Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie prisiminimus

Prieš kelias dienas vieno mano gerbiamo bičiulio socialiniame tinkle radau įrašą, kuris mane labai užkabino. Tai buvo mintys apie žmones, kurie nekenčia šio šventinio laikotarpio. Tarp kitų minčių tekste buvo ir tokia: „Jie geriau rinktųsi tomis dienomis dirbti, ar kitaip nusibausti. Kodėl? Todėl kad jie žino kas yra vadinamas „Kalėdų skausmo padažas", kuomet visi šeimos nariai tarsi prisigėrę aguonų pieno daro ką reikia daryti, bet ore tvyro santykių tuštuma ir nepravėdinti bezdalai. Nemažai, dabar jau suaugusių vaikų, augusių 80-aisiais ar 90-aisiais, šventes matė, lyg piešiamą paveikslą, kuriame eventai egzistuoja tam, kad vyresnieji ir tėvai galėtų įkaušt ir apsimesti jog viskas yra gerai."

Perskaitęs tai, aš supratau, kad augau visai kitokioje aplinkoje. Mano laiminga vaikystė prabėgo dar anksčiau, 70-aisiais. Kūčios ir Kalėdos pas mus visada buvo laukiamiausia metų šventė. Tuomet susirinkdavo visa nuo pokario perturbacijų Lietuvoje likusi šeima. Mūsų buvo nedaug. Patys artimiausieji susėsdavo prie tik ta proga naudojama balta staltiese uždengto šienu nukloto ir tradiciniais valgiais padengto Kūčių stalo, kurį ruošdavo mano močiutė, visų meiliai vadinta Mamute, o kitą dieną prie Kalėdų stalo jau susirinkdavo daug didesnis būrys. Tie šilti vaikystės prisiminimai ir mieli vaizdai mane lanko per kiekvienas šventes. Vėliau šventes ruošdavo mano Mama, o garbaus amžiaus sulaukusi Mamutė būdavo garbingiausioje stalo vietoje sodinama viešnia. Didesnė dalis tų praeityje linksmų ir triukšmingų sambūrių dalyvių jau seniai paliko šį pasaulį, bet labai gera žinoti, kad ramios Kūčių vakarienės ir linksmo kalėdinio šurmulio tradicija gyva ir jaunojoje mano šeimos kartoje.

Anais tarybiniais metais savo šeimoje visai nesunkiai išsaugojome tas iš kartos į kartą perduodamas tradicijas. Tikrai ne tik mano aplinkoje Kalėdas tuomet švęsdavo visi. Tai nebūdavo skatinama, bet kažkokių valdiškų draudimų ar tokių sveiku protu nesuvokiamų nesąmonių, kaip „geri vaikai nelanko savo tėvų" aš tikrai neprisimenu. Jų tiesiog nebūdavo.

Nuo tų nuostabių laikų prabėgo daug metų. Trumpai pabuvę nepriklausomi, prieš du dešimtmečius, pažeisdami referendumo įstatymą mes entuziastingai įstojome į kitą sąjungą - šį kartą Europos. Ir nepastebimai viskas pradėjo keistis.

Kaip žinote, rankraščiai nedega. Pamenate, 2021 metų spalio mėnesį, vos prieš trejetą metų Briuselyje už lygybę atsakinga Europos Komisijos narė Helena Dalli pristatė Komisijos darbuotojams skirtas „įtraukios komunikacijos" vidaus gaires, kuriose išsamiai išdėstytos frazės, kurių reikėtų vengti. Į sąrašą buvo įtraukti ne tik su lytimi ir seksualine orientacija, bet ir su krikščionybe susiję terminai: Kalėdos ir vardai Marija ir Jonas. Tose gairėse Europos Sąjungoje buvo užsimota oficialiai šventas Kalėdas pervadinti „atostogų sezonu". Neokomunistai triumfavo - perspjauta Tarybų sąjunga tyliai rūko kamputyje.

Informacijai nutekėjus į viešumą, šiais neokomunistų planais pasipiktino daugybė žmonių visoje Europoje. Staigiai kilęs didžiulis nepasitenkinimas „gairėmis" neaplenkė ir paties Popiežiaus bei Vatikano. Euroidiotės iš Maltos sugalvotos sapalionės buvo atšauktos, o ji savo socialiniame tinkle paskelbė, kad „gairės" bus peržiūrėtos: „Buvo išreikštas susirūpinimas dėl kai kurių pavyzdžių, pateiktų „Įtraukios komunikacijos" gairėse, kurios, kaip įprasta tokioms gairėms, yra nebaigtos rengti", - tviteryje rašė Komisijos narė. „Nagrinėjame šiuos susirūpinimą keliančius klausimus, siekdami juos išspręsti atnaujintoje gairių versijoje." Jau vien pats faktas, kad šis „dokumentas", kuriame raginama ištrinti iš mūsų gyvenimo šventas Kalėdas ir kai kuriuos vardus Komisijoje yra svarstomas ir „tobulinamas", akivaizdžiai rodo, kad neokomunistai, po šių metų Europarlamento rinkimų ir toliau valdantys Europos Sąjungą, sustoti nežada.

