Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie žaidynes

Apie jas prirašyta jau labai daug, jos įvardintos pačiomis skandalingiausiomis, keisčiausiomis ir dar visokiausiomis. Vieni šiomis žaidynėmis labai džiaugėsi, kiti jas keikė paskutiniais žodžiais.

Aš esu tarp tų pirmųjų. Taip, žinau ir apie atidarymą, kuris įžeidė milijonus tikinčiųjų visame pasaulyje, ir apie tuos du bičus moterų bokso ringe, apie kartonines lovas, apie uždraustus kondicionierius. Tačiau su didžiausiu malonumu daugiau nei dvi savaites beveik neatsitraukdamas nuo televizoriaus stebėjau transliacijas iš Paryžiaus. Man olimpinės žaidynės - tai visų pirma sportas ir sportininkai.

Visą gyvenimą būdamas arti sporto aš puikiai suprantu, kiek daug sveikatos, jėgų ir laiko reikia sportininkui vien tam, kad jis išsikovotų teisę jose dalyvauti, nekalbant jau apie aukštas vietas. Juk visi žino, kad mūsų krepšinio šalies rinktinė paskutinį kartą olimpinėse žaidynėse dalyvavo 2016 metais, o medalius iškovojo beveik prieš ketvirtį amžiaus - tolimais 2000 metais.

Ši olimpiada padovanojo begalę nuostabių akimirkų tiems, kas jas stebėjo. Jei man reikėtų išrinkti pačią pačiausią, sakyčiau, kad tai buvo serbo Novako Džokovičiaus iškovotas olimpinis aukso medalis vyrų teniso varžybose. Jo istoriją su skiepais žino visas sporto pasaulis. Iš viso savo karjeroje ATP reitinge jis pirmąją vietą užėmė net 428 savaites per 13 skirtingų metų, o metų pabaigoje tame reitinge aštuonis kartus užėmė pirmąją vietą.

Iki pilno komplekto jam trūko vienintelio olimpinio čempiono titulo, kurį jis Paryžiuje iškovojo nuostabioje lygioje kovoje su kylančia ispanų teniso žvaigžde Karlosu Alkazaru. Tie, kurie matė Novako emocijas po laimėto finalo, puikiai suprato, koks svarbus serbui buvo tas laimėjimas.

Galima nemėgti, bet negalima nesižavėti LeBronu Džeimsu, kuris būdamas 39 metų ir vieninteliu milijardieriumi olimpinėse žaidynėse krisdavo ant kiekvieno kamuolio, žaidė prakirstu antakiu bei nubrozdintais keliais ir atiduodavo visą savo širdį kiekvienoje kovoje, taip pat ir paskutinėje dėl aukso medalio.

Smagu buvo stebėti ir lietuvių pasirodymus. Mūsų sportininkai grįžo su keturiais medaliais, o iki aukso Mykolui Aleknai, pagerinusiam savo tėčio olimpinį rekordą, pritrūko vos trijų centimetrų. Sunku suvokti, kiek tai yra mažai, kai diskas skrieja 70 metrų.

Mažai kam girdėta bei net ir trenerių prieš keletą metų nurašyta Viktorija Senkutė nuostabioje kovoje padovanojo sau ir Lietuvai bronzos medalį irklavimo varžybose.

Kaip ir daugelis jūsų, iki praėjusio penktadienio nebuvau matęs žaidynėse debiutavusio breiko varžybų, nors buvau girdėjęs apie pasaulio čempione tapusią ir daugelio simpatijas ne tik Lietuvoje užkariavusią Dominiką Banevič. Ši septyniolikmetė mergina yra puikus pavyzdys kaip reikia mylėti tai, ką darai, ir mokėti džiaugtis to darbo rezultatais. Visą penktadienio vakarą jos miela šypsena spindėjo iš televizijos ekranų, pripildydama kiekvienus breiko varžybas stebėjusius namus neįtikėtinai geros energijos.

