Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie pabudimą

Adventas - tai ne tik ramus, bet ir paslaptingas, mistiškas laikas, kai anot senų žmonių pasakojimų, išėjusiųjų pasaulio dvasios bando kištis į žmonių gyvenimą. Senoliai tikėjo, kad šiuo tamsiuoju metu aplink namus ir ūkio pastatus slankioja dvasios, kurios taikosi pakenkti žmonėms, jų dirbamiems darbams, pasėliams laukuose, gyvuliams tvartuose. Todėl ir įvairių draudimų būdavę apstu.

Adventu prasideda laikotarpis, kuriuo tikintieji ruošiasi Kristaus gimimo šventei - Kalėdoms.

Žodis adventas kilęs iš lotyniškos frazės „Adventus Domini", reiškiančios Viešpaties atėjimą. Daugelis jaunesniųjų šį keturias savaites trunkantį laikotarpį dar nuo vaikystės prisimena kaip galimybę keturias savaites kasdien atidaryti advento kalendoriaus langelį ir rasti tenai mažą šokoladuką.

Kitose šeimose advento kalendoriams kurti yra pasitelkiama fantazija ir tėvai sugalvoja įvairiausių užduočių - nusišypsoti kiekvienam sutiktam, pasakyti ką nors gero nepažįstamam žmogui, apkabinti vienam kitą, paskambinti toliau gyvenantiems seneliams ir pasakyti, kad juos myli, numatyti eglutės puošimo ir kalėdinio filmo žiūrėjimo dienas.

Ne tik giliai tikintiems šis artėjančių svarbiausių metų švenčių laikotarpis yra išskirtinis. Visi prisimename dar iš vaikystės atsineštą Kalėdų laukimo jausmą, mišku kvepiančią ir kartu su visa šeima nuo neatmenamų laikų namuose dėžėse saugomais žaisliukais papuoštą eglutę, nekantriai skaičiuojamas dienas iki to stebuklingo ryto, kai visi po egle randa dovanas.

Laikai pasikeitė, daug kur miško eglutes pakeitė dirbtiniai medeliai, mažai pas ką dar užsiliko tų trapių senoviškų stiklinių, vaikystę primenančių žaisliukų. Dar gerokai prieš adventą pradeda puoštis miestų gatvės, pastatai, vyksta eglučių įžiebimo šventės. Šių metų žiema dosniai nuklojo miestus baltu sniegu, kas dar labiau kuria šventinę nuotaiką.

Man jau eilę metų lyg vartai į kalėdinį laikotarpį yra nuostabios mūsų operos solistės Nomedos Kazlaus filharmonijoje kasmet rengiami šventiniai koncertai. Šią savaitę besiklausant nuostabaus Nomedos ir jos svečio iš Švedijos dainavimo aplankė mintis, kad šiuo šventiniu laikotarpiu nekyla ranka dalintis tekstais apie nesibaigiantį mūsų politikos ir valstybės gyvenimo cirką, kuris tiek metų erzino ir nervino, o dabar jau, artėdamas į neišvengiamą galą, pradeda juokinti.

Visi, kas nori, tą ir taip mato, o tiems jau trejus metus trunkančio cirko artistams žmonių reakcijos ir lyg kalnų slidininkas nuo viršūnės besileidžiantys reitingai visiškai neįdomūs.

Kaip sakydavo mano pirmoji Mokytoja apie mūsų vaikiškų galvelių nepasiekdavusias jos kantriai neštas gyvenimo tiesas - „lyg žirniai į sieną".

Kas gi naujo ir gero nutiko per pastaruosius metus? Nuskambės makabriškai, bet praėjus keliems metams man atrodo, kad mums labai reikėjo to, kas visur buvo įvardijama siaubą turėjusiu kelti daiktavardžiu „pandemija". Prašau suprasti mane teisingai: net ir vieno žmogaus netektis negali ir neturi būti niekuo pateisinta. Vis tik, kaip ir kiekviena gyvenimiška situacija, taip ir ši turėjo dvi puses.

Apie vieną jų, tą baisiąją, jaučio odos surašytos. Pakalbėkime apie kitą pusę - tą, kuri pakeitė mūsų gyvenimus.

Iki pat šios didžiausios amžiaus aferos pasaulyje atrodė, kad daugelio mūsų gyvenimai važiuoja lyg traukinys iš Vilniaus į Kauną: kelias tiesus, keletas sklandžių posūkių, keletas stotelių, priklausomai nuo bilieto kainos, mažai keleivių pirmos klasės vagone ir gerokai daugiau antros, o svarbiausia - žinojimas, kad vienaip ar kitaip tu pasieksi savo kelionės tikslą. Apsipratome su mintimi, kad taip bus visada.

Staiga per kelias savaites viskas pasikeitė: sėdėk namuose, nelankyk tėvų, nešvęsk Velykų, kažkokie idiotiški policijos postai miestų prieigose, kur neaišku, kas ir ką gali leisti ar neleisti. Kaip gerai pastebėjo vienas geras bičiulis socialiniame tinkle, valdžiukė tuo metu plaukė per Ramųjį vandenyną su Atlanto vandenyno jūrlapiu.

