Gintaras FURMANAVIČIUS: Stambulo konvencija per baudžiamojo kodekso prizmę

Aš nepalaikau nei vienos, nei kitos akcijos. Seimūno, prieš kurį surinkti tie tūkstančiai parašų, asmeniškai nepažįstu, bet iš kolegų teko girdėti, kad tai protingas ir malonus žmogus. Apie kitą ilgametį Seimo narį taip pat turiu ne propagandistų suformuotą nuomonę.

Mano tekstas ne apie parašų rinkimo akcijas. Tie skaičiai parodo visuomenės nuostatas tam tikrų valstybėje vykstančių procesų atžvilgiu. Ir vienas iš esminių klausimų artėjančioje Seimo pavasario sesijoje bus Stambulo konvencijos (vadinsiu ją tiesiog Konvencija) ratifikavimas. Lietuva šį dokumentą jau seniai pasirašiusi, tačiau be ratifikavimo Seime jis neturi juridinės galios.

Prisimenant Europos konstitucijos, kuri vėliau nebuvo priimta, ratifikavimo Seime istoriją, kyla reali grėsmė, kad ir šį kartą priimti ketinamo dokumento niekas neskaitys.

Nenorėdamas vadovautis kitų nuomonėmis, nusprendžiau su Stambulo konvencija susipažinti pats. Tai nėra labai ilgas dokumentas, todėl bet kas gali jį nesunkiai surasti ir susipažinti.

Viešoje erdvėje mums peršama nuomonė, kad tai dokumentas, kurio pagrindinis tikslas yra apsaugoti moteris nuo smurto artimoje aplinkoje. Tikslas kilnus ir gražus, bet ar tam neužtenka dabar galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų? Kitas klausimas: o kaip šios Konvencijos nuostatos (jeigu vis tik Seimo nariams jos neperskaičius, ji būtų priimta) paveiks galiojančią teisę, visų pirma, Baudžiamąjį ir Baudžiamojo proceso kodeksus?

Konvencijos pavadinimas labai siauras, o jos turinys apima daug temų, įskaitant ir tą, apie kurią tiek daug kalbama. Manau, kad Konvencijos šalininkai tikisi, kad daugelis jos neskaitys, o smulkiose detalėse slypi esmė. Jei bus priimtas šis dokumentas, jis taps precedentu įvairiuose teisminiuose ginčuose, teismuose, turės būti koreguojami dabar galiojančio ir pusėtinai veikiančio Baudžiamojo kodekso straipsniai.

Dauguma komentatorių labiausiai kreipia dėmesį į lyties ir lytiškumo temas Konvencijoje. Aš, jau šešerius metus tampomas po teismus kaip kaltinamasis baudžiamojoje byloje, pažvelgiau į Konvenciją visai kitu kampu. Kai kurie straipsniai man sukėlė labai daug klausimų. Nors jau ilgą laiką esu aktyvus Baudžiamojo kodekso vartotojas, neturiu teisinio išsilavinimo, todėl savo mintimis pasidalinau su gerbiamu ir labai garsiu advokatu Vytautu Sirvydžiu, kuris maloniai sutiko mane pakonsultuoti ir pasidalinti savo mintimis (beje, jis šią Konvenciją perskaitė). Jo nuomone, pagrindinė idėja yra ta, kad Konvencija, jeigu jau būtų priimta, labai smarkiai paveiktų galiojančio Baudžiamojo kodekso ir Bendrąją, ir Specialiąją dalis, todėl neįmanoma, kad būtų priimta tik Konvencija be kitų teisės aktų keitimo. Dalis Konvencijos nuostatų, ko gero, visiškai paneigtų nekaltumo prezumpciją.

Taigi imkime ir būsimo vartotojo žvilgsniu peržvelkime Konvencijos straipsnius, keliančius daug klausimų:

„34 straipsnis. Persekiojimas

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinis pasikartojantis kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys, dėl kurio šis asmuo jaučiasi nesaugus."

