Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie lygius ir lygesnius

Nuo 1990 metų iki 2018 metų Lietuvos migracijos balansas (imigrantai minus emigrantai) buvo neigiamas ir siekė minus 684 810 gyventojų. Tačiau nuo 2019 metų situacija pasikeitė: smarkiai išaugo imigrantų skaičius, o emigracija sumažėjo. Pavyzdžiui, 2004 - 2017 metais vidutiniškai per metus emigruodavo po beveik 47 000 gyventojų, tuo tarpu 2018 - 2023 metų laikotarpiu - jau tik po 27 000 gyventojų.

Apibendrinant, nuo 1990 iki 2022 metų iš Lietuvos emigravo daugiau nei 1 milijonas piliečių.

Kodėl? Juk mums kartu su siaubo pasakomis apie neišvengiamą karą pastoviai kalama į galvas, kad mes dar niekada taip gerai negyvenome. Statistika teigia, kad viena svarbiausių neekonominių sprendimo emigruoti priežasčių apklaustieji nurodo valstybės požiūrį į savo piliečius ir nuovargį nuo neteisybės.

Apie tai tikrai galima jaučio odas išrašyti. Šiandien pateiksiu jums vieną pavyzdį, kuris yra gana retas ir su juo susiduria labai mažas ratas žmonių, tačiau jis yra labai iškalbingas.

2017 metais tuometinis Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas buvo apkaltintas plagiatu savo habilitaciniame darbe.

Skandalas kilo po to, kai buvęs KTU magistrantas Donatas Raščius paviešino vaizdo įrašą, kuriame teigė, kad P. Baršausko monografijoje „Tarptautinio verslo vadybos principų taikymo ypatybės Vidurio ir Rytų Europos šalyse" yra ištisos pastraipos, nukopijuotos iš užsienio autorių darbų be tinkamų nuorodų.

Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba atliko tyrimą ir nustatė, kad P. Baršauskas pažeidė akademinės etikos normas, nes monografijoje panaudojo kitų autorių tekstus be deramo citavimo. Dėl to buvo rekomenduota Vilniaus Gedimino technikos universitetui panaikinti P. Baršauskui suteiktą habilituoto socialinių mokslų daktaro laipsnį.

Petras Baršauskas surengė spaudos konferenciją, kurioje dalyvavo ir KTU Akademinės etikos kolegijos pirmininkas Nerijus Čepulis, paviešinęs KTU akademinės etikos kolegijos tyrimo rezultatus.

Štai jo mintys: „Buvo sušauktas neeilinis universiteto valdybos posėdis. Susirinkusi valdyba priėmė tokį sprendimą, jog tai jau nebe rektoriaus reikalas, o viso universiteto reputacijos reikalas. Buvo aišku, kad reikia reaguoti, bet kaip? Reikia KTU akademinės etikos komisijos tyrimo. Pasitelkėme universiteto mokslų valdybą, kuri turi priėjimą prie įvairių duomenų bazių. Gavę medžiagą iš komisijos, ją posėdžių metu ištyrėme".

Ką gi parodė minėtas tyrimas? N. Čepulis paaiškino: „Svarbus parametras - koks yra didžiausias atitikmuo su vienu kokiu nors šaltiniu. Atitikimas su vienu šaltiniu - nuo 1 iki 3 procentų. Galimas ribas nustato kiekviena leidykla atskirai. Jeigu sutaptis yra iki 20 proc., nekyla klausimas dėl plagiato. Jei šiek tiek daugiau - reikia, kad redaktorius peržiūrėtų tas sutaptis, citatas. Juk iš pradžių tikrina tik robotas."

Priežastys, sukėlusios visą šią sugalvotą istoriją buvo daugiau, negu aiškios. Jas suprato ir pats rektorius: „Vienintelis sakiau, kad Kaune galima turėti vieną tarptautinį konkurencingą universitetą, o tą galima padaryti tik sujungus universitetus. Tuomet ir prasidėjo tas puolimas. Noriu pabrėžti, jog niekuomet nebuvau įsikabinęs į jokius postus, kėdes, pozicijas. Man svarbiausia - tikslai ir idėjos, aukštojo mokslo pertvarka."

Savo teiginius rektorius įrodė veiksmais. Reaguodamas į kaltinimus, P. Baršauskas 2017 metų spalio mėnesį paskelbė apie atsistatydinimą iš KTU rektoriaus pareigų. Nepaisant to, jis toliau neigė plagijavimo kaltinimus ir sutiko, kad monografijoje gali būti citavimo problemų, tačiau tai nėra plagiatas. Šis skandalas sukėlė didelį rezonansą akademinėje bendruomenėje. Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas Juozas Augutis teigė, kad tokie įvykiai kenkia visam šalies aukštajam mokslui.

Algis Krupavičius, žinomas Lietuvos politologas ir buvęs Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, dažnai pasisakantis ne taip, kaip reikalauja vyraujanti vėjo kryptis.

2020 metais seimo rinkimuose dalyvavo su partija „Lietuva - visų", bet mandato nepelnė. Mokslininkas į plagijavimo skandalą buvo įveltas 2022 metais. Kauno apylinkės teismas pripažino jį kaltu dėl kito autoriaus kūrinio dalių panaudojimo be tinkamo citavimo ir skyrė 5 tūkstančių eurų baudą. Algis Krupavičius apskundė šį sprendimą, tačiau 2023 m. rugsėjį Kauno apygardos teismas paliko galioti kaltinamąjį nuosprendį, sumažindamas baudą iki 3,7 tūkstančio eurų. Politologas dėl savo reputacijos kovojo dvejus metus.

Galiausiai, 2024 m. balandžio mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino ankstesnių instancijų sprendimus ir nutraukė bylą, taip visiškai išteisindamas Algį Krupavičių.

