Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie pirmininkus

Šią savaitę ji palaidojo save kaip politikę ir ramiai nudreifavo į ramų Briuselio uostą galutinai surūdyti už daug tūkstančių eurų. Žinau tikrąsias šio sprendimo priežastis, todėl etikos sumetimais jų nekomentuosiu, tačiau pusę metų trukęs euroVilijos taip mylimų „Lietuvos žmonių" apgaudinėjimas neatlaiko jokios kritikos.

Mano nuomone svarbiausias besibaigiančios savaitės įvykis, nustelbęs net seimo rinkimų antrąjį turą vis tik buvo pirmadienio ryte paskelbta žinia apie partiją iš senelio paveldėjusio ir politiniu lyderiu taip ir netapusio Gabrieliaus pasitraukimą ne tik iš partijos pirmininko pareigų, bet ir seimo mandato atsisakymą. Taip pasibaigė nuo 2015 metų pavasario trukusi jo pirmininkavimo partijoje istorija ir dvi kadencijas trukęs buvimas seime. Tuo pačiu noriu tikėti, kad tai ir Landsbergių epopėjos Lietuvos politikoje pabaiga.

2024 metų seimo rinkimuose svarbiausio Lietuvos anūko laukė net trys skaudūs smūgiai. Pirmasis jų buvo reitingavimas daugiamandatėje rinkimų apygardoje, kur antruoju numeriu įrašytą partijos pirmininką beveik dvidešimčia tūkstančių balsų aplenkė ir į trečią vietą nustūmė kitam partijos sparnui atstovaujantis Laurynas Kasčiūnas.

Kitas smūgis partijos pirmininkui buvo antrasis seimo rinkimų turas, kuriame konservatoriai surinko vos 10 mandatų iš 33 galimų. Paskutinė vinis į Gabrieliaus politinės karjeros karstą buvo jo pralaimėjimas vienmandatėje Kaune, kurioje pergalė nuo pat 1992 metų be didesnio pasipriešinimo tradiciškai būdavo atiduodama konservatoriams. Ir pralaimėjo jis ne kokiai nors nacionalinės politikos žvaigždei, o visiškai bespalviam liberalui, liaudyje dar žinomam kultūros ministro slapyvardžiu, kurio didžiausias pasiekimas iki šiol buvo šviesios atminties teatro genijaus Rimo Tumino prilyginimas girtam rusų kareiviui.

Tie, kas domisi politika akivaizdžiai matė, jog konservatorių partija ir taip visus ketverius kadencijos metus gyveno be pirmininko, nes jis buvo skyręs prioritetą visai kitiems klausimams ir netgi rinkimų kampanijoje iš esmės nedalyvavo, visą tą laiką slapstęsis už plačių Ingridos Šimonytės pečių. Jis taip ir nesuprato, kad lyderiu turi būti gimęs ir šito išmokti tiesiog neįmanoma, nes tam reikia ypatingų žmogiškų savybių rinkinio, kurių šis žmogus akivaizdžiai neturi, o arogancija ir kitaip manančių žeminimas tikrai nėra tai, kas daro žmogų lyderiu.

Lietuvoje skelbiami reitingai rodė, kad Gabrielius, kaip ir jo senelis visada buvo pačiame jų dugne. Objektyvumo dėlei reikia pripažinti, kad Europos Sąjungoje tarp savo kolegų Gabrielius buvo vertinamas daug geriau. „Buvęs vienas stipriausių ir veiksmingiausių balsų užsienio reikalų klausimais Gabrielius Landsbergis po pralaimėtų rinkimų nusprendžia atsistatydinti iš partijos lyderio posto. Jo, kaip užsienio reikalų ministro, balso labai trūks", - teigia buvęs Švedijos ministras pirmininkas Carl Bildt. Šį fenomeną galima paaiškinti nebent tuo, kad Europai buvo patogu turėti tokį dvarterjerą, narsiai skalijantį ant daug didesnių politikos šunų ir stebėti pastarųjų reakciją.

Kaip ir dera seneliui, Visatos valdovas palaikė anūko sprendimą. „Čia yra du sprendimai vienu metu. Pirmas tai tikrai nenustebino, nes jis ir buvo planuojamas, tik ne taip greitai, ne taip staigiai. Bet tas ryžtas padaryti sprendimą dabar, iš karto man nebuvo lauktas. O vis dėlto aš jam pritariu, jis man patinka", - sakė jis, komentuodamas anūko sprendimą ir pridūrė: „Ir kai jis ėjo į politiką aš jam sakiau: gaila man tavęs, tu dar nežinai, kas tavęs laukia." Kaip paaiškėjo, laukė ne tik saugus senelio „stogas", bet ir karti realybė, atsirandanti tuomet, kai esi aiškiai ne savo vietoje.

Progos pasišaipyti iš dar šilto politinio lavono nepraleido ir prezidento patarėjas Frederikas Jansonas, kuris prezidentūros nuomonę išsakė taip: „Pasaulis, kuriame gyvename, nėra politikų šiltnamis, kur prezidentas būtų atsakingas už jauno ir perspektyvaus daigelio auginimą".