Man niekada neteko girdėti, kad dabar galiojančiame Baudžiamajame kodekse (BK) trūktų straipsnių, aprašančių atsakomybę už grėsmės kėlimą kitam asmeniui. Savajame BK turime 145 straipsnį, kuriame kriminalizuotas asmens terorizavimas, tačiau Konvencijos 34-ajame straipsnyje paliekama gausybė neapibrėžtumų: Kas yra tyčinis, pasikartojantis ir kitam asmeniui grėsmę keliantis elgesys? Juk skirtingi žmonės grėsmę supranta skirtingai. Ar pakanka keletą kartų atkreipti dėmesį į asmenį (netgi nenurodant jo lyties, nors visiems iš Konvencijos preambulės ir taip aišku, kad toks asmuo gali būti tik moteris), kuris, pasijautęs nesaugiai, jau gali tikėtis pažiūrėjusiojo baudžiamojo persekiojimo? Ko gero, taip, nes valstybės, ratifikavusios Konvenciją, prisiima pareigą tokį elgesį kriminalizuoti.

O kaip su nekaltumo prezumpcija?

„35 straipsnis. Fizinis smurtas

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinių fizinio smurto prieš kitą asmenį veiksmų įvykdymas."

Lietuvos įstatymais tai jau seniai padaryta. Kaip ir kitų šalių įstatymuose. Apie tai kalbama net Šariato teisėje, todėl šis straipsnis yra visiškai perteklinis.

„36 straipsnis. Seksualinis smurtas, įskaitant išžaginimą

1. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas toliau nurodytas tyčinis elgesys:

a) priverstinis vaginalinis, analinis ar oralinis seksualinis įsiskverbimas į kito asmens kūną bet kuria kūno dalimi ar daiktu;

b) priverstinis kitų seksualinių veiksmų atlikimas asmeniui;

c) kito asmens privertimas atlikti seksualinius veiksmus su trečiuoju asmeniu.

2. Sutikimas atlikti seksualinius veiksmus turi būti duodamas savanoriškai ir laisva valia, vertinant pagal susijusias aplinkybes.

3. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad 1 dalies nuostatos būtų taikomos ir veiksmams, įvykdytiems prieš buvusius ar esamus sutuoktinius ar partnerius, pripažįstamus pagal vidaus teisę."

Visa tai jau seniai yra numatyta, aprašyta ir uždrausta galiojančiame mūsų BK.

Noriu sustoti prie 2 punkto. Įsivaizduokime situaciją: moteris bare ar klube susipažįsta su vyru, maloniai leidžia vakarą, po to nuvažiuoja pas kurį nors į namus ir abipusiu noru intymiai bendrauja. Vyras moteriai sukelia lūkesčius, bet po kurio laiko jis nebenori turėti su ja reikalų. Moteris (tarkime, po keleto mėnesių ar metų) parašo pareiškimą į policiją apie patirtą prievartą ir vyras neturi šansų apsiginti. Ar dar pamenate „MeToo"?

„37 straipsnis. Priverstinė santuoka

1. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuoti tyčiniai veiksmai, kuriais suaugusysis arba vaikas priverčiamas sudaryti santuoką.

2. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas tyčinis suaugusiojo arba vaiko išviliojimas į kitos Šalies ar valstybės nei ta, kurioje jis nuolat gyvena, teritoriją siekiant priversti šį suaugusįjį arba vaiką sudaryti santuoką."

Ši norma taip pat jau yra galiojančiame BK kaip prekybos žmonėmis alternatyvusis požymis (LR BK 147 straipsnio 1 d.), vaiko pirkimo arba pardavimo požymis (LR BK 157 straipsnio 1 ir 2 dalys), taip pat jos bruožų galima rasti ir LR BK 148 straipsnio 1 dalyje, tačiau ne visiems gali būti aišku, ką turėtume vadinti vaiku. Pagal Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją ir mūsiškį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, vaiku yra laikomas asmuo iki 18 metų, tačiau yra visa eilė išimčių, ir kai santuoką leidžiama sudaryti jaunesnio amžiaus asmenims. Kaip traktuoti šiuos atvejus? Ir kaip suprasti prievartą verčiant sudaryti santuoką? Ar piniginis atlygis už sutikimą tekėti yra prievarta, ar ne? O jei po kurio laiko moteris nuspręs, kad sumokėta per mažai? Vėl „MeToo"?

