Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie snaiges

Ant jau išsprogusių kačiukų nusileido ir viena kita snaigė, leisdama nors kelias savaites prisiminti žiemas, kai per sniego pusnis prieš daugelį metų rytais tekdavo bristi į mokyklą.

Kažkada, ne tik žiemą apibūdinti iškilius politikus naudodavau man labai patikusį terminą „netirpstantys besmegeniai", kurį sugalvojau pseudopandemijos metu, matydamas sunkiai protu suvokiamas jų pastangas suvaryti mus visus į kažkokius „socialinius burbulus" ar „namų ūkius" ir leistis į save kažkokį nesusipratimą tik todėl, kad jį jau susileidę nepasijaustų kvailiais. Tada aiškiai supratau, kad ne tik politikų tarpe yra besmegenių, kurių neįveiks joks metų laikas - jei smegenų nėra, jų nėra.

Šiandien noriu su jumis pakalbėti apie dar vieną su žiema tampriai susijusią asmenų grupę, kuri auga geometrine progresija. Ši grupė populiariai vadinama „snowflakes". Kas gi jie yra?

Tai prieš kurį laiką Vakarų šalyse, ypač JAV ir Jungtinėje Karalystėje atsiradęs terminas, apibūdinantis jautrius, lengvai įsižeidžiančius ar pernelyg politiškai korektiškus žmones. Terminas ypač išpopuliarėjo kalbant apie jaunąją kartą, kuri dar vadinama „millennials" ar „Z karta", kuri, pasak psichologų yra per daug emocinga arba labai nepakanti kitai nuomonei.

Kadangi aš nesu vilnietis, tai jiems apibūdinti leisiu sau toliau tekste naudoti lietuvišką terminą „snaigės".

Vos prieš savaitę mes labai džiaugėmės tuo, kad po dešimtmečio pertraukos į Europos čempionatą pateko Lietuvos moterų krepšinio rinktinė. Tai tikrai neeilinis įvykis tuo metu, kai mūsų religija vadinamo krepšinio rezultatai jau daug metų nuožulnia trajektorija nuosekliai slysta žemyn.

Džiaugsmas truko neilgai - lygiai savaitę. Tol, kol buvo nupūstos dulkės nuo visų seniai pamiršto MeToo, kuomet moterys prisimindavo prieš tris dešimtmečius įvykusius epizodus ir noriai pasakodavo juos žurnalistams. Dabar į MeToo pateko ir moterų rinktinės treneris Rimantas Grigas, kuris anonimiškai buvo apkaltintas priekabiavimu prie žaidėjų.

Trumpam grįžkime į praėjusių metų žiemą. 2024 metų sausio mėnesį pirmą kartą Lietuvoje vyko nuostabus renginys - Europos dailiojo čiuožimo čempionatas. Visi dalyviai vienbalsiai teigė, kad tai puikiai organizuota aukščiausio lygio šio nuostabaus sporto šventė.

Euforija ir tada truko vos kelias dienas. Šiandien visi prisimena skambias žiniasklaidos antraštes apie tai, kad renginys buvo paženklintas skandalu, susijusiu su galimu priekabiavimu ir netinkamu elgesiu organizatorių gretose. Incidentas iškilo į viešumą, kai čempionate dirbusi tokia Kaja Elena Brilė socialiniame tinkle „Facebook" pasidalijo savo patirtimi, teigdama, kad renginio metu patyrė priekabiavimą iš sporto žurnalisto Ervino Kvitkausko ir netinkamą elgesį iš Lietuvos čiuožimo federacijos prezidento Vytauto Jasučio. Ar kas nors ką nors aiškinosi?

Tik visai neseniai niekieno nepastebėta tos pačios žiniasklaidos paraštėse pasirodė informacija, kad Kaune įvykęs konfliktas tarp K. E. Brilės ir E. Kvitkausko baigėsi taikos sutartimi. Po beveik metų trukusių nesutarimų, 2025 metų sausio mėnesį K.E. Brilė socialiniame tinkle „Facebook" paskelbė paneigimą, kuriame teigė, kad jos anksčiau išsakyti kaltinimai E. Kvitkauskui neatitinka tikrovės.

Abi šalys patvirtino, kad sudarė taikos sutartį, siekdamos užbaigti konfliktą, o incidentas baigėsi abipusiu susitarimu ir oficialiu K.E. Brilės paneigimu dėl anksčiau išsakytų kaltinimų E. Kvitkauskui. Ar jo bent buvo atsiprašyta? Abejoju.

Grįžkime prie moterų krepšinio. Penkerius metus esu buvęs vienu iš tuometinio „Lietuvos telekomo" moterų krepšinio komandos vadovų ir šią sporto šaką žinau ne iš nuogirdų. Taip pat puikiai pažįstu trenerį Rimantą Grigą, kuris ne vienerius metus buvo Kauno „Žalgirio" dublerių komandos treneriu tuo metu, kai kapitono pareigas joje ėjo mano sūnus. Kartu važiuodavome į varžybas, savo akimis mačiau, kiek daug pastangų ir širdies Rimantas atiduoda savo auklėtiniams. Todėl neturiu teisės tylėti, matant kelių „snaigių" susidorojimą su treneriu.