Būtų labai įdomu sužinoti atsakymus į kelis klausimus. Kieno užsakymu buvo parengtos gairės, kas buvo jų autorius, kiek kainavo jų parengimas ir iš kokių lėšų jos buvo finansuojamos? Kodėl Komisijos nuomone, terminai, susiję su krikščionybe ir kalbantys apie Kalėdas, yra įžeidžiantys ar atstumiantys, o terminai ir frazės, susiję su kitomis religijomis, pavyzdžiui, islamu ar judaizmu, nėra taip traktuojami ir nebuvo įtraukti į gaires? Kokius pakeitimus Komisija vis dar ketina padaryti gairėse jų peržiūros metu ir ar už gairėse draudžiamų terminų vartojimą bus taikomos finansinės ar drausminės nuobaudos?

Laikai neišvengiamai keičiasi. Skirtingai nuo mano vaikystės, kai mes namuose iš miško atvežtą ir balkone Kūčių vakaro belaukiančią eglutę puošdavome prieš susėsdami prie šventinio stalo, dabar kalėdinė atributika visur atsiranda lapkričio pradžioje, vos tik pasibaigus Vėlinėms. Nežinau, kaip jums, bet man tai labai nuvertina visą Kalėdų laukimą. Jausmas toks, lyg savo gimtadienį pradėtum švęsti prieš du mėnesius iki jo. Nesąmonė? Nesąmonė. O kodėl su Kalėdomis galima elgtis taip, kaip nori didieji prekybos centrai?

Nuo prekybcentrių neatsilieka ir mūsų Nacionalinis melų malūnas, kiekviena proga su pasimėgavimu rodydamas inovatyvų ir įtraukų tradicijų laužymą. Štai Kūčių išvakarėse LRT portale atsiranda tekstas, kurio antraštė klausia: „Ar Kalėdos krikščioniška šventė?" Tame tekste randu tokį šedevrą: „šiais metais Vatikano prakartėlėje Kūdikis buvo paguldytas ant musulmoniško galvos apdangalo kufijos. Po Izraelio ambasadoriaus kreipimosi paklotas buvo pakeistas, bet tai prisidėjo prie tvyrančios įtampos, išprovokavo politines diskusijas, klausta, ar Jėzus buvo palestinietis." Ar musulmoniško galvos apdangalo patalpinimas prakartėlėje nėra Vatikano spjūvis į veidą artimiesiems tų, kuriuos žuvo taranuoti islamo išpažintojo Magdeburgo kalėdinėje mugėje?

Laimei, istorijoje yra ir kitokių pavyzdžių. Tikriausiai daugelis esate matę nuostabų 2005 metais pasirodžiusį tikrais įvykiais paremtą filmą „Joyeux Noël", kuriame pasakojama apie 1914 metais Pirmojo pasaulinio karo metu fronte pasiektas paliaubas, praėjus vos penkiems mėnesiams nuo karo veiksmų pradžios. Šalių kariuomenėms pritrūko žmonių ir ginklų bei šovinių. Savaitę iki gruodžio 25 dienos prancūzų, vokiečių ir britų kariai paliko apkasus, kad apsikeistų kalėdiniais sveikinimais ir tiesiog pasikalbėtų. Kai kuriose fronto vietose Kalėdų išvakarėse ir Kalėdų dieną abiejų kariaujančių pusių vyrai išėjo į niekieno žemę, kad pabendrautų, apsikeistų maistu ir suvenyrais. Buvo rengiamos bendros laidotuvių ceremonijos ir keičiamasi belaisviais, o kai kurie susitikimai baigdavosi bendromis kalėdinėmis giesmėmis.

Kaip būtų gera, kad šį, prieš 110 metų įvykusį Kalėdinį stebuklą žmonija pakartotų dar kartą ir būtų pabaigti visi pasaulyje vykstantys karai bei nustotų žūti žmonės, kuriuos į karą siunčia tie, kurie nei patys, nei jų artimieji niekada nekariaus. Suprantu, kad tai neįmanoma, nes pasaulį valdantiems vykstantys karai yra vienintelė galimybė paslėpti savo veiklos pėdsakus ir patenkinti savo besaikį godumą. Tačiau šiuo šventiniu laikotarpiu labai norisi tikėti, kad Gėris nugali Blogį ne tik mūsų vaikystės pasakų prisiminimuose.

„Gėrį ir blogį reikia prisiminti amžinai. Gėrį, nes prisiminimas, kad jis mums kadaise buvo padarytas, padaro mus kilnesnius. Blogį, nes nuo tos akimirkos, kai jis mums buvo padarytas, mes privalome jausti pareigą atsilyginti už jį gėriu" - taikliai pastebėjo mūsuose kol kas dar neuždraustas ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Nikolajus Gogolis.