Esu sąmokslo teorijų šalininkas, todėl ir šiuo atveju turiu savo versiją ir spėju, jog Gabrielius pasitraukė iš politikos ne tik dėl aukščiau išvardintų priežasčių. Pažaiskime mano mėgstamą protmūšių žaidimą, kuris vadinasi „Grandinėlė". Šį kartą - pavardžių grandinėlė. Sakykite prašau, kas galimai galėtų sieti kažkada perspektyvius konservatorius Tadą Langaitį, Mykolą Majauską, Kristijoną Bartoševičių ir Gabrielių Landsbergį? Teisingai, visi jie savo noru pasitraukė iš seimo, būdami tos pačios partijos nariais.

Sekantis klausimas - kada pasitraukė? Tadas Langaitis pasitraukė po to, kai socialdemokratai paviešino informaciją, kad „prie e-sveikatos sistemos kūrimo Lietuvoje prisidėjo ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariui Tadui Langaičiui priklausiusi įmonė ,,Nortal". Politiko T. Langaičio įmonė už praktiškai neveikiančios e. sistemos Lietuvoje kūrimą susižėrė pasakišką sumą, siekiančią 10 mln. eurų", - teigė 2017 metais Seimo socialdemokratai.

2023 metais Mykolas Majauskas buvo pašalintas iš Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų, nes seime palaikė su Vyriausybe nederintą siūlymą visiems 2023-iesiems pratęsti pridėtinės vertės mokesčio lengvatą maitinimo sektoriui. Nepavykus įgyvendinti šio plano, jis pasitraukė iš seimo. Jam pareiškus, kad kandidatuos Vilniaus mero rinkimuose, pati Rasa Juknevičienė paliko dviprasmišką žinutę: „Įdomu, ar ir Mykolo rinkimų kampaniją Zuokas finansuos? Nes tiesiog labai aišku, kam to reikėjo labiausiai", - savo socialiniame tinkle rašė konservatorė.

Kristijono Bartoševičiaus istoriją žino visi. Tik verta priminti, kad 2023 metų sausio 23 dieną konservatorius taip pat atsisakė Seimo nario mandato. Politikas tikino sprendimą priėmęs dėl asmeninių priežasčių. Kaip vėliau paaiškėjo, informaciją dėl prokuratūroje jam ruošiamo kaltinimo tiesiai į Čilę perdavė konservatorių frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, tačiau tai pedofilo konservatoriaus nuo viešumos neapsaugojo.

Ir paskutinė grandinėlės dalis - Gabrielius. Kas galėtų paneigti, kad plečiantis „Foxpay" tyrimui ir aiškėjant skęstančioje rūke situacijoje su Stepukoniu, viešumas yra tai, ko visam Landsbergių klanui šiandien, beveik pavykus užslopinti skandalą dėl vilos Graikijoje, mažiausiai reikia?

Pikti ir nesusiję tarpusavyje liežuviai skleidžia sąmokslo teorijas, kad abiejuose tyrimuose yra labai įdomių vardų ir pavardžių, o sklypas Pilaitėje už vieną eurą yra vaikų pasakos, lyginant su kitais įvykusiais sandoriais. Pasitraukimas iš viešosios erdvės ir tapimas eiliniu statistiniu Lietuvos piliečiu, liekant tik turtingos žmonos vyru leidžia mėgautis visomis gyvenimo privilegijomis be ypatingo visuomenės dėmesio, ypač turint tokią palankią sau žiniasklaidą.

Konstitucijos 25 straipsnis sako: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas." Vertinkite šį tekstą tik kaip mano nuomonę. Be abejo, tai eilinės sąmokslo teorijos, kurias nuolat skleidžia piktavaliai valstybės priešai, įgiję žemesnį išsilavinimą, gaunantys mažesnes pajamas ir gyvenantys mažesniuose miestuose, kuriems svetimos vakarietiškos demokratijos vertybės ir visa vertybinė konservatorių politika, leidusi ne tik susigadinti santykius su Kinija, bet ir su dar daugeliu valstybių.

Jei teisingumas nebus užgniaužtas ir skambiai pradėti tyrimai vyks taip, kaip turėtų vykti civilizuotoje valstybėje, mūsų laukia labai įdomūs laikai. Pasibaigus Landsbergių erai, nauja valdžia privalo susigrąžinti ir mums sugrąžinti prie vieno senio kišenės, anot Juozo Erlicko, prisiūtą valstybę. Jei ji tą padarys, mes visi sveikinsime tokią valdžią ir jos sprendimus. Jei ne - mūsų laukia dar ketveri nuviliantys metai.

„Viską galima pasiekti mažais žingsneliais. Tačiau kartais reikia drąsos atlikti šuolį - juk neperšoksi duobės dviem mažais žingsneliais", - sakė buvęs Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas David Lloyd George. Ar šuolis bus atliktas, mes pamatysime labai greitai.