Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie tai, ką reikia padaryti

Atrodo, dar taip neseniai dalinausi su jumis mintimis apie tai, kad 2024 metais mūsų laukia net treji labai svarbūs visai Lietuvai rinkimai, po kurių tie, kuriuos mes išrinksime, pasuks valstybės, o tuo pačiu ir kiekvieno mūsų gyvenimą į vieną ar į kitą pusę. Prasidėjo paskutinis metų ketvirtis, jau praėjo dveji iš trijų mūsų laukusių rinkimų, ir ką gi mes matome?

Į gegužės mėnesį vykusių prezidento rinkimų antrąjį turą didele persvara iškopė dabartinis Lietuvos prezidentas ir ministro pirmininko postą užimantis asmuo. Reiškia, mūsų karalystėje viskas nuostabu, ar ne? Trečią vietą pirmame ture užėmęs pirmą kartą rinkimuose dalyvaujantis advokatas Ignas Vėgėlė surinko vos 7,41 procento visų rinkėjų arba 12,35 procentus dalyvavusių rinkimuose piliečių balsų. Po kelių savaičių vykusius rinkimus į Europos parlamentą, kuriuose balsavo vos 28,97 procento rinkėjų, laimėjo dabar valdžioje esantys konservatoriai, surinkę 20,92 procento balsų. Kodėl šie skaičiai yra svarbūs?

Šį sekmadienį mes vėl trauksime į rinkimines apylinkes ir atiduosime savo balsus už tuos, kuriuos norime matyti valdžioje. Ar tikrai trauksime? 2020 metais vykusiuose seimo rinkimuose iki balsavimo apylinkių sugebėjo ateiti vos 47,81 procento balso teisę turinčių rinkėjų, dėl to konservatoriai savo mandatų skaičių, lyginant su 2016 metų rinkimais, ir padidino nuo 31 vietos iki 50. Tai leido jiems ne tik nesiskaityti su savo koalicijos partneriais, bet ir ištisus ketverius metus tyčiotis iš visos Lietuvos gyventojų.

Žmonės turi trumpą atmintį, todėl visi jau baigia pamiršti „galimybių" pasus, žvyro krūvas ir blokus ant kelių, klounais paverstus policininkus, kurie privalėjo gaudyti nesilaikančius idiotiškų ir Konstitucines laisves varžančių reikalavimų, per LRT džiugiai ištransliuotą norą atsisakiusių į save leistis eksperimentinį marmalą gyvenimą paversti pragaru ir daugelį kitų. O kur dar Dainiaus Kreivio amžiaus aferos su „elektros rinkos liberalizavimu", kurį net konservatorius Raimundas Kuodis vadina „lochatronu," arba savo bičiulių valdomam „Igničiui" užtaisytas milijardinis vėjo malūnų parkas Baltijos jūroje?

Šį sąrašą galima tęsti ir tęsti: pedofilija, čekiukai ir sausi iš skandalo išplaukę, artimi dvarui, dešimt tūkstantininkai „čekistai" Gintarė Skaistė ir Simonas Kairys, bet už 1400 eurų nuteistas Jonavos meras Mindaugas Sinkevičius, ministrės Monikos Navickienės skrydžiai privačiais lėktuvais ir neaiškūs ryšiai. Bet kuriai kitai partijai tai būtų mirties nuosprendis. Tik ne tai, kuri jau daug metų valdo ne tik žiniasklaidą, bet ir teisėsaugą.

Mano aplinkoje yra daugybė žmonių, kurie arba neketina eiti į rinkimus, arba nežino, už ką balsuoti. Ir tai labai stebina, nes, mano nuomone, besibaigianti kadencija kaip niekada aiškiai parodė, ko jokiu būdu negalima prileisti prie valdžios. Aš niekada neagitavau ir neagituosiu eiti į gatves ir mėtyti akmenis į vitrinas. Todėl, norint pakeisti valdžią, mes turime tik vieną vienintelį kelią - rinkimus. Taip, žinau, kad yra daug manančių, jog rinkimai nieko nekeičia, kiti gi galvoja, kad rinkimų rezultatai nebūtinai yra teisingi ir atspindi rinkėjų valią.

