Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie simbolį

Apie tą rajoną sklinda daugybė įvairiausių legendų. Ypač jas mėgsta skleisti tie, kurie net nežino, kur ta Vilijampolė randasi. Žvelgdamas atgal, galiu tvirtai pasakyti, kad tai buvo nuostabus laikas, kuris davė daugybę neįkainojamų patirčių, labai padėjusių man vėlesniame gyvenime. Begalę laiko mes praleisdavome kieme, į kurį sprukdavome vos grįžę iš mokyklos ir paskubomis paruošę pamokas.

Aš gyvenau taip vadinamame šimtabutyje, nes jame buvo lygiai šimtas butų, todėl kiemas visada būdavo pilnas vaikų ir jų klegesio. Jaunosios kartos atstovai tikriausiai net neįsivaizduoja, koks smagus gyvenimas virdavo tuo metu kiemuose. Tik gerokai sutemus kiemas ištuštėdavo, bet tik iki kitos popietės.

Buvimas tarp vyresnių, bendraamžių ir jaunesnių suformavo labai gerus bendravimo įgūdžius ir labai greitai pastatydavo į vietą bandančius kažką pavaidinti ar kitaip laužyti kiemo vaikų bendruomenės nustatytas taisykles. Ten vyravo savita hierarchija, kuri visiškai nepriklausė nuo to, kas tavo tėvai ar kiek tavo šeima turi pinigų. Jei kažkas bandydavo keisti taisykles, kiemo bendruomenės durys tokiam būdavo uždarytos visam laikui. Ypatingai nemėgstami buvo išdavikai, melagiai ir skundaliai. Ta nemeilė manyje išliko iki šių dienų.

Kaip tai susiję su Kovo 11-tąja? Ogi taip, kad bežiūrėdamas kasmet vis nuobodesnes tuščių valdžios kostiumų kalbas visiems žinomų simbolių fone prisiminiau, kad vaikystėje vienas mėgstamiausių viso kiemo vaikų žaidimų būdavo "vėliavos pagrobimas". Šį žaidimą žaisdavo visas kiemas - ir berniukai, ir mergaitės, ir dideli, ir mažiai. Žaisdavome ir žiemą, ir vasarą. Daugelis tikriausiai žino šio žaidimo, kurio esmė yra užgrobti priešininko komandos vėliavą, taisykles. Ne eliminuoti iš žaidimo kuo daugiau kitos komandos atstovų, o būtent užgrobti jų vėliavą.

Kodėl vėliavą? Todėl, kad vėliava yra simbolis. Tai atėję iš labai tolimų laikų. Kova dėl simbolių nėra beprasmė - ji reiškia pergalę. Kovą dėl kiemo, rajono, miesto ir galiausiai valstybės. Iškelti vėliavą priešo kieme, jo tvirtovėje - reiškia priversti jį pasiduoti ir tai parodyti tiek saviems, tiek svetimiems.

Simboliai reikalingi tam, kad atskirtum savą nuo priešo. Jau senovėje vėliava turėjo praktinę ir simbolinę prasmę: mūšyje pagal ją kariams būdavo lengviau orientuotis, jos praradimas - vienas didžiausių smūgių bei gėda karvedžiams ir kariams, o priešams - vertingas karo grobis. Vėliavą praradęs dalinys visada išformuojamas ir nustoja egzistuoti.

Iki XX a. vėliava padėdavo kariams manevruojant greitai susirinkti ir pasitraukti iš mūšio lauko, persirikiuoti ir vėl atakuoti priešą. Karinio vieneto vėliava - brangiausias kiekvieno kariuomenės dalinio turtas, garbės ir idealų simbolis, dalinio siela, įsipareigojimas aukoti gyvybę, nuolatinis priminimas ginti laisvę. Ji yra garbės ženklas - vėliavoje slypi kovos dvasios ir vienybės galia.

Savo knygoje "Lietuvos ginkluotosios pajėgos 1918-1940 m.", kuri 1986 metais buvo išleista Čikagoje, buvęs nepriklausomos Lietuvos karininkas ir istorikas Vytenis Statkus pažymi, kad „vėliavos praradimas visad vertinamas kaip mirtina dalies gėda, visiškas karinės garbės praradimas. Vėliavą praradusi dalis išformuojama".

Vėliava yra ne tik karinio vieneto, bet ir kiekvienos valstybės skiriamasis ženklas ir oficialus simbolis. Juk sovietmečiu vienas iš labiausiai draudžiamų ir tuometinę valdžią erzinusių atributų būtent ir buvo mūsų Trispalvė, kurią kai kurios šeimos buvo išsaugojusios dar nuo Nepriklausomybės laikų, taip tyliai priešindamiesi tuometinei valdžiai.

Pamenu, kaip to meto narsuoliai kiekvieną Vasario 16-ją iškeldavo tai vienur, tai kitur. Aš pats niekada nepamiršiu Atgimimo laikų, kai tuomet vis dar draudžiamos trispalvės Lietuvos vėliavos plazdėdavo Sąjūdžio mitinguose, o nenusakomą jų gausybę savo akimis pirmą kartą pamačiau Kauno santakoje 1988 metais.

