą apeikime iki gyvo kaulo įgrisusią kasmet kaitaliojamą mokesčių sistemą, kurioje verslui pastoviai didinamus mokesčius mūsų ultrapatriotinės valdžios visada sugeba įvardinti jautriai patrioto sielai ašarą spaudžiančiais „solidarumo dedamosios", „bankų solidarumo mokesčio" ar netrukus viena ar kita, o gal visomis įmanomomis formomis atsirasiančio „gynybos mokesčio" vardais. Aš labai abejoju, kad tokie skambūs pavadinimai gali būti patrauklūs rimtam investuotojui.

Apeikime ir dar 1938 metais įkurtas kažkada sėkmingai veikusias, puikiai keleivius aptarnavusias ir ne mažiau puikiai antraisiais Kubiliaus vyriausybės valdymo metais sunaikintas „Lietuvos avialinijas". Dar 2008 metais ši bendrovė Iš Vilniaus ir Palangos oro uostų reguliariaisiais reisais skraidino keleivius į 28 miestus, kartu su vadinamaisiais bendrojo kodo partneriais suteikdavo galimybę nuvykti į daugiau kaip 650 pasaulio miestų, jūsų krovinys galėjo būti pristatytas į bet kurią šalį.

2008 kompanija skraidino apie 847 000 keleivių, turėjo 14 lėktuvų ir daugiau kaip 540 darbuotojų. Tuo tarpu nepaisant ilgus metus trukusių nuostolių, Latvijos „Air Baltic" šiandien toliau skraidina keleivius įvairiomis pasaulio kryptimis. Protinga vadyba ir šalies vyriausybės palaikymas pastarajai leido pasiekti ir pelno. 2022 metais Latvijos „Air Baltic" pirmąjį pusmetį baigė su 14,6 mln. eurų pelno.

Patogaus susisiekimo trūkumą kaip trikdį investicijoms yra minėjusi ir „Investuotojų forumo" vadovė Rūta Skyrienė: „Šiuo metu skrydžius į periferinius Londono oro uostus siūlančios pigių skrydžių bendrovės yra labai patogios lietuviams į Londoną išvežti, tačiau jos netinka rimtų investuotojų poreikiams patenkinti. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Paryžiaus ar kitų pagrindinių ekonominių ir finansinių centrų oro uostus".

Aš neinvestuočiau Lietuvoje todėl, kad matau, kaip Lietuva atrodo iš šalies pastaruosius keletą metų. Aš neinvestuočiau valstybėje, kurioje pagrindinė jau kelių savaičių problema, atėmusi visą dėmesį iš amžiaus skyrybų dramos ir pabaigos neturinčių eksprezidento dukters atostogų metraščių yra diskusija, galėjo ar negalėjo valstybės Prezidentas su Jungtinės Karalystės ambasadoriumi lankytis spektaklyje Londone.

Šis nusikaltimas įgavo dar didesnį kriminalinį atspalvį po to, kai naujienų portalo „Delfi" publikacijoje buvo paviešinta, jog ambasada keturiems asmenims apmokėjo ne tik bilietus į miuziklą, bet ir „svetingumo paketą", kuris vienam žmogui kainuoja 362 eurus. Šiuo paketu teatre suteikiama šampano taurė bei dviejų patiekalų vakarienė viename iš Londono restoranų. Jūs įsivaizduojate - net 362 eurai!!!

Aš neinvestuočiau valstybėje, kurioje Ekonomikos ir inovacijų ministerijai vadovauja kosmoso užkariautoja Aušrinė. Įsivaizduokite diskusiją tarp investuotojo ir ministrės, kurios veiklos aprašymas iki tapimo Vilniaus tarybos nare 2015 metais atrodo taip: Lietuvos ir tarptautinių organizacijų savanorė, dirbo visuomeninį darbą: nuo 2006 metų Lietuvos liberalaus jaunimo narė, 2009-2010 metais Vilniaus jaunimo reikalų tarybos narė, 2010-2011 metais organizacijos pirmininkė, 2011-2013 metais Europos Tarybos Patarėjų tarybos jaunimui narė.

Aš neinvestuočiau valstybėje, kurios seimo narys Matukas leidžia sau pasakyti tokį tekstą: „Lietuva laimėjo prekybos karą su Kinija". Gal manote, kad karžygys Matukas narsiai kovėsi su pasauliniu blogiu tikruose karo frontuose? Norėtumėt. Jis ilgus metus narsiai nešiojo popierius nuo vieno kabineto iki kito kabineto seimo rūmų koridoriuose, tuneliuose ir blindažuose. Juk ne kiekvienam užtektų narsos ištisą dešimtmetį, tai yra nuo 2010 iki 2020 metų išsijuosus dirbti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijoje.

Aš neinvestuočiau valstybėje, kurios Užsienio reikalų ministras, nutrūkęs ne tik nuo namuose jo visada laukiančios nusiraminimo kėdutės, bet, kaip plaka pikti liežuviai ir nuo pačių savo namų, pasaulio velnių forume Davose šauna tokį sakinį: „Europai, kokia ji šiuo metu yra, gresia didelis pavojus ir mes tikrai skaičiuojame valandas iki kito Rusijos eskalacijos etapo".

Ir nesu tikras, ar mane nuramintų tai, kad ne vieną parako dūmą uostęs ir šūvio garsą girdėjęs Lietuvos kariuomenės vadas generolas Valdemaras Rupšys bando uždėti tramdomuosius marškinius svarbiausiam valstybės anūkui, teigdamas, jog „susumavus ir įvertinus dabartinę Rusijos pajėgumų situaciją, tikimybė, kad kitais metais prasidėtų Rusijos karas su NATO, yra labai žema, ypač žema. Jie neturi tokių pajėgumų, kad galėtų inicijuoti karą su NATO bloku, tai yra neįmanoma."

Aš neinvestuočiau valstybėje, kurioje pasirašius sutartį su savivaldybe, galima kazino pralošti kelias dešimtis milijonų eurų, o po to prašyti kompensuoti savo nuostolius, indeksuojant statybos kainas ir nesėkmes uždangstyti valstybės gyventojų pinigais, kuo susidomi ne vietinė vienos partijos rankose jau seniausiai atsidūrusi teisėsauga, o Europos prokuratūra.

Todėl, mieli mano skaitytojai, būdamas turtingu investuotoju vietoj to, kad investuoti šiandieninėje Lietuvoje, aš ne tik prisiminčiau prieš šimtą metų gyvenusio amerikiečių aktoriaus, rašytojo ir humoristo Vilo Rodžerso ištartą frazę, bet ir ją pasinaudočiau: „Greičiausias būdas padvigubinti savo pinigus yra perlenkti juos pusiau ir įsidėti atgal į kišenę."