„38 straipsnis. Moters lyties organų žalojimas

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas toliau nurodytas tyčinis elgesys:

a) visų ar dalies moters didžiųjų lytinių lūpų, mažųjų lytinių lūpų ar klitorio išpjovimas, užsiuvimas ar bet koks kitas žalojimas;

b) moters privertimas, kad jai būtų atliktas bet kuris iš a punkte išvardytų veiksmų, arba tam skirtų priemonių suteikimas jai;

c) mergaitės raginimas arba privertimas, kad jai būtų atliktas bet kuris iš a punkte išvardytų veiksmų, arba tam skirtų priemonių suteikimas jai."

Žinoma, kad tokios praktikos atrodo kraupiai, bet, net ir man einant Vidaus reikalų ministro pareigas, tikrai neteko girdėti, kad Lietuvoje tokių atvejų pasitaikytų. Beje, net ir oficialiajame islame tokios praktikos uždraustos. Tačiau, rizikuodamas sulaukti religinių bendruomenių išpuolių, išdrįsiu pasisakyti, kad šio Konvencijos straipsnio redakcija neturi nieko su lyčių lygybe, kadangi esama didžiulių savo gausa ir įtaka religinių bendruomenių, kuriose praktikuojamas berniukų (paprastai, kūdikiško amžiaus) apipjaustymas. Žinoma, apipjaustomi berniukai tikrai negali išreikšti savo valios tokiems veiksmams. Kodėl nekalbama apie tai?

„39 straipsnis. Priverstinis nėštumo nutraukimas ir priverstinė sterilizacija

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad būtų kriminalizuotas toliau nurodytas tyčinis elgesys:

a) moters nėštumo nutraukimas negavus jos išankstinio ir informacija pagrįsto sutikimo;

b) operacijos, kurios tikslas arba pasekmė yra moters gebėjimo natūraliu būdu susilaukti palikuonių praradimas, atlikimas negavus jos išankstinio ir informacija pagrįsto sutikimo arba jai nesupratus procedūros esmės."

Visa tai yra seniai kriminalizuota ir baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 142 straipsnyje. Tačiau ar kas nors iš besirengiančiųjų ratifikuoti Konvenciją imsis skaityti mūsiškį BK? Tokia formuluotė, kaip „arba jai nesupratus procedūros esmės", sudaro visas prielaidas patraukti baudžiamojon atsakomybėn ne tik abortą atlikusį mediką, bet ir ginekologą, kuris, pačiai moteriai prašant, taikė kurį nors paplitusį kontracepcijos metodą, kadangi straipsnyje nėra numatoma, jog moters reprodukcinės galimybės turėtų būti prarastos negrįžtamai.

„40 straipsnis. Seksualinis priekabiavimas

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad už bet kokios formos nepageidaujamus seksualinio pobūdžio žodinius, nežodinius ar fizinius veiksmus, kurių tikslas arba pasekmė yra asmens orumo pažeminimas, ypač jei sukuriama bauginanti, priešiška, menkinanti, žeminanti ar užgauli aplinka, būtų taikomos baudžiamosios ar kitos teisinės sankcijos."

Šis punktas verčia peržiūrėti visą nacionalinę teisę, nors mūsų BK taip pat senų seniausiai yra LR BK 152 straipsnis, uždraudžiantis seksualinį priekabiavimą, taip pat tokių draudimų yra ir LR BK 169 straipsnyje, draudžiančiame diskriminavimą dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės religijos ir kitokios grupinės priklausomybės. Ką reiškia visas tas tekstas, suplakantis į krūvą tikslą ir pasekmę? Ką turima galvoje sakant, kaip toji aplinka? Literatūrinė frazė - „stojo tyla" - kuo puikiausiai galėtų būti pripažinta bauginančia ar priešiška aplinka. Kas yra tas nepageidaujamas seksualinis pobūdis? Ar gali siūlomo sekso atsisakymas, kai atsisako vyras, būti pripažintas nepageidaujamu (nes moteris taigi pageidavo)? Visa šita žodinė beletristika kuo puikiausiai suveikė „MeToo" istorijoje.

