1 nuotr.Šią savaitę, kuomet visa žiniasklaida toliau stūmė privalomą neišvengiamo karo temą, akys užkliuvo už antraštės viename portale, kuri skelbė: „Mokytojas matematiką siūlo išbraukti iš privalomų dalykų mokyklose sąrašo: paaiškino, kuo ją pakeistų." Pasidarė įdomu, nes mane mokykloje mokė, kad be matematikos neapsieina joks gamtos mokslas. Žinodamas unikalų to portalo gebėjimą sugalvoti rėkiančią antraštę, mažai ką bendro turinčią su tekstu, pirmiausiai pasidomėjau, kas gi jo autorius.
Teksto autorius yra Tomas Dūminis - mokslininkas, specializuojantis biomedžiagų srityje ir jų taikymuose sveikatos priežiūroje, aplinkos tvarumo bei susijusiose srityse. „Mokymas man yra daugiau nei darbas - tai kelionė kartu su mokiniais, kurioje atrandame žinias, įkvepiame smalsumą ir ugdome kūrybiškumą", - rašo jis savo prisistatyme. Galima tik pavydėti mokiniams tokio mokytojo, kviečiančio išeiti iš švietimo biurokratų kuriamų ir su elementaria logika dažnai prasilenkiančių rėmų.
Perskaičiau ir visą tekstą, todėl noriu pasidalinti keliomis savo mintimis ne tik apie matematiką. „Besaikis informacijos kalimas tik užkertą kelią asmenybių augimui, kūrybai ir inovacijoms. Pagal statistiką, moksleiviai praleidžia daugiausiai laiko matematikos namų darbams", - teigia teksto autorius. Sunku būtų nesutikti su pirma teiginio dalimi, tačiau dėl antrosios galima ginčytis. Ne dėl pačio fakto, bet dėl to, ar praleistas laikas besimokant matematikos savaime yra blogis. Juk matematika ugdo visą eilę svarbių savybių, kurių šiandieniniams mokiniams tikrai prireiks jų gyvenimo kelyje. Loginis ir kritinis mąstymas, problemų sprendimo įgūdžiai, atidumas, kruopštumas, kantrybė ir atkaklumas - tai toli gražu nepilnas sąrašas.
„Ar nevertėtų matematikos pakeisti į pasirenkamąjį dalyką ir vietoj jos sukurti skaičiavimo įgūdžių kursą, kur mokiniai patirtų daugiau sėkmės, nei nesėkmės? Tai galėtų būti kelias, kaip išvengti frustracijos", - klausia autorius. Puikiai suprantu, kad laikai, kai aš ir mano karta lankė mokyklas labai skiriasi nuo dabartinių laikų. Taip pat skiriasi ir mokiniai, bet teiginys, kad išimant iš mokymo programų kai kuriuos mokslus bus kuriamos mokinių sėkmės istorijos man atrodo labai ginčytinas. Nebent šių dienų mokymo įstaigų tikslas yra ne išmokyti vaikus, o tapti dar viena jų begalinių sėkmių gimimo vieta, aukojant tam kantrybę, atkaklumą, kurie reikalingi tikslo siekimui, kuo gali būti ir paprastas matematikos uždavinys.
„Mokytojų vaidmuo švietimo sistemoje taip pat yra esminis. Lietuvoje mokytojai, nors ir dažnai susiduria su biurokratiniais iššūkiais, yra tie, kurie gali suformuoti ateities kartas." Teiginys, kuriam pritariu ne šimtu, o dviem šimtais procentų. Su malonumu prisimenu savo matematikos mokytoją Antanaitienę, kuri savo dėstomą dalyką mokėjo pateikti taip įdomiai ir išradingai, kad jos pamokų visada laukdavau labiau, nei fizinio lavinimo.
Nuo 1990 metų Lietuvoje vykdomos nesibaigiančios švietimo reformos, prisidengiant kilniais tikslais: modernizuoti mokymo programas, didinti ugdymo kokybę ir gerinti mokinių pasiekimus. Po Nepriklausomybės atgavimo švietimo sistema pradėjo perėjimą nuo mano kartai gerai pažįstamo tarybinio modelio prie vakarietiškų standartų. Matematikos mokymas tuo metu buvo stiprus, paveldėtas iš sovietinės sistemos, kurioje daug dėmesio skirta tiksliųjų mokslų ugdymui.