Ir net neiškovojusi taip laukto aukso medalio, Dominika daugeliui sportininkų parodė, kaip reikia pralaimėti.

„Džiaugiuosi, kad Ami iš Japonijos laimėjo, ji nuostabi šokėja, puiku, kad mes abi finale susitikome. Manau, kad parodėme aukščiausio lygio breiką. Tokio lygio varžybose nesvarbu, kokios spalvos medalis. Mes visi esame nugalėtojai, nes darome tai, ką mylime. Ir mėgaujamės tuo", - po pralaimėto finalo sakė Dominika.

Ji pirmoji pasveikino savo varžovę, kuriai ką tik pralaimėjo, o jos firminiu ženklu tapusi šypsena ir toliau puošė jos veidą. Džiaugiuosi, kad visai atsitiktinai teko pamatyti jos breiko pasirodymą vėlyvą pirmadienio vakarą Vilniaus aerouoste, kur ją, grįžusią iš Paryžiaus pasitiko minia žmonių.

O kokio neapsakomo grožio buvo Paryžiaus ir jo apylinkių vaizdai, stebint dviračių varžybas ar maratono bėgimą? Nuostabaus grožio miestas su daugybe istorinių pastatų ir vietų mums buvo parodytas ir iš visų pusių, ir iš paukščio skrydžio. Esame įpratę, kad kiekvienas miestas, priimantis olimpines žaidynes, stato daugybę naujų pastatų. Paryžius nuėjo kitu keliu. Daugybė istorinių vietų tas dvi savaites buvo paverstos geriausių pasaulio sportininkų pasirodymų arenomis. Pliažo tinklinis, dviračių lenktynių finišas Eifelio bokšto papėdėje.

Jojimas ir šiuolaikinė penkiakovė Versalio rūmų fone. Paryžiaus olimpinių žaidynių 3x3 bei breiko varžybos kultinėje Konkordo aikštėje, kuri yra pačioje Prancūzijos sostinės širdyje. Net ir labai stipriai kritikuotas plaukimas Senos upėje - visa tai sukūrė tikrai nepakartojamą pasibaigusių žaidynių atmosferą, kurią pakartoti kitiems miestams tikrai bus nelengva.

Šiuo keistu metu, kuriuo likimas lėmė mums gyventi šiame pasaulyje, turėti dvi savaites atokvėpio nuo visų aplinkui vykstančių nesąmonių ir stebėti pačių geriausių pasaulio atletų pasirodymus tikrai buvo nuostabu. Priimkime tai kaip to paties likimo dovaną. Juk niekas nežino, kas įvyks per sekančius ketverius metus, likusius iki 2028 metų olimpiados Los Andžele. Ar kas nors dar prisimena 2020 metų olimpines žaidynes Tokijuje, kurios dėl pseudopandemijos vyko 2021 metais ir daugelio sporto mėgėjų atmintyje išliko tik todėl, kad jose nebuvo žiūrovų?...

Olimpines žaidynes atgaivino prancūzas baronas Pjeras de Kubertenas, kuris 1894 metais įkūrė Tarptautinį olimpinį komitetą ir buvo jo generalinis sekretorius, o Tarptautinis sporto kongresas tais pačiais metais būtent Paryžiuje priėmė nutarimą atgaivinti olimpines žaidynes. Jis taip pat parašė olimpinių žaidynių taisykles ir olimpiečių priesaikos tekstą, sukūrė Odę sportui, už kurią 1912 metais buvo apdovanotas olimpiniu aukso medaliu.

„Kas ketverius metus sukurti paliaubas - žmoniškumo pavasario festivalį, ir garbinti grožį įtraukiant ir filosofinius menus į žaidynes." Toks buvo olimpinių žaidynių krikštatėvio Pjero de Kuberteno palinkėjimas ateities kartoms.

Ar jis išsipildė, spręskite patys.