65 nuotr.
TURINYS:
1. Audrius Butkevičius: ATVIRAS LAIŠKAS „VELNIO ADVOKATUI"
2. Vitas Tomkus: UŽDARAS LAIŠKAS - TIK TARNYBINIAM NAUDOJIMUI
3. A.Butkevičius: SVEIKINU SU NAUJAISIAIS „LIETUVOS ŽMONĖS"!
4. V.Tomkus: UŽ LIETUVOS ŽMONES BE KABUČIŲ!
5. A.Butkevičius ir V.Tomkus: MUDU ABUDU JAU GATAVI!
6. A.Butkevičius: KUO KOJINĖS PRIMENA OŽĮ? VIENODAI SMIRDI!
7. V.Tomkus: GERAIS NORAIS KELIAS Į PRAGARĄ GRĮSTAS
8. A.Butkevičius: APIE MEDŽIOTOJUS, JŲ AUKAS IR VAROVUS
9. V.Tomkus: NESUTINKATE - DISKUTUOKIME!
10. Olava Strikulienė: AŠ IRGI UŽ ŽMONES BE KABUČIŲ!
11. Vito TOMKAUS trigrašis
12. Anonimas: KAIP NENUMIRTI NUO KORONOVIRUSO
13. V.Tomkus: KAIP TAISYKLINGAI NUMIRTI
14. O.Strikulienė: APIE BRITUS, KRISTIJONĄ DONELAITĮ IR DAKARĄ
15. V.Tomkus: VISIEMS TRYS KARALIAI, O MUMS NET TRYS KARALIENĖS
16. O.Strikulienė: DĖL KAPITOLIJAUS ŠTURMO PARSIVEŽKIM MELANIJĄ
17. V.Tomkus: TEGYVUOJA DEMOKRATIJA BE DEMOKRATŲ!
18. V.Tomkus: KAM NEPATINKA SKANDALAI?
* * *
Audrius Butkevičius: ATVIRAS LAIŠKAS „VELNIO ADVOKATUI" (1)
Prisipažinsiu atvirai, bendražygi Vitai, tavo net per kelis mėnesius išsitęsusią epopėją aplink „sudegusio" banko veikėjus skaičiau ypač susidomėjęs. Buvo smalsu sužinoti, kada pagaliau tu ateisi į protą ir tau atsivers akys su kuo tu susidėjai? Negi tavo lygis nusmuko iki tokios apgailėtinos žurnalistikos? Ar esi pasiryžęs visus kritusius milijardierius apraudoti, ar tik savo sugėrovus?
Neįsižeisk, bičiuli, bet privalau išlieti viską, kas širdyje prisikaupė. Ir nevyniodamas žodžių į vatą - kitaip nepalengvės „ant dūšios".
Mane tas tavo „Atsiverk... Atsiverk, Raimi... Atsiverk..." - mirtinai užmušė: tegu jus kur velniai, raudat kaip du seni pedalai. Kokia kam iš to nauda, kad jis atsivers, manai, kam nors kiek nors gaila, kad jis savo milijardą praš..o?
Na, gerai, atgaus tą milijardą ir ką? Kaip jis nesupranta, kam pinigai reikalingi, taip ir toliau nesupras. Pasidės į skylėtą, prakaituotą kojinę ir melsis. Tfu! Net pačiam bjauru pasidarė nuo tokio vaizdelio: senas Raimis klūpo prieš skylėtą „kolgotkę" prikimštą vagnorkių. Na, gerai, eurų. Na, tegu dolerių. Bet ne litų! Taigi, ką padarė tavo Raimis, kad mūsų valstybės priešai sorososai šunsnukiai, maoistai, trockistai ir kitokio raugo globalistai nesunaikintų mūsų pinigo? Kaip bankininkui jam turėjo būti suprantama, ką šita „šaika leika" daro su mūsų valstybe, jos nepriklausomybe, mūsų žmonių pinigais, naikindama mūsų taip sunkiai atgautą valiutą? Raimiui buvo nusispjaut! Buvo nusispjaut į viską, ką darė valdžiukė Lietuvėlėje, nes jis jautėsi su savo milijardu nepasiekiamas, didis ir išmintingas.
Tu, bratka, uždavei jam vieną gerą klausimą: „Ką tu rinktumeisi: milijardą ar galimybę grįžti Tėvynę?" Tai va, vyručiai, klausimas geras, bet jį reikia formuluoti kitaip: „Ką tu darysi, Raimi, su tuo milijardu, kurį atgausi? Ar tu jį užraugsi ir kas vakarą atėjęs pažiūrėsi į tą kojinę įsitikindamas, kad „YRA", ar tu pabandysi kovoti su savo skriaudikais. Ar tu pabandysi suvesti sąąąąąąąąskaitas? Su milijardu kišenėje, oi, kiek daug galima nuveikti Lietuvoje. Gal net visą tą miško vagių ir mūsų visų vardu pasiskolintų pinigų grobikų gaują išvaikyti.