Prabėgo trys su puse dešimtmečio. Švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną. Ir ką mes matome? Taip, jūs supratote mane teisingai. Pažiūrėkite reportažus ar nuotraukas iš tų nuobodžių valdiškų renginių. Su mumis net nereikėjo žaisti vėliavos pagrobimo. Mes savo valstybingumo simbolį atidavėme patys.

Nuolankiai ir atsidavę, kaip esame įpratę pastaruosius dvejus dešimtmečius, kuomet pagrindinis valstybės užsienio politikos uždavinys, esant vos matomam, bet garsiai lojančiam išlaviruoti tarp tikrojo šeimininko už jūrų marių ir formalaus, esančio už kelių tūkstančių kilometrų, o valstybės viduje - svarbiausia susidoroti su kitaip mąstančiais ir nepripažįstančiais iš Seimo rūmų ar per visišku beviltiškos propagandos ruporu tapusią LRT, kurios Monika jau aiškina, kas gali dėstyti universitete, transliuojamos privalomos vienintelės tiesos.

Kuomet valstybės kūrėjais yra nominuojami akivaizdžių psichinių ir tapatybės problemų turintys tipai, pastoviai toleruojant bet kokius jų veiksmus, aprašytus ne viename Baudžiamojo kodekso straipsnyje ir visai teisėsaugos sistemai laikant galvas smėlyje ir apsimetant, kad nieko nevyksta, valstybės simbolių praradimas yra labai pavojingas reiškinys. Nes ligonio elgesys po kurio laiko bus suprantamas kaip naujo gyvenimo norma, ką puikiai iliustruoja kruopščiai iš viešosios erdvės trinamas pedofilijos skandalas ir gausiai teisingoje fondų ir biudžeto pinigais mintančioje spaudoje kasdien aprašomi pedofilijos faktai, pratinant mus prie minties, kad viskas čia gerai.

Primenu, kad spalvoti paradai, prieš persikeldami į pagrindinę sostinės gatvę, kažkada vyko kitoje Neries upės pusėje. Overtono langas visada veriasi iš lėto. Jei manote, kad tai nevyksta ir aš sutirštinu spalvas, štai jums citata iš naujosios kartos politiko Matuko, kurio mama Aušra savo isterišku riksmu jau žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje, socialinės paskyros: "Olegas, be savo visuomeninės veiklos, visų pirma yra jaunosios kartos veidas ir dvasia. Zeitgeist'as. Nuoširdi kai kurių mūsų politikų neapykanta jo atžvilgiu yra ne tiek apie patį Olegą, kiek bejėgiškas supratimas, kad jų politika, besiribojasi su melo ir baimių visuomenėje skleidimu, neturi ateities, nes jauna karta nebijo ir nevalgo jų kliedesio".

Jei tai tikrai yra jaunosios kartos veidas, jos politikos simbolis, tuomet mes jau galime pradėti vynioti savo pasenusius simbolius....

Ar dar kas nors prisimena Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurios 15 straipsnis sako:

„Valstybės vėliavos spalvos - geltona, žalia, raudona.
Valstybės herbas - baltas Vytis raudoname lauke.
Valstybės herbą, vėliavą ir jų naudojimą nustato įstatymai“.

Manau, tuo viskas ir pasakyta. Psichozė, apėmusi "teisingąją" visuomenės dalį, negali nekelti minčių. Niekas neginčija teiginių, kad rytiniai kaimynai savo veiksmais peržengia visas sveiko ir blaivaus proto bei tarptautinės teisės ribas. Tačiau to nereikia kartoti ir aiškinti n+k kartų per dieną, kaip ir nereikia išsižadėti savo tapatybę identifikuojančių simbolių.

Sveikoji visuomenės dalis nors vis dar tyli, puikiai supranta, kokia sudėtinga situacija šiuo metu yra stabiliai bei nuosekliai kuriama pasaulyje ir kiek daug gaisro židinių kurstoma aplinkui. Lygiai taip pat ta sveikoji visuomenės dalis, iškilus būtinybei eis ginti savo valstybės ir savo vėliavos su ginklu rankose. Tuo tarpu visi dvaro rėksniai, šiuo metu savo atžalas jau senokai įtaisę prestižiniuose užsienio universitetuose ar saugiuose Briuselio kabinetuose ir toliau kels bangas bei mėtysis skambiais lozungais, kas neilgoje mūsų nepriklausomos valstybės istorijoje jau yra buvę.

Ir nereikia gręžiotis į keturiasdešimtuosius bei Antaną Smetoną: prisiminkite šventųjų konservatorių premjero A. Šimėno, vėliau įtaisyto šiltoje vietoje Lietuvos geležinkeliuose ir ištupėjusio tenai ištisus septyniolika metų, istoriją, nors premjeravo narsuolis tik tris dienas. Mano giliu įsitikinimu, visi šiandieninės Lietuvos valdžios šimėnai, nešdami kudašių iš pačių sukurto pragaro, net ir gerai pasispaudę sunkiai sutilptų į didžiausią Avia Solutions Group čarterinį Boeing'ą.

Savo tekstą noriu baigti ištrauka iš mano labai gerbiamo Poeto Justino Marcinkevičiaus 1989 metais sukurto eilėraščio simboliniu pavadinimu - „Vasario 16-toji":

.......

Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.

Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau - pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.