1 nuotr.Kreivius Dainys lėtai pakilo nuo stalo, pasirąžė, garsiai pagadino orą, eilinį kartą išmatavo žingsniais savo didžiulį kabinetą, priėjo prie lango ir šypsodamasis pažvelgė į vis dar vasaros karščiu alsuojančią pagrindinę sostinės aikštę. Joje prieš kelis metus buvo įrengtas pliažas, kuriuo beveik niekas nesinaudojo. Kiekvieną šiltą ir saulėtą anos vasaros dieną jis žvalgydavosi pro kabineto langą, tikėdamasis pamatyti nors vieną apnuogintą, saulėje besideginančios moters figūrą. Moteris jis mėgo.
Tačiau murzinas, dulkantis smėlis ir keistai pačioje miesto širdyje atrodantys gultai žmonių kažkodėl netraukė. Aikštėje jau nuo praėjusios vasaros nebebuvo ir daugiamečių gražuolių liepų, kurios savo elegancija džiugino miestelėnus dar tada, kai Kreiviaus šiame malonia kondicionuoto oro vėsa karštą vasaros dieną pripildytame kabinete nebuvo nė kvapo. „Merigijus per savo dvi kadencijas gerokai prijuokino miestą ir priskaldė daug malkų",- prisiminęs nevykėlį miesto šeimininką ir apie praėjusią vasarą malkomis virtusias, aikštėje suguldytas, mirusias gražuoles liepas pagalvojo Kreivius. Jis ką tik per radiją žinių laidoje išgirdo, jog jo bičiulis, vadinantis save „Becirku" ir pirmą kartą gyvenime valdantis miestą, pagaliau prastūmė dar vieną pusantro šimto milijonų vertės aferą, miestelėnų ir Lietuvos gyventojų tarpe nuo seno žinomą „Nacionalinio stadiono" vardu.
„Mažvaikiai", - pagalvojo Kreivius. „Tiek metų tamposi su tokiu menkaverčiu projektu. Juk ten net pavogti nebus ką, o dar kai pasidalins ant šitiekos galvų, liks vos tiek, kad net mano šventinei vakarienei su senais bičiuliais tokios sumos neužtektų. O kiek dar iškilus Estijos verslininkas sau pasiims?"
Žvelgdamas į paskutinių vasaros dienų karščiu alsuojančią aikštę, kurioje išdidžiai plazdėjo užsienio šalies vėliavos, Kreivius mintimis grįžo keliolika metų atgal. Jis prisiminė, kaip nesėkmingai baigėsi jo pirmasis bandymas vos tik įsitaisius tame pačiame kabinete užsitikrinti europinių pinigų srautus savo tuomet dar tik pradėjusiam kilti verslui. „Gal ir per primityviai aš tuomet buvau sudėliojęs visą pinigų judėjimo schemą į savo įmonę, kurios akcijas buvau perrašęs savo mamai",- valso ritmu sukosi daugiau, nei dešimties metų senumo įvykiai Kreiviaus galvoje. Jis prisiminė, kaip nuoširdžiai visus tikino nežinojęs, kad vienas iš rangos darbų viešojo pirkimo laimėtojų yra naujoji jo mamos įmonė, be to, jis neturėjęs net menkiausios galimybės įtakoti sprendimo skirti europinius pinigus būtent tai įmonei. „Keista, kad jie visi nepatikėjo tuo, ką aš jiems sakiau, juk tai skambėjo taip įtikinamai, kad net aš ir pats beveik patikėjau". Tačiau nepatikėjo tie, kuriems tuo metu priklausė sprendimo teisė. Teko kraustytis iš kabineto, apstatyto prabangiais baldais, ankščiau, nei spėjo susitvarkyti ir kitus savo verslus.
Laikas bėgo, o Kreivius vis svajojo kada nors sugrįžti į kabinetą, kuriame sėdint galima tiek daug gero nuveikti sau ir savo artimiems draugams. Visata išgirdo jo Opus Dei pamaldose dažnai kartojamas troškimų mantras ir, nepraėjus nei dešimčiai metų, jis štai ir vėl žvelgia pro to pačio kabineto langą į prospektu skubančias, apsinuoginusias ilgakojes merginas.
„Šį kartą aš juos išdūriau",- piktdžiugiška šypsena nuslinko Kreiviaus veidu. Net ir besispyriojantis Simono aikštės rūmų šeimininkas nesugebėjo sutrukdyti svaiginamam skrydžiui į trokštamą kėdę. „Tam naivuoliui užteko kažkokio rašto, kurio aš pats net turinio nepamenu apie tai, kad būsiu geras ir nevogsiu,",- prisiminęs savo skyrimo istoriją vos ne balsu juokėsi Kreivius, vis dar žvelgdamas pro langą į aikštę.
„Gerai, kai yra gerų draugų ir stogas valdžioje",- savo sekmės pyrago receptą įsivardijo Kreivius. Jis prisiminė ne tik jį visą laiką nuo rūpesčių saugojusią rūsčiąją tetą Alę, kurios biografijoje net jam buvo per daug neaiškių vietų, bet ir gerokai už jį patį išmintingesnį savo bičiulį MaRoką, kuris turėjo unikalų gebėjimą sausas išsisukti iš visų sudėtingų situacijų. „Mes - puiki komanda!"
Kreivius vėl pagalvojo apie Nacionalinį stadioną. „Sliekų mūšis smėlio dėžėje",- mintyse iš savo genties bičiulių pasišaipė jis. „Va, mes su MaRoku tai užsukom tokį projektą, kuris ir mus, ir mūsų vaikus maitins visą likusį gyvenimą." Jo mintys iš vis dar karštos, bet jau rudens ženklais besipuošiančios miesto gatvės nuklydo į pajūrį.
Mėgaudamasis prabangaus kabineto vėsa, Kreivius užsimerkė ir pamatė gausybę vėjo malūnų, įbridusių giliai į šaltą Baltijos jūrą. Jų ten buvo tiek daug, kad net sunku suskaičiuoti. Besisukančios vėjyje malūnų mentys jam tyliai šnabždėjo, jog kartu su kiekvienu sūkiu ant bangų krintančiais šešėliais į jo sąskaitą užsienio banke lėtai, bet labai labai užtikrintai byra centai, kurie virsta eurais, šimtais, tūkstančiais, milijonais eurų. Kreivius užsimerkęs vos murkti nepradėjo, besimėgaudamas sklandžiai įvykdytu svarbiausiu savo gyvenimo projektu....
Iš nuostabaus sapno jį pažadino telefono skambutis. Kreivius lėtai atsitraukė nuo lango, priėjo prie stalo, ant kurio čirškė jo asmeninis telefonas ir atsainiai pažiūrėjo, kas skambina. Ekrane švietė gerai pažįstamas vardas ir valstybės kodas +39 bei telefono numeris, prie kurio Kreivius taip ir nepriprato per tuos kelis metus. Skambino žmona iš Italijos. „Va, ir čia mano draugai jai padėjo",- šmėkštelėjo mintis jo galvoje.
Lėtai keldamas telefoną prie ausies, Kreivius pagalvojo: „Gyvenimas man labai nusisekė."
P.S. Bet kokie tekste paminėtų personažų sutapimai ar asociacijos su realiais asmenimis yra tik jūsų fantazijos vaisius.