Tai va. Jeigu tu mums, tai ir mes tau. Jeigu investuosi savo atgautą milijardą į mūsų visų reikalą („koza nostra" vadinasi), tai ir mes tavimi rūpinsimės, tavęs gailėsime ir gal net gražų paminklą tau (tokį kaip jaunystės nuotraukoje, kur tu dalyvauji kolūkio kultūristų varžybose) pastatysim. O jeigu ne, tai eik tu velniop!
Vitas Tomkus: UŽDARAS LAIŠKAS - TIK TARNYBINIAM NAUDOJIMUI (2)
Atsiprašau dėl nesusipratimo, kuris Naujųjų Metų išvakarėse įvyko „Respublikoje" ir, ko gero, ne vienam sugadino šventinę nuotaiką. Būna situacijų, kurių tyčia nesugalvosi.
Kas mane pažįsta, tas žino: su telefonu ir internetu aš nelabai draugauju.
Telefoną su atidaromu dangteliu man žmona įtaisė prieš penkis metus. Kai Prancūzijos džiunglėse sau ant galvos kokių dvidešimties kilogramų akmenį užsimečiau. Žinau, dabar iš manęs šaipysis, kad tai jaučiasi, skaitant mano rašliavą. Bet tada, patikėkit, juokas neėmė. Akmuo, kurį bandžiau užmesti ant viršutinės terasos, su atatranka iš viršaus parlėkė tiesiai į kaktą. (Kartoju: ne į pakaušį, o į kaktą, tad iš bėdos vadinkit kietakakčiu, tik ne trenktu per galvą.)
Kadangi lauko darbus vykdžiau vienas ir mobiliu ryšiu niekada nesinaudojau, turėjau gelbėtis pats. Pats save už plaukų užsitempiau į kalną, kruviną veidą pakišau po vandeniu ir kirstines žaizdas išsitepiau „zelionka", kuri, pasirodo, buvo alyvuogių džemas. Po to žmona man įtaisė belaidį telefoną ir nebeleidžia be jo iš namų išeiti, kaip kad Tamstoms šiandien negalima gyventi be kaukių.
Kodėl visa tai pasakoju?
Telefoną įtaisė, o kaip juo naudotis - nepaaiškino. Dėl to vis sulaukiu nemalonumų. Pakalbėjęs telefonu, būna, nesusilaikau neišsikeikęs. Juk visko būna! O žmona nuolat aiškina, kad prieš ką nors koneveikiant, reikia būtinai uždaryti telefono dangtelį. Arba - burną. Antraip viskas girdisi. Deja, vis pamirštu. (Kai kada net išgirstu abonemento komentarą į savo komentarą.)
Tai va, kažkas panašaus įvyko dabar. Audrius Butkevičius dažnai pakomentuoja vieną ar kitą „Respublikos" straipsnį. Telefonu, gyvai arba SMS atsiunčia. Šį kartą nutaręs pakomentuoti išsamiau, savo netrumpą nuomonę atsiuntė į mano elektroninį paštą. Tik ne į mano asmeninį, o į mano „Respublikos" interneto svetainę. Mergaitėms, kurios portalą administruoja. Jos dažnai gauna Audriaus komentarus, bet dar dažniau gauna nuo manęs velnių, jeigu informacijos laiku neparuošia ir internete laiku nepatalpina. Todėl ir šį kartą ilgai nedelsė. Informaciją, skirtą vidaus naudojimui, į išorę paleido. Ar dabar aišku, kas atsitiko?
Ar Audrius Butkevičius blaivus rašė, ar nelabai, nežinau. Ko gero, įkaušęs, nes blaivus aplinką vertina daug griežčiau. Kaip išsisukti iš nemalonios situacijos - neįsivaizduoju.
Nesusipratimą pastebėjau gerokai po vidurnakčio, nes, nusikalęs po ilgo rašymo, prie TV užmigau. Pabudau jau gerokai po vidurnakčio, kai Audriaus nesąmonė jau buvo piktais komentarais aplipusi. (Nemaniau, kad nešvankybės skaitytojams taip patinka.)
Todėl jei būčiau asmeninę Audriaus žinutę iš interneto išėmęs, mane apkaltintų dėl cenzūros. Tad nuėjau miegoti tikėdamas, kad rytas už vakarą protingesnis. Paaiškėjo, kad atvirkščiai - bjaurių komentarų tik pagausėjo. Ta nemalonia proga belieka visų atsiprašyti ir palinkėti, kad niekada neužmirštumėte užsidaryti dangtį. (Ne tik WC!)
* * *
A.Butkevičius: SVEIKINU SU NAUJAISIAIS „LIETUVOS ŽMONĖS"! (3)
Žinai, pradžioje užpykau, kai tavo išmuštruotos mergičkos iš redakcijos, sukėlė mūsų asmeninį susirašinėjimą į „Respublikos" portalą. Bet greitai supratau, kad tai nuostabi galimybė pasakyti, ką iš tiesų galvoju! Juk metai dar nesibaigė!