„41 straipsnis. Pagalba ar bendrininkavimas ir kėsinimasis

1 Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad pagalba arba bendrininkavimas vykdant nusikalstamas veikas, kaip nustatyta pagal šios Konvencijos 33, 34, 35, 36, 37 straipsnius, 38 straipsnio a punktą ir 39 straipsnį, jei tai daroma tyčia, būtų laikomi nusikalstama veika.

2 Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad kėsinimasis įvykdyti nusikalstamas veikas, kaip nustatyta pagal šios Konvencijos 35, 36, 37 straipsnius, 38 straipsnio a punktą ir 39 straipsnį, jei tai daroma tyčia, būtų laikomas nusikalstama veika."

BK 24-ajame straipsnyje yra aiškiai apibrėžta, kas yra bendrininkavimas. Terminas „pagalba", koks jis yra siūlomas šiame Konvencijos straipsnyje, nepatenka į bendrininkavimo sąvoką, todėl tokia traktuotė įneštų visišką sumaištį ne tik terminuose, bet labai išplėstų bendrininkavimo sąvoką. Lygiai tas pats sakytina apie kėsinimąsi, kuris taip pat reglamentuotas galiojančio BK 22 straipsnyje; nuoroda į tyčia taip pat yra perteklinė, kadangi bet koks bendrininkavimas pagal mūsų BK yra tik tyčinis ir joks kitoks.

„42 straipsnis. Nepriimtinas nusikaltimų pateisinimas, įskaitant nusikaltimus, įvykdytus prisidengiant vadinamąja „garbe"

1. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad baudžiamuosiuose procesuose, pradėtuose dėl to, kad įvykdomas bet kuris iš smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, tokių veiksmų pateisinimu nebūtų laikomi kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė". Tai visų pirma taikoma teiginiams, kad auka nesilaikė kultūrinių, religinių, socialinių ar tradicinių tinkamo elgesio normų ar papročių.

2. Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad jei asmuo ragina vaiką įvykdyti bet kurį iš 1 dalyje nurodytų veiksmų, tai nesumažintų to asmens baudžiamosios atsakomybės už įvykdytus veiksmus."

Nesigilinant į daug diskusijų galintį sukelti kultūrų, papročių, religijų ar tradicijų aptarimą, atkreipiu jūsų dėmesį į terminą - vadinamoji „garbė". Kas tai yra? Vienos socialinės grupės bandymas primesti savosios garbės (ar „garbės") suvokimą kitai? Dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamus veiksmus mūsų BK taip pat yra aiškiai sureguliavęs LR BK 24 straipsnio 3 dalyje, yra vaikus ginančių normų ir LR BK Specialiojoje dalyje, pvz., visas XXIII skyrius „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai vaikui ir šeimai", todėl tokios normos yra perteklinės.

„44 straipsnis. Jurisdikcija"

Straipsnis labai ilgas, todėl visą jį galite pamatyti pačioje Konvencijoje. Jo taikymas užprogramuotų nesibaigiančius teisinius ginčus ir suponuotų daugiau, nei vieną persekiojimą už įvykdytą tą pačią nusikalstamą veiką, o tai prieštarauja kertiniams teisės principams, taptų įmanomas vieno ir to paties asmens teisinis persekiojimas pagal skirtingų valstybių jurisdikcijas ir netgi pagal skirtingas teisines sistemas.

„45 straipsnis. Sankcijos ir priemonės

1 Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad už nusikalstamas veikas, kaip nustatyta pagal šią Konvenciją, būtų baudžiama taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas, atsižvelgiant į šių nusikalstamų veikų sunkumą. Šios sankcijos tinkamais atvejais apima apkaltinamuosius nuosprendžius, kuriais skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurių atveju gali būti vykdoma ekstradicija.

2 Šalys gali patvirtinti kitas vykdytojams taikomas priemones, pavyzdžiui:

- nuteistųjų stebėseną ar priežiūrą;

- tėvų teisių atėmimą, jei vaiko interesų, kurie gali apimti ir aukos saugumą, negalima užtikrinti jokiu kitu būdu."

