Goda JUOCEVIČIŪTĖ: Ką reiškia „pasitikėti specialistais”?

Paprastai sakoma: „Randai vyrus puošia". Bet užsispyrė žmogus pasitobulinti. Tik ne tobulinimosi kursuose, o kosmetiniame kabinete. Rezultatu liko nepatenkintas, todėl nusprendė pastarosios operacijos broką taisyti, tad pasidarė dar vieną operaciją, paskui dar ir dar vieną... .

Už akių pažįstami jį pradėjo vadinti žmogumi transformeriu ir Čiupakabra, nes veidas po kiekvienos naujos operacijos tapdavo vis panašesnis į driežažmogio. Gydytojai, užuot nedelsdami siuntę operacijų manijos apsėstą pacientą pas psichiatrus arba egzorcistą, išnaudojo jį eksperimentams plastinėje chirurgijoje. Maža to, kad nesilaikė jokių bioetikos normų ir už jo įnašą į mokslo pažangą, performuojant veidą, jam nemokėjo jokių kompensacijų ir premijų, atvirkščiai - dargi jį melžė. Apsėdimas žmogui progresavo tiek, kad veidas jam buvo toliau lipdomas iš kojos audinių - tikra tiesa, pats gyrėsi, kad vienas žandas buvo sulopytas, panaudojus iš galūnės išpjautą gabalą.

Paklaikę draugai operacijų auką mėgino protinti, atkalbinėti, sakė: „Gal jau užteks, kam save luošini, kaip tu toliau gyvensi?" Bet jis pasipūtėliškai, viena ranka prilaikydamas nuo operacijų „nukritusią" lūpą, švepluodamas atkirto: „Čia jau bus specialistų problema, jei mane sužalos, - ne mano".

Paskui jis kaukė (tiesiogine šio žodžio prasme), pažįstamiems naktimis siuntinėjo žinutes, kad daugiau nebegali gyventi tokiuose skausmuose, kad kažką darytume dėl jo, gelbėtume jį, nes nebeatlaikys.

Kai vargšas pradėjo atakuoti tuos plastikos chirurgus, šie ėmė jam rodyti lapus, ant kurių pats pasirašė, kad dėl operacijų pasekmių neturės jokių pretenzijų. Tos nežmoniškos kančios buvo rezultatas požiūrio, kad „specialistai žino, ką daro" ir „kad čia jau specialistų problema, jei pakenks". Tačiau specialistai dėl to nepatyrė jokių problemų, skirtingai nei pats pacientas.

Kuo toliau, tuo aiškiau, ypač - per covido isteriją, kad ne kažkas kitas, o tik patys esam atsakingi už savo sveikatą ir padarinius jai, nepriklausomai nuo to, kaip juridiškai galima išvartyti. Tik mes patys atsakingi už tai, kokius gydytojus ir gydymo būdus pasirenkame, nepriklausomai nuo to, ką liepia valdžia.

Todėl, man regis, visai normalu, kai pacientas ne užsimerkia prieš vadinamuosius specialistus, save ar artimojo likimą atiduodamas bet kam į rankas su požiūriu „ai, gal kaip nors, juk specialistai žino, ką daro", o medikus renkasi kruopščiai, per rekomendacijas, per kitų pacientų atsiliepimus, taip pat nuosekliai, smulkmeniškai domisi tuo, kas ketinama daryti, nagrinėja gydytojų pasiūlymus, ieško alternatyvų, bando išsiaiškinti, kokios nusimato gydymo pasekmės, apie savo problemą renka įvairių žinovų nuomones ir interpretacijas, kurios gali skirtis kardinaliai.

Tai nėra gėdinga, tai nėra žema ar kažkas tokio savamoksliško, atvirkščiai - pastangos išsiaiškinti, gilintis į svetimą medicinos temą, pavyzdžiui, ligą, su kuria anksčiau neteko susidurti, ir pradėti ją stengtis pažinti kone nuo nulio rodo žmogaus brandą, atsakingumą, visų pirma, prieš save patį, ir suvokimą, kad jis pats, tik jis yra galutinai atsakingas už pasekmes, o ne kažkoks abstraktus Dievas, karma ar „specialistas".

Todėl ir informacijos apie prievarta brukamus skiepus paieška, bandymas aiškintis jų grėsmes, įsiklausymas į skirtingas daktarų nuomones, vengimas rizikuoti savo sveikata ir gyvybe ar tiesiog instinktyvus priešinimasis tam, kas įkyriai ir kone per jėgą peršama, yra ne sąmokslo teorijų vaikymasis, ne antivalstybinė veikla (tai skamba išvis labai juokingai), o normali reakcija į prievartą, atsakingumo ir protavimo požymis.