Tai, ką perskaičiau praėjusią savaitę žiniasklaidoje, mane šokiravo. Ketvirtadienio vakarą siauram skaitytojų ratui plačiai žinomas 15min.lt portalo žurnalistas Gustavas Klikna publikavo straipsnį, kuriame kelios Lietuvos moterų krepšinio rinktinės narės ir viena Vilniaus „Kibirkšties" žaidėja atskleidė trenerio Rimanto Grigo darbo metodus su moterimis.

„Pas trenerį visada daug prisilietimų, apkabinimų, kurie, atrodo, ne vietoje ir ne laiku. Pažiūrėjus mūsų rungtynes, galima matyti, kad kai keičia žaidėjas, visada apsikabina, paglosto kažkaip. Su juo yra ir šnekėję, kad čia nelabai normalu, bet atrodo, kad jis to nesupranta. Taip pat mus vadina mažytėmis, meilutėmis, mergytėmis. Mums nėra penkeri", - pasakojo moterų krepšinio „snaigės".

Nesunku buvo pastebėti, kad ašaromis sudrėkintus tekstus lydėjo tendencingai parinktos nuotraukos, kuriose treneris tikrai lietė savo žaidėjas, kas vargu ar reiškia priekabiavimą, kai arenoje sėdi šimtai žiūrovų.

Visuotinio teisingumo mechanizmas, kuris Lietuvoje jau eilę metų sėkmingai pakeičia visų instancijų teismus, buvo sėkmingai užkurtas ir paleistas. Niekas nesiteikė palaukti bent menkiausio tyrimo ar galimybės pasisakyti antrai konflikto pusei. Atsirado daugybė „ekspertų", kurie „jau seniai viską žinojo".

Vyrų rinktinės trenerio asistentas Tomas Pačėsas nepabijojo stoti į kitą barikadų pusę: „Nuosprendis jam jau yra padarytas. Tas straipsnelis, su dešimt pastraipų, kad žmogus yra kaltas ir viena pastraipa, kur jis sako, kad nėra kaltas, yra kaltinamasis nuosprendis šiandieninėje visuomenėje. Tą turėtų galvoti prieš darydami. Norėjo jam pakenkti? Tą pasiekė. Manau, kad žmogus be įrodymų nuteisiamas, tai yra didžiulė nuodėmė".

Lietuvos krepšinio federacija nedelsiant pradėjo tyrimą.

Parašiau žinutę vienai gerai pažįstamai krepšininkei. Štai jos atsakymas: „Sveiki Gintarai, labai tikiu, kad viskas paaiškės artimiausiu metu. Faktas yra toks, kad jis yra su Kibirkšties keliom merginom susikirtęs. Visa info vaikšto pletkų lygiu. Tegul vykdo LKF tyrimą, abi pusės turi būti išklausytos. Mesti labai rimti kaltinimai, tai manau privalo viešai ir atsiprašyti, jeigu paaiškės, kad prikūrė iš pykčio istorijų." Tai buvo penktadienį vakare.

Savaitgalį visi ekspertai ekspertavo nacionalinę nelaimę, kuri vadinasi Eurovizija bei Karaliaus Mindaugo taurės varžybas, atleidinėjo Klaipėdos „Neptūno" ir Kauno „Žalgirio" trenerius, todėl „priekabiavimo" skandalas pasitraukė į antrą planą. Sekmadienio vakarą treneris Rimantas Grigas, su moterų rinktine dirbęs nuo 2021 metų rugsėjo mėnesio, išplatino savo pareiškimą: „Manau, kad savo darbu ir pasiekimais su rinktine įrodžiau esantis vertas šio darbo. Nenoriu ir neturiu, dėl ko teisintis, nesijaučiu nusikaltėlis, bet dėl man viešai mestų kaltinimų nematau galimybės tęsti darbo. Saugodamas krepšinio reputaciją bei LKF vertybes traukiuosi užtikrintas savimi ir pasitikiu objektyviu bei nešališku tyrimu. Ačiū žaidėjoms ir savo štabui už tai, ką pasiekėme ir nuveikėme, už tai, kad grąžinome moterų krepšinį ten, kur jis nusipelnęs būti".

Pirmadienį vakare, labai operatyviai atlikusi darbą savo verdiktą paskelbė ir tyrimą vykdžiusi LKF, kurios surinktus duomenis apibendrino etikos komisija. „Komisijos sprendimas (priimtas vienbalsiai visų 5 narių): remiantis anoniminės Lietuvos moterų krepšinio rinktinės žaidėjų apklausa dėl trenerio Rimanto Grigo veiksmų darbo su Lietuvos moterų krepšinio rinktine metu, pagal turimus duomenis komisijos nariai neįžvelgė seksualinės prievartos ar priekabiavimo veiksmų, ar jų apraiškų."