Šis straipsnis - akivaizdi intervencija į kitų Lietuvos ratifikuotų ir galiojančių tarptautinių konvencijų teisinį reguliavimą, pavyzdžiui 1957 m. Europos konvenciją dėl ekstradicijos.

Kitas, 46 straipsnis turi daug dalių, todėl pažiūrėkime kiekvieną jų, keliančią klausimų atskirai.

„46 straipsnis. Sunkinančios aplinkybės

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad skiriant bausmę už nusikalstamas veikas, kaip nustatyta pagal šią Konvenciją, į toliau išvardytas aplinkybes, jei į jas dar nėra atsižvelgta kaip į nusikalstamos veikos sudėties požymius, laikantis atitinkamų vidaus teisės nuostatų galėtų būti atsižvelgta kaip į sunkinančias aplinkybes."

BK 60 straipsnyje yra nurodytas baigtinis sunkinančių aplinkybių sąrašas. Ypač svarbu yra tai, kad jeigu teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, tiesiogiai nenurodytas įstatyme (LR BK 59 straipsnio 2 dalis), tai atsakomybę sunkinančių aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai, numatant tokias sunkinančias aplinkybes, kurios tiesiogiai nenumatytos BK. Toks traktavimas, koks yra siūlomas šiame Konvencijos straipsnyje, įneštų begalinę painiavą į sunkinančių aplinkybių traktavimą, nes jau pati formuluotė - „galėtų būti atsižvelgta kaip į sunkinančias aplinkybes" - prieštarauja pačiai Europos teisinei minčiai, pagal kurią toks teisės plečiamasis aiškinimas, kuriuo sunkinama baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens teisinė padėtis, yra negalimas. Beje, ir galiojančio BK 60 straipsnyje yra 1 dalies 12 punktas, kuriame sunkinančia aplinkybe pripažįstama neapykantos asmenų grupei išraiška (be kitų alternatyvų, ir dėl lyties, taigi ir dėl neapykantos moterims).

„a. nusikalstama veika įvykdyta prieš buvusį ar esamą sutuoktinį ar partnerį, pripažįstamą pagal vidaus teisę, ir šią veiką įvykdė šeimos narys, su auka gyvenantis asmuo arba asmuo, kuris piktnaudžiavo turima valdžia;"

Čia mūsų įstatymų leidėjas suskubo dar prieš Konvencijos priėmimą ir LR BK 60 straipsnio 1 dalį papildė 14 punktu, kuriame iš esmės tą patį ir numatė, tačiau tik dėl nepilnamečių asmenų - dėl dalies veikų (kaip ir Konvencijoje) nepilnamečio artimasis giminaitis, šeimos narys ar kartu gyvenantis asmuo, padaręs tokias veikas, laikomas veikęs sunkinančios aplinkybės sąlygomis. Konvencija siūlo tokį teisinį reguliavimą taikyti ne tik veikų, kuriomis nukentėjo nepilnamečiai, atžvilgiu, bet visais atvejais (žinoma, tik prieš vieną iš lyčių). Labai tikėtina, kad toks traktavimas dar labiau sumažintų ir taip sparčiai mažėjantį santuokų skaičių. Piktnaudžiavimas valdžia labai primena ir buvusio Seimo nario K.Pūko baudžiamąją bylą, nors faktiškai p. Pūkas jokios valdžios pretendentėms į padėjėjas neturėjo. Abejotina, ar toks teisinis reguliavimas atitinka asmenų lygybės prieš įstatymą principą.

„b. nusikalstama veika arba susijusios nusikalstamos veikos buvo vykdomos daugiau nei vieną kartą;"

Tai vėl prieštarauja Lietuvoje galiojančiam BK, kadangi veikų pakartotinumas savaime, toli gražu, nereiškia sunkinančios aplinkybės.

„c.nusikalstama veika buvo įvykdyta prieš asmenį, kuris dėl tam tikrų aplinkybių yra pažeidžiamas;"

Klausimas - kas nusako pažeidžiamumą, dėl ko asmuo gali būti ar yra pažeidžiamas?

