Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie laiką

Kitas komentatorius į tai atsakė: „Taip, mes nedirbame po 8 valandas fabrikuose, mes dirbam po 12-14 valandų prie kompiuterių. Gaunate informaciją nemokamai, bet vis tiek esate kažkuo nepatenkintas."

Ši trumpa diskusija komentaruose padiktavo man šio įrašo temą. Šiandien noriu su jumis pakalbėti apie laiką. Mano, kitų turinio kūrėjų, o taip pat ir ne vieno jūsų, skaitančių šį tekstą.

Tik 2020 metais prasidėjus pseudopandemijai, aš iš pasyvaus vartotojo tapau aktyviu socialinių tinklų dalyviu. Labai atidžiai ir kruopščiai ieškojau informacijos, tikrinau šaltinius, nes tuo metu buvo neįtikėtinas kiekis labai prieštaringos informacijos ir dalinausi savo radiniais su jumis.

Tuo, ką prieš Naujuosius metus 500 puslapių ataskaitoje patvirtino speciali Amerikos kongreso komisija, savo FB profilyje dalinausi dar 2020 metų balandžio 26 dieną, įkeldamas ir visus šaltinius, kuriais remdamasis pateikiau jums savo atrastą informaciją apie viruso kilmę. Tai buvo versija, kurią kategoriškai neigė visa sisteminė žiniasklaida, sekdama mums, kaip dabar aiškėja farmacininkų klano gerai apmokėtą pasaką apie šikšnosparnį Uhanio turguje.

Šiandien visuose platformose, kuriuose dalinuosi su jumis informacija, mane seka jau beveik 70 tūkstančių žmonių. Man tai yra labai didelis pasitikėjimas mano įrašais ir įpareigojimas dar atidžiau tikrinti savo šaltinius bei juose esančią informaciją.

Tie, kas socialiniuose tinkluose dalinasi naujienomis, puikiai žino, kokį kiekį naujienų kasdien reikia peržiūrėti, kad rasti tą vienintelę, kuri yra verta jūsų laiko ir dėmesio. Taip, dažnai tai yra tos aukščiau minėtos 12-14 valandų kasdien. Dar niekada anksčiau nebuvo tokio gausaus srauto informacinio triukšmo ir šlamšto, kiek jo yra pagaminama kasdien ir metama į eterį tam, kad pridengti daugybę po kilimais vykstančių veiksmų, kruopščiai slepiamų nuo jūsų akių.

Man patinka ieškoti įdomios ir svarbios informacijos ir dalintis ja su jumis. Dar visai neseniai didžioji jos dalis buvo vadinama kažkokiu kvailu teisingos žiniasklaidos sugalvotu terminu „melagienos" arba „sąmokslo teorijomis". Prabėgę penkeri metai parodė, kad daugelis tų teorijų išsipildė, o dabar jau niekam nėra paslaptis ir tai, kas, kiek ir kam už tą „informaciją" mokėjo.

Štai vienas iš daugelio faktų. 1990-aisiais USAID įgyvendino kelias iniciatyvas, skirtas stiprinti Lietuvos žiniasklaidos sektorių kaip platesnės misijos dalį, siekiant sustiprinti demokratines institucijas. Šias pastangas aprašė 1995 metais USAID programos santrauka, kurioje buvo išdėstytas agentūros tikslas gerinti žurnalistų įgūdžius, remti nepriklausomas žiniasklaidos priemones ir skatinti žurnalistikos švietimo programas.

Šalia to būtina paminėti 1995 metais Sorošo įsteigtą „Atviros Lietuvos fondą", kuris įkūrė ir finansavo tokį „Lietuvos žurnalistikos centrą". Tą patį, kuriame iki šiol sočiai ganosi jums puikiai žinomos miliūtės, makaraitytės ir valatkos. Beje, „Lietuvos žurnalistikos centras" yra įvardijamas kaip nepriklausoma nevyriausybinė ne pelno siekianti organizacija. Kaip ir visos kitos iš fondų pampstančios propagandinės erkės. Todėl net ir šiuo metu LŽC finansavimo šaltiniai nėra viešai detalizuoti.

Noriu jums priminti dar vieną faktą. Vakcinavimo propagandos kampanijai „Petys už laisvę", kuri agresyviai spaudė žmones skiepytis buvo skirta reikšminga finansinė parama. Iš beveik 940 tūkstančių eurų, išleistų koronaviruso komunikacijos paslaugoms 2021 metais, daugiau nei pusė lėšų buvo skirta būtent šiai kampanijai.

Finansavimas buvo paskirstytas įvairioms įmonėms, tame tarpe vos 2,6 tūkstančio eurų įstatinį kapitalą turinčiai įmonei UAB „Gravitas Partners": 240 tūkstančių eurų socialinės reklamos kampanijai nacionaliniuose televizijos kanaluose ir 165 tūkstančiai eurų informacinei kampanijai nacionaliniuose interneto portaluose. UAB „Media bitės" buvo skirta 80 tūkstančių eurų socialinei informacinei kampanijai „Koronaviruso (COVID-19) informacijos sklaida nacionalinėje spaudoje".

Nors kampanijos šūkis „Petys už laisvę" buvo sukurtas neatlygintinai Šaulių sąjungos Pelėdų būrio narių, vėlesniam kampanijos viešinimui ir sklaidai buvo skirta aukščiau minėta finansinė parama. Atidžiai perskaitykite dar kartą: Pelėdų būrio vadas Edmundas Jakilaitis su savo būriu neatlygintinai sukūrė kampanijos šūkį, o po to gavo šimtus tūkstančių eurų. Matant, kokio masto afera buvo visa koronapsichozė, šiuos pinigus šiandien jau drąsiai galima įvardinti išmestais į orą, o dar tiksliau - įmestus į reikiamas kišenes.

Skirtingai nuo visiems gerai žinomų propagandonų, mano ir daugelio jūsų pastangos dalintis informacija yra niekieno neapmokama visuomeninė veikla. Atvirkščiai - mes, kurie jau penkerius metus esame atsvara gerai apmokamam sisteminiam melui tam skiriame savo laiką, kuris yra pati brangiausia valiuta. Manau, kad matant pastaruosius įvykius pasaulyje informacijos paieškos ir dalinimasis ja kasdien bus vis svarbesnė ir svarbesnė veikla, o tai ir toliau reikalaus labai daug mūsų laiko.

Laimei, net ir šiandien ne viską pasaulyje galima pamatuoti pinigais. Šį savo tekstą pabaigsiu kitu komentaru po ta pačia pradžioje minėta laida: „Jaunystėje su tokiu jausmu lėkdavau į pasimatymą, su kokiu dabar kiekvieną ketvirtadienį lekiu pas Jus!"

Ar gali būti geresnė motyvacija ir toliau skirti savo laiką tam, kad dalintis naujienomis su jumis?