Visos nuomonės turi teisę egzistuoti, tuo labiau, kad aukščiau minimiems teiginiams galima rasti ne vieną argumentą. Tarkim, kodėl nuo mūsų slepiama, kur yra rinkimų rezultatus apdorojantys serveriai? Kodėl rezultatus apdoroja privati kompanija? Prisidengiant saugumo sumetimais ši informacija yra neviešinama. Jos nežino net ilgametis Vyriausiosios Rinkimų Komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas. Arba kodėl iš 2020 metų Seimo rinkimų nebuvo pašalinta Laisvės partija, pridavusi tai pačiai VRK dokumentus gerokai po įstatyme nustatyto termino?

Mano nuomonė yra kategoriška: kiekvienas privalo ateiti į rinkimus ir atiduoti savo balsą. Reikia turėti galvoje, kad sostinėje įsitaisiusi iš visų bažnytkaimių susirinkusi geresnį išsilavinimą ir aukštesnes pajamas gaunanti teisingoji šviesuomenė, sočiai penima biudžeto ir visokių fondų bei viešųjų įstaigų pinigais, kartu su megztosiomis beretėmis ne tik patys vieninga greta atneš savo balsus už konservatorius, bet dar ir visus gimines ir artimuosius atsitemps. Todėl į rinkimus ateiti būtina.

Čia verta paminėti, kad 2024 metų Prezidento rinkimuose šiemet dalyvavo daugiausia rinkėjų nuo pat 1997-ųjų metų - 59,37 procento. Reiškia, kai norime - mes galime. Didesnis aktyvumas prezidento rinkimų pirmajame ture registruotas tik 1993 ir 1997 metais, tuomet atitinkamai balsavo 78,6 procento bei 71,45 procento rinkimų teisę turinčių piliečių.

Pastaruoju metu esame užversti įvairiausiomis apžvalgomis, reitingais, koalicijų projekcijomis ir kitais neurolingvistinio programavimo burtais. Pergalės trimitai jau skamba atviro Prezidento palaikymo sulaukusių, socdemais save vadinančių, buvusių kompartijos veikėjų stovykloje. Verta paminėti, kad jų vedlė Vilija Blinkevičiūtė yra dirbusi socialinės apsaugos viceministre konservatorių vyriausybėje, o vienas galimų pretendentų į premjerus, Gintautas Paluckas, jaunystėje buvo jaunasis konservatorius.

Beje, labai įdomią statistiką surinko profesoriaus Vincento Vabolevičiaus vadovaujama grupė, kuri tyrinėjo parlamentinių partijų balsavimo rezultatus besibaigiančios kadencijos metu. Štai jo mintys apie socialdemokratus ir valstiečius: „Įdomiai atrodo „opozicinės" LSDP balsavimai. Kai kuriose srityse, pvz. sveikatos apsaugos, jie gerokai skiriasi nuo valdančiųjų, tačiau kitose (ekonomikos, biudžeto, socialinių reikalų ir darbo, kaimo reikalų) socdemai balsuoja gana panašiai kaip ir valdančiosios partijos.

Iš visų opozicinių frakcijų stabiliausiai konservatoriams oponuoja LVŽS. Valstiečiai beveik visose srityse yra toliausiai nuo y = 1, t.y., nuo TS-LKD linijos nutolusi frakcija Seime." Ši informacija turėtų priversti pakelti antakį tuos, kurie tikisi stebuklų iš taip vadinamų socdemų.

Aš neagituosiu už jokią partiją. Tai laisvas kiekvieno mūsų pasirinkimas. Pasirinkimo kriterijai taip pat labai asmeniški. Man svarbiausia yra taika ne tik Europoje, bet ir tradicinės šeimos vertybės. Dar labai noriu kuo daugiau naujų veidų seime po šių rinkimų. Daugiausiai jų yra pas valstiečius ir Taikos koalicijoje.

Tie, kurie sėdi Seime po 5, 6 ar net 7 kadencijas jau seniai neturi jokio supratimo apie gyvenimą už seimo rūmų. Tokių daugiausiai pas socdemus ir konservatorius. Čempionas yra Emanuelis Zingeris, kuris garantuotai bus ir sekančiame seime. Jis renkamas nuo pat 1990 metų, o seimo nariu per tą laiką nebuvo tik 2000-2004 metų kadencijoje.

Seneka savo kūrinyje „Laiškai Liucilijui" rašė: „Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė - nieko nedarant, o visas gyvenimas - darant ne tai, ką reikia."

Gal jau atėjo laikas, kai reikia padaryti tai, ką reikia: pakilti iš komforto zonos ir išmesti senus daiktus iš spintos, pavadinimu Seimas?