„e. nusikalstama veika buvo įvykdyta dviejų arba daugiau asmenų, veikiančių kartu;"

Taip pat yra aprašyta galiojančiame BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, bet pagal LR BK 60 straipsnio 1 dalies 1 p. dalyvavimas bendrininkų grupėje (skirtingai nei organizuotoje grupėje) gali būti ir nepripažintas sunkinančia aplinkybe. Pagal Konvenciją tokios galimybės nebeliktų.

„f. prieš įvykdant nusikalstamą veiką arba kartu su ja buvo įvykdyti itin žiaurūs smurto veiksmai;"

Klausimas: kas yra itin žiaurūs smurto veiksmai? Ar tam gali būti priskiriamas ir psichologinis smurtas? Jeigu tai jau tokie žiaurūs smurto veiksmai, tai jie, ko gero, ir taip bus teisiškai įvertinti pagal atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius.

„g. nusikalstama veika buvo įvykdyta naudojant ginklą ar juo grasinant;"

Yra galiojančio LR BK 60 straipsnio 1 dalies 10 p., tik mūsiškiame BK aiškiai pasakyta, kad sunkinančios aplinkybės prasme ginklas turi būti ne bet koks, o šaunamasis (arba sprogmenys, sprogstamosios medžiagos). Klausimas: ką Konvencija siūlo vadinti ginklu? Ar pieštukas arba apnuodytas švirkštas yra ginklas, ar ne?

„h. dėl nusikalstamos veikos aukai padaryta didelė fizinė ar psichologinė žala;"

Klausimas: kas yra didelė žala, ypač psichologinė ir kas nustato jos dydį? Pačios aukos vertinimas jau pakankamas šiam požymiui konstatuoti, ar klausti ekspertų?

„i. vykdytojas anksčiau buvo nuteistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas."

Klausimas: kodėl neapibrėžiama, ar teistumas išnykęs, ar ne, ir kaip išnykęs teistumas gali būti sunkinančia aplinkybe? Beje, mūsų BK 60 straipsnio 1 d. 13 p. taip pat aiškiai numatyta sunkinanti aplinkybė, jeigu veiką padaro recidyvistas. Konvencijai nesvarbu, ar teistumas išnykęs, ar ne, ir šiuo požiūriu tai prieštarauja galiojančio BK 97 straipsnio nuostatoms.

„47 straipsnis. Kitos Šalies priimti nuosprendžiai

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis numatoma galimybė skiriant bausmę atsižvelgti į kitoje Šalyje priimtus galutinius nuosprendžius, susijusius su nusikalstamomis veikomis, kaip nustatyta pagal šią Konvenciją."

Mūsų BK 97 straipsnio 1 dalyje yra tokia nuostata, pagal kurią tarptautinių sutarčių pagrindu atsižvelgiama į kitos valstybės priimtus apkaltinamuosius nuosprendžius (Europos Sąjungos valstybių narių priimti apkaltinamieji nuosprendžiai šia prasme prilyginti „lietuviškiems"). Įsivaizduokime situaciją: į Lietuvą iš Baltarusijos imigruoja asmuo, kuris Baltarusijoje nuteistas mirties bausme. Jis Lietuvoje padaro Konvencijoje numatytą nusikaltimą. Ar jam bus Lietuvoje įvykdyta mirties bausmė?

„49 straipsnis. Bendrieji įsipareigojimai

1 Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad tyrimai ir teismo procesai, susiję su visų formų smurtu, įtrauktu į šios Konvencijos taikymo sritį, būtų vykdomi nepagrįstai nedelsiant ir visais baudžiamojo proceso etapais tinkamai atsižvelgiant į aukos teises.

2 Laikydamosis pagrindinių žmogaus teisių principų ir atsižvelgdamos į lyčių aspektu grindžiamą smurto supratimą, Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kad būtų užtikrintas veiksmingas nusikalstamų veikų, kaip nustatyta pagal šią Konvenciją, tyrimas ir baudžiamasis persekiojimas už jas."

Klausimas: kodėl Konvencijoje numatomų nusikaltimų tyrimai turi prioritetą prieš kitų nusikaltimų tyrimus?