Šią vasarą mirė mano kompiuteris (tik nepagalvokite, kad nuo koronos). Meistrų verdiktas buvo vienareikšmis - neatgaivinsi. Naują rinkausi du mėnesius. Negalėjau apsispręsti, kurį vieną iš dviejų labai skirtingų ir gan nepigių modelių įsigyti, kadangi abu turi ir savų trūkumų, ir savų privalumų, todėl konsultavausi ne tik su keliais puikiais kompiuterių žinovais, bet ir paprašiau bičiulių kolegų pasidalinti pastabomis apie darbą su tais kompiuteriais iš asmeninės patirties, ir jų įspūdžiai buvo labai skirtingi.

Tačiau kompiuteris - tik daiktas. Jam sugedus ar neišpildžius lūkesčių, patiriami tik materialiniai nuostoliai. Tik tiek. O sveikata - ne pirkinys, kurį gali pakeisti nauju ar lengvai pašalinti broką.

Nežinau kaip jūs, bet aš naujo šampūno neišbandau nepasitarusi su bent trimis kirpėjomis. Kai yra galimybė, skaitau informaciją ant perkamų produktų etikečių ir, esant galimybei, iš kelių tos pačios rūšies skanėstų išsirenku tą, kuris yra be konservantų, be dirbtinių dažiklių, palmių aliejaus, transriebalų ar kitų kenksmingų ingredientų. Atidžiai skaitau ir dantų pastos sudėtį etiketėje. Nepaisant to, kad ją kūrė specialistai ir, kaip reklamoje skelbiama, jos veiksmingumą patvirtino mokslininkai, vis tiek ne jie man tą dantų pastą išrenka, aš pati renkuosi ir sprendžiu, išmėginti ją ar ne. Ką jau kalbėti apie medikamentus.

Tai kodėl turėčiau aklai, vien tikėjimo kaip Kalėdų seneliu vedina, priimti eksperimentinį skiepą? Tie, kurie tiki mokslu, tegul į petį ar į sėdynę leidžiasi kad ir benziną, jei taip nurodys koks nors nukvakęs profesorius arba užpirkta stilistė, visų galų žinovė. Tie, kurie nori, tegul purškia, deda į save viską, kas reklamuojama. Man negaila.

Laisva rinka tuo ir žavi, kad ji vartotojui suteikia galimybę rinktis - kas ką nori, tas tą valgo, geria, kuo nori, tuo gydosi. Tačiau joks, galimai turintis bent menkiausią šalutinį poveikį produktas negali tapti privalomu niekam. Net nekaltas salotos lapas laisvoje, demokratinėje šalyje negali būti privalomas, nes jis yra apipurkštas pesticidais.

O pusės pasaulio vyriausybės, tarp jų - Lietuvos, dabar pasišovusios žmonėms suvaryti naujos kartos, pagal kitokias metodikas nei tradiciniai skiepai sukurtas vakcinas, kurių poveikio aiškesnės tendencijos gali atsiskleisti tik po kelerių ar kelių dešimčių metų. Ir ne šiaip tik primygtinai savo piliečiams tą marmalą rekomenduoja, ne šiaip tik jį įkyriai reklamuoja, bet kiša, pasitelkusios šantažą, diskriminaciją ir baudas.

Tie specialistai - šeimos gydytojai, - kuriais esame prievartaujami pasitikėti, gatavi mums šitą „laisvės" eliksyrą suleisti, nes jiems už kiekvieną naują skiepo auką pažadėtas 10 eurų ar lyg 25 eurų atlygis - legalus kyšis, kurį jiems moka valstybė iš mūsų visų kišenės. Panašiai kaip Judui buvo sumokėta trisdešimt sidabrinių.

Maža to, tarsi patys rimčiausi specialistai, išmanantys virusologiją, imunologiją ir skiepus, mums peršami kažkokiu stebuklingu būdu ministrais tapę buhalteriai ir fizikai, taip pat jiems įnirtingai patarinėjantys duomenų mokslininkais apsiskelbę matematikai ir informatikai, iki koroninės psichozės buvę niekam nežinomi, iš visokių landų į dienos šviesą prie TV kamerų pasišildyti sugužėję eilinių gebėjimų daktariūkščiai, niekam lig tol įdomiais nebuvę, jokiais išradimais ir atradimais nepagarsėję nomenklatūriniai mokslininkai, nevykę psichiatrai, nusigyvenę, už šimtinę kitą kupiūrų galintys sapalioti bet ką influenceriukai ir panašios visuomenės sąšlavos, kurių nusimanymas apie virusus toks pats gilus - kaip Gretos Thunberg apie klimato kaitą.