Šioje vietoje lyg ir galima būtų dėti tašką. Teisingumas nugalėjo. Ar tikrai? Turiu visą eilę klausimų, į kuriuos būtų labai įdomu kada nors sužinoti atsakymus. Kodėl šie priekaištai treneriui išvydo dienos šviesą tik dabar, kai rinktinė po dešimtmečio pateko į Europos čempionatą, nors treneris Rimantas Grigas dirba su ja ketverius metus? Kodėl geriausia rinktinės žaidėja Justė Jocytė neinformavo apie galimą priekabiavimą savo tėčio Alvydo Jocio, kuris yra Lietuvos moterų krepšinio lygos vadovas? Kodėl komandos kapitonė patyrusi krepšininkė Laura Juškaitė neinformavo apie priekabiavimą rinktinės vadovo Mariaus Tamolio? Kodėl jau trečiame portale dirbantis ir žurnalistu prisistatantis Gustavas Klikna pasikliovė tik žaidėjų skundais, o ne rinko informaciją iš visų suinteresuotų pusių, ko reikalauja elementari žurnalistinė etika? Nuo kada kreipiniai „mažytės, meilutės, mergytės" yra įvardijami seksualiniu priekabiavimu? Ir svarbiausias klausimas - kas ir kaip atlygins treneriui Rimantui Grigui suteptą reputaciją bei didžiulę moralinę žalą, kurią padarė krepšininkėmis save vadinančios „snaigės" ir tai pagarsinęs žurnalistas? Ir kas bus sekanti „snaigių" auka?

Užaugo karta, kuri jau neprisimena, jog 1997 metais moterys, o 2003 metais vyrai tapo Europos krepšinio čempionais. Lietuvos krepšinis jau gerą dešimtmetį nedžiugina sporto sirgalių medaliais ar bent patekimu į olimpines žaidynes. Tiek vyrų, tiek moterų žaidėjų kartos, kurios kovodavo lyg liūtai už savo šalį jau seniai tapo treneriais ar sporto vadybininkais. Užaugo ir ne tik į sportą atėjo nauja „snaigių" karta, kurios atstovas gali treneriui minutės pertraukėlės metu mesti repliką „treneri, nešaukite ant manęs", nors aikštėje atlieka daugų daugiausiai stovelio vaidmenį, kas mėnesį gaudamas metinį didelės įmonės vadovo atlygį. Mūsų krepšinio „snaigėms", anot kai kurių ekspertų nepatiko trenerio Rimanto Grigo darbo metodai. Nepatiko ir trenerio amžius, nes tokio amžiaus treneris jų nuomone yra beviltiškai senas.

Linkiu tokiems abiejų lyčių „snaigiams" pamatyti, kaip Paryžiaus olimpinėse krepšinio varžybose ant kiekvieno kamuolio krito LeBron James, kuriam 39 metai ir kuris jau nebeturi ką įrodinėti nei sau, nei sporto pasauliui.

Viena iš jo citatų bus sunkiai suvokiama mūsų „snaigiams" ir „snaigėms": „Žinote, mano šeima ir draugai niekada nebuvo pataikūnai: taip, tu darai teisingą dalyką, tu visada teisus. Ne, jie pasako man, kai klystu, ir būtent dėl to man pavyko išlikti savimi ir išlikti nuolankiam."

Todėl jis ir turi nugalėtojo mentalitetą, nes daro teisingus dalykus ne tik aikštelėje.

Skirtingai nuo mūsų „snaigių", kuriems puikus pasiekimas ir ambicijų aikštelėje viršūnė jau dešimt metų yra vieta už penketuko ribų.

Vito Tomkaus trigrašis: O kas trukdė toms "mergytėms" ir tikrai ne mažytėms "pupytėms" savo treneriui atsikeršyti ir po eilinės pergalės "senį", tarkim, mirtinai užkutenti? Gal ir nebūtų pasiekta pergalė, bet bent jau lygiosios būtų tikrai - 1:1... Nes kol kas, matau, kad nukentėjusios yra vadinamos mažybiniais žodelyčiais, o patyręs treneris - piktai: "Senis!" O kodėl ne "senjoras", kaip dabar primygtinai rekomenduojama sakyti, kad pagarbaus amžiaus senolių neįžeisti?! Antra vertus, neįsivaizduoju kas būtų, jeigu per aistringas varžybas, kuomet net sirgaliai nenulaiko savo emocijų ir nenustygsta savo vietose, treneris privalėtų susikaupti ne į žaidimą, o į tai, kaip parinkti kreipinius taip, kad kuri opi panelė neįsižeistų? P.S. Beje, po sėkmingų metimų sportininkai dažnai paplekšnoja vieni kitiems per nugarą ar net užpakalį, tad kas blogo būtų, jei po nesėkmingų - treneris vienai kitai per šikną užplotų?! (Turbūt dėl smurto prieš moterį į belangę keliolikai parų uždarytų.) "Na ir laikai, na ir papročiai!"