Žengiant koja į koją su laiku buvo įdiegta kompetencijų ugdymo programa ir skaitmeninių technologijų integracija, o 2024 metais pristatyta nauja labai prieštaringai vertinama įtraukaus ugdymo strategija. Jos tikslas buvo labai gražiai skambantis: pedagoginis požiūris, kuriuo siekiama užtikrinti, kad visi mokiniai, nepaisant jų individualių skirtumų (specialiųjų ugdymosi poreikių, gabumų, socialinės padėties, kultūrinės kilmės ar kalbos), turėtų lygias galimybes mokytis kartu bendrojo lavinimo klasėse. Kas turite pažįstamų mokytojų, paklauskite jų nuomonės apie tai, kaip ši strategija veikia realiame gyvenime.
Nuo 2000-ųjų Lietuva pradėjo dalyvauti tarptautiniuose tyrimuose, tokiuose kaip PISA, vertinančiuose 15-mečių matematinius gebėjimus. Lietuvos rezultatai dažniausiai buvo žemesni už EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) šalių vidurkį. Pavyzdžiui, 2006 metais Lietuvos moksleivių matematikos vidurkis buvo 486 balai, kai tuo metu EBPO vidurkis - 498, 2012 metais - 479 balai (EBPO vidurkis - 494). Lietuva atsiliko ir nuo kaimyninių šalių, tokių kaip Estija, kurios vidurkis gerokai viršijo Europos vidurkį ir buvo 521 balas.
Tyrimas, kuris buvo atliktas 2018 metais parodė, kad apie 25 procentai Lietuvos moksleivių nepasiekė bazinio matematikos lygio, o aukščiausią lygį (5-6) pasiekė tik 4 procentai Lietuvos mokinių, palyginti su 11 procentų EBPO vidurkiu. Tai galėjo būti stipriai paveikta šio laikotarpio švietimo reformų Lietuvoje, kurios siekė gerinti mokymo kokybę, tačiau jų poveikis buvo labai abejotinas, ką ir rodo šie rezultatai.
Lietuvoje taip pat vyksta valstybiniai brandos egzaminai, kurie yra svarbus moksleivių matematikos pasiekimų rodiklis. 2010-2020 metais matematikos egzamino išlaikymo procentas svyravo tarp 85-95, tačiau vidutiniai balai (40-60 iš 100) rodė, kad dauguma mokinių pasiekia tik vidutinius rezultatus. Ypač prastai vaikams sekėsi spręsti aukštesnio sudėtingumo uždavinius.
Pastaraisiais metais švietimo sistema susidūrė su naujais iššūkiais, tokiais kaip pandemija, kuri labai neigiamai paveikė mokymosi kokybę dėl nuotolinio ugdymo. Naujausių Nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimų duomenys rodo, kad 4-8 klasių matematikos rezultatai išlieka stabilūs, tačiau jie negerėja. 2024 metais matematikos vidurkis siekė 64,5 procento, o pagrindinį lygį pasiekė tik apie 70 procentų mokinių.
2025 metais Lietuvoje įsigaliojo nauja tvarka - dviejų lygių: bendrojo ir išplėstinio kurso matematikos valstybinis brandos egzaminas. Bendrojo kurso egzaminas skirtas stojantiems į profesines mokyklas, o išplėstinis - siekiantiems aukštojo mokslo. Šių egzaminų rezultatai dar nėra žinomi, nes pirmieji tokio formato egzaminai vyks tik šių metų birželį. Tikėtina, kad išplėstinio kurso rezultatai atskleis geresnius gebėjimus turinčius mokinius.
Savo teksto pabaigoje straipsnio autorius rašo: „Svajonių Lietuva - tai šalis, kurioje kiekvienas vaikas gali atrasti savo stiprybes ir ugdyti jas, kurioje mokytojas gali būti kūrybingas ir motyvuotas, o švietimas yra ne tik žinių perdavimas, bet ir ateities kūrimas." Ar yra bent vienas, kuris nesutiktų su tokia mintimi? Tačiau galima ginčytis, ar nesibaigiančios ir neaišku kur vedančios švietimo reformos bei jėga diegiamas madingu žodžiu „įtraukusis" pakrikštytas ugdymas yra būtent tas kelias į autoriaus nurodytą tikslą.
Tuo tarpu su garsaus vokiečių filosofo Imanuelio Kanto teiginiu, kad „kiekviename gamtos moksle esama tiek tiesos, kiek esama matematikos", ginčytis neverta. Net ir tekste, kurį, tikiuosi perskaityti iki galo jums užteko kantrybės, yra daug matematikos.
