Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie cenzūrą

Mano kartos žmonės puikiai prisimena, kas tai yra cenzūra ir Glavlitas. Tais gūdžiais sovietiniais metais, panašiai kaip ir pastaruoju metu buvo įmanoma tik viena tiesa ir viena nuomonė. Lietuvių kalbos žodynas taip aiškina žodžio „cenzūra" reikšmę: „Cenzūra - (lot. censura - cenzoriaus pareigos < censeo - vertinu): I. spaudos, kino ir televizijos filmų, radijo bei televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kurios tikslas - neleisti platinti tam tikrų žinių, idėjų, teorijų: 2. įstaiga, kontroliuojanti spaudą, kino ir televizijos filmus, radijo bei televizijos laidas."

Kas yra Glavlitas paaiškinti būtų sunkiau. Visuotinė lietuvių enciklopedija rašo taip: „Glavlit (Glavlitas) - SSRS kultūros, literatūros, žiniasklaidos visų rūšių (karinės, politinės, ideologinės ir kitos) išankstinės ir represinės cenzūros institucija."

Toje pačioje Enciklopedijoje rašoma, kad „Lietuvoje Glavlito padalinys įkurtas po sovietų okupacijos 1940 metais. Iki 1941 06 21 buvo parengti draudžiamų spausdinti autorių ir leidinių sąrašai (įtrauktos 167 pavardės, 355 leidiniai), patikrintos miestų ir apskričių bibliotekos, pradėtos tikrinti valsčių bibliotekos; iš bibliotekų, knygynų, leidyklų išimta ir sunaikinta 550 000 knygų."

Jau daugiau nei trys dešimtmečiai mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir žodžio laisvė yra viena iš kertinių asmens laisvių. Nuolat pastaruoju metu mindomos ir prievartaujamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis be kita ko sako: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
 Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai."

O kaip yra iš tiesų? Kartu su pasauline pseudopandemija ir galimybe dalintis informacija socialiniuose tinkluose iš kažkur atsirado mistiniai žiniuonys, skambiai pasivadinę „faktų tikrintojais." Jau vien toks savęs įvardijimas kelia juoką, nes pats žodis faktas reiškia „tikras, nepramanytas įvykis, atsitikimas, reiškinys; tvirtai nustatytas dalykas." Kaipgi kažkas gali tikrinti tikrą įvykį?! Kokią reikia tam turėti kompetenciją?

Čia ir prasideda įdomybės. Apie tuos taip vadinamus "faktų tikrintojus" ne taip seniai esu jums pasakojęs viename iš savo rašinių (Gintaras FURMANAVIČIUS: Apie faktų tikrintojus), todėl nėra prasmės apie juos kalbėti plačiau. Gal kaip pavyzdį tik verta būtų paminėti, kad sisteminiame farmaportale labai aktyviai besireiškusio ir jau kuris laikas kaip rūko juosta šiltą rudens rytą dingusio „tikrintojo" Viliaus P. kompetencija prasidėjo ir baigėsi propagandos produktų fabriko VU TSPMI baigimu. Ne ką didesnę bei turtingesnę profesinę ir gyvenimišką patirtį turi ir kiti lietuviški „faktų tikrintojai".

Diskutuojant apie cenzūrą ir iš socialinių tinklų masiškai šalinamus tekstus bei kai kuriuos autorius ar didelį narių skaičių turinčias bendraminčių grupes dažnai tenka išgirsti, kad FB yra privati įmonė, kuri pati nusistatinėja, kam leisti, o kam neleisti joje reikšti savo nuomonę. Su tuo reikia sutikti, tačiau gal kas nors gali paaiškinti, kas tai yra mistiniai „bendruomenės standartai", kuriuos visada atitinka pagrindinių generalinės linijos trubadūrų tekstai, pilni nenorminės leksikos bei pykčio ir beveik niekada neatitinka tų, kurie turi kitokią nuomonę? Ir kaip toks cenzūravimas dera su Konstitucijoje numatyta žodžio laisve?

Cenzūros problema aktuali ne tik Lietuvoje. Mes visi dar visai neseniai matėme, kaip praėjusiuose pačiuose skaidriausiuose Amerikos prezidento rinkimuose buvo masiškai uždarinėjami ir šalinami paties tuometinio prezidento D. Trumpo profiliai. O dar pernai iš Barselonos kilęs teisininkas ir Europarlamento narys Jorge Buxadé Villaba raštu kreipėsi į Europos Komisiją, teigdamas, jog „Akivaizdu, kad socialiniuose tinkluose naudojami tariamos netikrų naujienų sklaidos kontrolės metodai yra išnaudojami siekiant kėsintis į kitaip manančių žmonių saviraiškos laisvę" bei prašydamas, kad jam raštu būtų atsakyta į sekančius klausimus:

1. Ar Komisija savo kovos su dezinformacija veiksmų plane planuoja apsaugoti žodžio laisvę?

2. Kokių konkrečių veiksmų ji ketina imtis?

3. Ar Komisija leidžia privačią cenzūrą be teismo įsikišimo?

Ir kaip jūs manote, kokį jis gavo atsakymą? Europos Komisijos vardu p. Thierry Breton jam atsiuntė tekstą, kuriame tarp kita ko sakoma: „Pagal Dezinformacijos praktikos kodeksą Komisija stebi priemones, kurių iki šiol ėmėsi kodeksą pasirašiusios šalys, siekdamos apriboti su COVID-19 susijusios dezinformacijos plitimą ir poveikį.

Laikydamosi savo bendruomenės standartų, platformos imasi veiksmų, kad užtikrintų piliečių prieigą prie autoritetingų informacijos šaltinių, įskaitant Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), visuomenės sveikatos priežiūros institucijas ir profesionalią žiniasklaidą, kartu šalindamos turinį, dėl kurio gali būti padaryta fizinė žala arba pakenkta viešajai tvarkai. Tokie veiksmai nepažeidžia naudotojų galimybės pasinaudoti nacionaliniuose įstatymuose numatyta apsauga."

Taigi, mieli Respublikos skaitytojai, mes esame daug arčiau jau seniai praeityje turėjusio išnykti Glavlito, nei galėjome pagalvoti. Skirtumas tik tas, kad ne visus socialinius tinklus ir informacijos dalinimosi platformas pasiekia ilga Vienintelės Tiesos ministerijos ranka, budri jos akis bei jautri ausis. Kol kas ne visus.