„52 straipsnis. Skubūs draudžiamieji nurodymai

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad kompetentingoms institucijoms būtų suteikti įgaliojimai tiesioginės grėsmės atvejais nurodyti smurtautojui pakankamai ilgam laikui palikti aukos ar asmens, kuriam kyla rizika patirti smurtą, namus ir uždrausti smurtautojui patekti į aukos ar asmens, kuriam kyla smurto pavojus, namus ar mėginti su jais bendrauti. Priemonėmis, kurių imamasi pagal šį straipsnį, pirmenybė teikiama aukų ar asmenų, kuriems kyla rizika patirti smurtą, saugumui."

Panaši teisės norma yra galiojanti Baudžiamojo proceso kodekso 1321 straipsnyje, taip pat tokia norma yra ir galima baudžiamojo poveikio priemonė pagal BK 721 straipsnį, kaip įpareigojimas gyventi skyrium ar nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens arčiau nei nustatytu atstumu. Klausimas: kas yra pakankamai ilgas laikas ir kas yra rizika patirti smurtą? Jei įtariamas galimu smurtavimu žmogus neturi kito būsto, kur jis turėtų gyventi, kaip jis galėtų matytis su savo vaikais?

„54 straipsnis. Tyrimai ir įrodymai

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad bet kurio civilinio ar baudžiamojo proceso metu įrodymai, susiję aukos seksualine praeitimi ir elgesiu, būtų leidžiami tik tada, kai tai yra aktualu ir būtina."

Šis straipsnis vertas ypatingo dėmesio. Įsivaizduokime situaciją, kad tiriama išžaginimo byla, kurioje auka melagingai apkaltina vyrą, tuo tarpu pati yra niekuomet neturėjusi lytinių santykių, bet remdamasi minėtu straipsniu, atsisako pateikti įrodymus. Arba privatus detektyvas surenka įrodymus apie partnerio neištikimybę, kas santuokos nutraukimo bylose nėra toks retas dalykas, tačiau „raguotasis" sutuoktinis negalėtų tokiais įrodymais remtis, nes jie prieštarautų Konvencijos raidei ir dvasiai. Taigi įrodyti sutuoktinės neištikimybę, tuo pačiu ir kaltę dėl santuokos iširimo, taptų neįmanoma. Beje, BPK 20 straipsnis aiškiai apibrėžia, kas tai yra įrodymai, taigi tektų keisti ir šį BPK straipsnį.

„58 straipsnis. Senaties terminas

Šalys imasi būtinų teisėkūros ar kitų priemonių, kuriomis užtikrinama, kad senaties terminas pradėti bet kokį teismo procesą dėl nusikalstamų veikų, kaip nustatyta pagal šios Konvencijos 36, 37, 38 ir 39 straipsnius, būtų pakankamai ilgas ir atitiktų atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumą, kad būtų galima veiksmingai pradėti procesą po to, kai auka sulaukė pilnametystės."

Klausimas: kas vadinama pakankamai ilgu senaties terminu? Kaip jis koreliuoja su galiojančio BK 95 straipsniu?

Pakutinis straipsnis, kuris sukėlė daug klausimų, skaitant šios Konvencijos tekstą leidžia daryti prielaidas, kam visa ši Konvencija sugalvota:

„66 straipsnis. Kovos su smurtu prieš moteris ir smurtu šeimoje ekspertų grupė"

Jo antra dalis skamba neįtikėtinai:

„GREVIO sudaro mažiausia 10 ir daugiausia 15 narių, atsižvelgiant į jų lytį, geografinį pasiskirstymą bei įvairių sričių ekspertines žinias. Grupės narius iš Šalių pasiūlytų kandidatų ketverių metų kadencijai, kuri gali būti atnaujinta vieną kartą, renka Šalių komitetas; kandidatai turi būtų Šalių piliečiai."

Matome, kad ši traktuotė akivaizdžiai parodo, jog ekspertų grupės nario lytis bei geografinis pasiskirstymas yra svarbesnis kriterijus už jo ekspertines žinias.