Pabandykite atspėti, ar apie išteisinimą žiniasklaidoje buvo tiek pat antraščių, kiek apie neteisingus kaltinimus?

Ir štai šią savaitę plagijavimo šešėlis užtemdė madam iš neliečiamųjų kastos šlovę.

Kristina Sabaliauskaitė, kuri įvardijama viena žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų ir dailės istorikė, garsėjanti savo romanais, kuriuose, anot istorikų, gana diletantiškai pateikia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpį, socialiniame tinkle buvo apkaltinta plagijavimu.

Savo „Facebook" paskyroje Vilniaus dailės akademijos meno istorikė daktarė Rūta Janonienė pastebėjo, kad jaunimui skirtoje meną pažinti mokančioje ir Lietuvos meno kūrinius pristatančioje knygoje „Kaip skaityti meną" niekur nėra paminėti autoriai, kuriais, anot jos, galėjo remtis K. Sabaliauskaitė. Ypač meno istorikės dėmesį atkreipė skyrius, kuriame yra pasakojama apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas. Šiuose skyriuose, pasak R. Janonienės, yra per daug panašumų su jos pačios rašytais tekstais.

„Skyrelyje apie Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskas pastebėjau daugokai paralelių su savo tekstais, bet vietoj savo pavardės aptikau tik nekonkrečią nuorodą į anoniminių „menotyrininkų" tyrimus", - socialinio tinklo paskyroje rašė R. Janonienė.

Ponia Rūta kreipėsi į leidyklą: „Kreipdamasi į „Baltų lankų" leidyklą norėjau tik atkreipti dėmesį, kad tokio pobūdžio knygoje kaip K. Sabaliauskaitės turėtų būti naudotos literatūros sąrašas ar kažkaip kitaip (gal įvade) įvardyti autoriai, kurių tyrimais remtasi." Ji iškart patikino, kad nesiruošia nei teistis, nei bylinėtis. Vienam naujienų portalui ji pasakojo: „Aš nusiunčiau laišką leidyklai, trumpai išdėsčiusi savo pastebėjimus ir iš karto pasakiau, kad bylinėtis nenoriu, todėl tikiuosi, kad bus įmanoma surasti bendrą sutarimą ir ištaisyti pažeidimą arba bent jau sulaukti atsiprašymo".

Spėkite, sulaukė? Atspėjote: „Vietoj to per leidyklą gavau arogantišką K. Sabaliauskaitės laišką, kuriame ji teigia neskaičiusi mano knygos ir net rankose jos neturėjusi, todėl esą negalėjusi ja naudotis. Kadangi manau, jog tai netiesa, parašiau savo nuomonę pagrindžiančias pastabas, kurias nutariau paviešinti, nes viešumas, man atrodo, tam tikra išeitis norint atkreipti dėmesį į problemą".

Įdomu yra tai, kad R. Janonienės tekstas iš socialinio tinklo staiga paslaptingai dingo. Tuo tarpu K. Sabaliauskaitė po kelių dienų jau pakeitė savo poziciją, kurią perdavė leidykla: „Autorė teigia, kad aprašydama kūrinius knygoje vaikams ir paaugliams laikėsi įprasto tokiais atvejais ne mokslinio, o populiarinimo žanro. Pasak K. Sabaliauskaitės, jis „visada yra itin supaprastintas, „suvirškinęs" daugybę įvairiausios literatūros ir faktelių, kylantis ir iš daugiamečio bendrojo išsilavinimo". Po kelių dienų leidykla „Baltos lankos" raštu dar pateikė tokį tekstą: „Kristinos Sabaliauskaitės vaikams ir paaugliams skirtam meno populiarinimo, eseistikos žanro leidiniui „Kaip skaityti meną" nėra taikomas reikalavimas pateikti akademiniams tekstams būdingas detalias nuorodas ar šaltinius, tačiau gerbiame Lietuvos mokslininkų ir menotyrininkų įdirbį, girdime jų pastabas, todėl šią knygą papildysime literatūros sąrašu ir citatų šaltiniais".

Istorija tyliai numarinta. Jokio atsiprašymo, jokio apgailestavimo. Tik keistas faktas, kad knyga bus papildyta sąrašu tos literatūros, kurios iškili rašytoja ir nuo 2023 metų Vilniaus garbės pilietė, jau daugiau, nei du dešimtmečius gyvenanti Londone K. Sabaliauskaitė niekada neskaitė.

Šioje vietoje leisiu sau priminti, mieli bičiuliai, kad ši kūrėja prieš kurį laiką su purvais sumaišė daugeliui lietuvių šventą Justino Marcinkevičiaus trilogiją: „Tai yra didžioji drama ir didysis paradoksas, kad mes statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys", - LRT eteryje teigė K. Sabaliauskaitė, darniai stodama į vieną gretą su tuščiu kostiumu kiaulės akimis kultūros ministro kėdėje Simonu Kairiu, visą kadenciją griovusiu Lietuvos kultūrą. Kaip žinote žymiausias jo darbas - režisierių Rimą Tuminą prilyginti girtam rusų kareiviui.

Trys istorijos iš akademinio pasaulio. Trys skirtingos pabaigos. Stebina? Manęs tai ne. Tie, kuriuos stebina, jau nebegyvena Lietuvoje. Ir tai yra baisiausia, kad ne tik aš, bet ir daugelis likusių baigia prie to priprasti.

„Jeigu reikia amžiams panaikinti žmonių lygybę, jeigu aukštieji, kaip mes juos vadiname, nori išlaikyti savo valdžią amžinai, - tai vyraujanti sąmonės būsena turi būti valdoma beprotybė" - rašė Džordžas Orvelas savo knygoje „1984".