O dar kai to laivo kapitonas ir„operacijų vadovas" buvo liūdnai pagarsėjęs kasininkas Arūnas....Visame tame idiotizme šiandien galima pamatyti ne tik absoliutų valdžios negebėjimą suvaldyti pačių sukeltą paniką. Tai jai labai netikėtai pažadino daugybę iki tol giliai įmigusių ir niekuo nesidomėjusių žmonių.

Mes visi supratome, kokia didelė vertybė yra šeima, artimieji, bendraminčiai, pažinome daugybę naujų žmonių.

Prieš daug metų dirbant vienoje tarptautinėje telekomunikacijų kompanijoje, kūrėme įmonės kalendorių, skirtą dovanoti privatiems ir verslo klientams.

Ilgai galvojome, kokį šūkį panaudoti jame, kuris atlieptų ir įmonę, ir jos santykį su klientais. Galop kažkas pasiūlė „Bendravimas - tai dovana". Po daugelio metų gyvenimas suteikė galimybę suprasti, kokia tai iš tiesų yra didelė dovana. Tai pirmoji ir neabejotinai svarbiausia popandeminė žinia.

Tuo pačiu metu daugelis mūsų atrado socialinius tinklus. Jie leido ne tik pasiekti bei pažinti žmones, su kuriais realiame gyvenime susitikti atrodė neįmanoma. Būtent socialiniai tinklai tapo kitokios informacijos sklaidos priemone. Kitokios nei ta, teisingoji, kuri už kosminius farmacininkų mafijos pinigus kiekvieną rytą gąsdindavo mus ne tik nupirktų ekspertų pezalais, bet ir dešimties metų senumo laivo katastrofoje žuvusių pabėgėlių nuotraukomis, kuriose neva buvo „pandemijos" aukos.

Pradėjus sklisti objektyvios ir prieštaraujančios nupirktai informacijos srautui, atsirado iki tol negirdėti „faktų tikrintojai", kurių užduotis buvo ir toliau mums plauti smegenis. Nepavykus ir šiam triukui, į socialinius tinklus atėjo cenzūra. Ir tas neužtvenkė informacijos sklaidos.

Taigi, antroji gera žinia - sistema kartu su savo meluojančia žiniasklaida prarado tiesos monopolį.

Trečia žinia taip pat labai svarbi. Bunda ir Europa. Daugelyje šalių besibaigiančiais metais įvyko akivaizdūs pokyčiai. Dažniausiai pas mus informaciją apie tai buvo galima rasti kur nors po tekstais, kuriuose skambiomis antraštėmis ir tuščiu turiniu aprašytos visų trijų mūsų karamelės pasaulio žvaigždučių atostogos, vaikų gimtadieniai, o šiuo metu - ir kalėdinės dovanos.

O pokyčiai vyksta: neteisingos valdžios išrinktos' Vengrijoje, Italijoje, Suomijoje, Slovakijoje, Ispanijoje, Olandijoje, kur rinkimus laimėjo antiglobalistai.

Ar daug kas girdėjote, kad Ispanijoje, kur liepos 23 dieną rinkėjai išrinko visus 350 Kongreso narių, Konservatyvioji Liaudies partija pasiekė didelių laimėjimų ir gavo daugiausiai vietų parlamente, surinkusi net 13% daugiau balsų, nei 2019 metais?

O kas girdėjote apie rinkimų rezultatus Suomijoje, kur pavasarį laimėjo centro dešinioji Nacionalinė koalicijos partija (NCP)? Po jų sekė dešinioji teisingoje žiniasklaidoje populistine vadinama partija „Suomiai", o buvusios premjerės Sannos Marin socialdemokratai liko tik treti.

Reikia žinoti, kad ir Vokietijoje patriotinės partijos AfD reitingai per metus išaugo nuo 15 iki 22 procentų, o Prancūzijoje šauniojo globalisto Emanuelio Makrono valdymu patenkinti vos 29 procentai gyventojų, tuo tarpu priešingą nuomonę turi net 69 iš 100 šalies gyventojų.

Akivaizdu, kad senoji Europa jau atsikando globalizmo, tempiančio paskui save totalios kontrolės ir neribojamos migracijos siūlomus gėrius. Kitais metais vyksiančiuose Europos parlamento rinkimuose jėgų santykis neabejotinai pasikeis savo valstybių patriotų naudai. Gal tada pagaliau pavyks sužinoti kad ir tai, kokiomis gi ten intymaus aukštuomenės gyvenimo paslaptimis dalinosi korumpuotoji euroUršulė su "Pfizer" Albertuku savo privačiose SMS žinutėse, kurių iki šiol niekam nepavyksta surasti.

Šio teksto pabaigai panaudosiu legendinio britų muzikanto John Lennon frazę: „Vertinu tik du praeities dalykus: tai, kas ten buvo malonaus, ir tai, kas man padėjo augti. Aš netikiu vakarykšte diena. Mane domina tik tai, ką darau šiandien".

Neabejoju, kad per kelis pastaruosius metus mes visi smarkiai paaugome. Artėjant gražiausioms metų šventėms, mėgaukimės maloniais prisiminimais ir šiandien darykime tai, ką galėsime su malonumu prisiminti rytoj.