Ketvirta šio straipsnio dalis, kuri teigia, kad „4 GREVIO narių rinkimai grindžiami šiais principais", yra labai ilga. Perskaičius ją, gimė mintis, ar tik ne tie „GREVIO" ekspertai patys sau sukūrė tą Konvenciją, kad turėtų ką veikti, o Lietuvoje už ES fondų pinigus būtų prikurta dar ne viena dešimtis visokių NVO, keliančių sumaištį mūsų visuomenėje.

Ši apžvalga nepretenduoja į teisinę Stambulo konvencijos analizę ir autorius neprisiima jokios atsakomybės pagal dar neratifikuotos Konvencijos straipsnius. Tai yra mano pastebėjimai ir noras atkreipti dėmesį į Lietuvos Seimui siūlomo ratifikuoti dokumento vietas, nuo kurių visuomenės dėmesį yra bandoma nukreipti į smurto prieš moteris temą ar naujus ir daugumai mūsų nepriimtinus lyčių ir lytiškumo apibrėžimus. Aš matau tame dokumente norą sugriauti BK reglamentuotas normas ir sąvokas. Kad ir koks netobulas būtų dabartinis BK, tačiau Konvencijos ratifikavimas visiškai paneigtų jo teisines galias.

Mūsų kaimynai lenkai prieš keletą metų jau buvo ratifikavę šią Konvenciją.

Ankstesnė liberali valdžia ją priėmė ir ratifikavo. Realiai ji neveikia Lenkijoje arba dar neprasibrauna visuomenėn su tuo praktiniu agresyvumu dėl to, kad visuomenė dar nesumaitota iki tokio beprotybės laipsnio. Lenkijoje yra neblogai organizuotas, instrumentalus įvairių katalikiškų struktūrų a la „Ordo Iuris" pasipriešinimas.

Dabartinė Lenkijos valdžia vis tik bandė inicijuoti Stambulo konvencijos atšaukimą, bet tuo tarpu padaryta pauzė, nes kilo klyksmas iš Briuselio ir tikriausiai nutarta palūkėti. Visko ir neapžiojama, nes yra kitų frontų, kuriuose Lenkijoje vyksta suvereniteto susigrąžinimas, visų pirma, žiniasklaidos.

Taigi Seimo pavasario sesija nusimato labai įdomi ir mes aiškiai pamatysime, kiek mūsų rinktai valdžiai svarbi mūsų nuomonė. Matant artilerijos paruošimą nacionalineje žiniasklaidoje ir įvairių europinigais apmokėtų bei „MeToo" cirko į paviršių iškeltų veidų grįžimą į eterį, akivaizdu, kad mūšis už tradicines vertybes bus ilgas ir sunkus.

Visą Stambulo konvencijos tekstą rasite čia. 

https://www.facebook.com/gintaras.furmanavicius

Vito Tomkaus trigrašis: Skubantys ratifikuoti Stambulo konvenciją, į pirmą planą stumia skriaudžiamas moteris, dėl kurių esą šis dokumentas būtinas. Tarytum po to girtuokliai smurtautojai puls ant kelių atgailauti... O juk esmė yra visai kitokia. Laikas pradėti ginti vyrus nuo moterų: antai ką trys furijos seime bei vyriausybėje išdarinėja - kaukia nuo jų jau rimti vyrai iš Klaipėdos uosto, geležinkelių, ką jau bekalbėt apie smulkius Lietuvos verslininkus. Net Gitana per jas baigia subobėti. Viskas dėl aklo tarnavimo jankiams, kuriems mūsų valdytojos be dolerių parsidavė. Nespėjo Baidenas net išsižioti apie būtinybę stumti įstatymus palankius tik LGBT, o mūsų liaudies tarnaitės jau guli aukštielnikos pasiruošusios viską į save priimti. Ar neatrodo, kad jau metas įstatymais pažaboti mažumų agresiją prieš absoliučią daugumą? Kiek galima terorizuoti normalias šeimas, lietuvių kalbą ir vaikus su keistomis lytinio švietimo reformomis? Jei to nesuvoksim, ateis laikas, kai ir mums beliks gailiai mykti "Meee to!".