Žinai, kitais metais sukaks lygiai dešimt, kai aš spausdinu savaitines pasaulio įvykių apžvalgas tavo laikraštyje. Ir tu, žalty, man net butelio viskio nepastatei! Taip, tiesa, Lina, padovanojo tris litrus Beheruvkos, bet argi tai gali kompensuoti dešimt metų Ričardo Čekučio vykdomos mano cenzūros? Dešimt metų mano tekstai nudailinami, nuglaistomi, paverčiami mandagiais ir priimtinais visai savo šešėlio bijančiai publikai, mandagiai vadinamai Lietuvos žmonėmis. Dabar aš atsigriebsiu ir papildysiu tai, ko nepasakiau savo pirmame laiške.
Taip, man nepatinka visa šita bankininkų ir Lietuvos turto privatizuotojų publika, kuri dabar išdidžiai save vadinana „verslininkais". Kaip tu žinai, nė vienas bankas nebuvo atidarytas ir nė vienas rimtas objektas nebuvo suprivatizuotas negavus tam valdžiukės leidimo ir iš anksto nesutarus, kaip bus grobis pasidalintas. Todėl dabar verkti, kad valdžia subankrotino banką ir frikliams sumokėjo kiek per daug, nesąžininga! Mes juk nežinome, koks buvo išankstinis susitarimas. Mes juk nežinome, kas ką iš tikrųjų apgavo. Kaip supranti, čia mes nekalbame apie taip vadinamų „Lietuvos žmonių" interesus.
Štai pavyzdėlis iš tavo žurnalistinės sferos ir tavo draugelių aplinkos: iki 1990-ųjų kovo 11-osios dienos visi LTSR komjaunuoliai mokėjo kapeikėles į komsomolo iždą, dar ten komunistai pridėdavo mūsų visų pinigų ir dėl to gyvavo laikraštėlis „Komjaunimo tiesa". Mums nuvertus komunistus, visa šio propagandistinio organo grietinėlė su tavo draugeliu ir kaimynu Gedvydu Vainausku tą Lietuvos komjaunuolių turtą nusavino ir akimirksniu tapo milijonieriais. Kaip mūsu mielasis skaitytojas supranta, tikiuosi, jie gavo ne tik popiergalius, bet ir pastatus, ir rinką. Taip sakant, gerai už „Lietuvos žmonių" pinigus pastatytą biznelį.
Paskui kitas tavo draugelis Raimis Baranauskas savo bankelio, kuriame buvo taip vadinamų „Lietuvos žmonių" pinigėliai, tos „komjaunimo tiesos", dabar jau pavadintos „Lietuvos rytu" akcijas nusipirko, o buvusi komjaunuolių grietinėlė susidėjo į savo kišenėles Lietuvos komjaunuolių pinigėlius. Tai pasakyk man, Vitai, kodėl man visų šitų komjaunuolių gailėtis ir ko man virkauti kartu su tavimi, kad jie pinigus prarado.
Supranti, mano, seno anarchisto, požiūriu, ne jų tai buvo pinigėliai, o „Lietuvos žmonių", taip vadinamų. Ale va, tiems Lietuvos žmonėms dėl savo prarastų pinigėlių nei šilta, nei šalta. Matote, niekas jų nemokino savo pinigėlių skaičiuoti... Tie taip vadinami „Lietuvos žmonės" buvo ir yra įpratę, kad jiems pinigus duotų algos ar pensijos pavidalu. Va šitie, jų supratimu, tai jų pinigai, o visa kita jiems nesvarbu! Tai va, Tomkau, kodėl man tokių durnų žmonių ir jų prarastų pinigėlių gailėtis? Žinai, aš labai blogos nuomonės apie tuos, taip vadinamus, „Lietuvos žmones", kurie savo interesus atsisako suprasti, o tuo labiau už juos pakovoti nenori.
Pameni, prieš dešimt metų, apimti vėl atsigavusio sąjūdinio velnio dvasios, mes įkūrėme" Nacionalinio pasipriešinimo judėjimą ŽALGIRIS". Gal gali parodyti tuos, kas prie mūsų prisidėjo, bandydami ginti litą, stabdyti emigraciją ar suvaldyti įsisiautėjusius buvusius komjaunuolius, aklai vykdančius maoistų iš ES viršūnėlės nurodymus? Visi jaukiai tupėjo savo gūžtose ir siurbė alų, nusipirktą už emigracijon išvykusių vaikų prisiųstus pinigėlius. Oi, blogos aš nuomonės, apie „Lietuvos žmones".
Pameni, tą minią tęvais balsais cypaujančią „Liandzbergis... liandzbergis..." ir ieškančių, kam pabučiuoti užpakalin, tai va, dar ir porai metų nepraėjus, jie visi jau rėkė „Algirdai ...Algirdai..." , paskui ta pati publika, sėkmingai balsavo už komunistų kalvės dėstytoją Grybauskaitę, taip sėkmingai jiems įtaisiusią amžinai nuostolingo „INDEPENDENCE" šunvotę, kuriai sėkmingai vadovauja to paties Liandzbergio sekretoriaus Andriaus Tučkaus sūnelis. Tai ta pati publika, balsavusi už juokdirbį Valinską ir jo trupę seime... už filmuką apie Naisių idiliją ir tuščią pažadą apgerbti jų vaikelius nacionalinio pavyzdžio skudurėliais.... tai tie, kurie ėjo balsuoti už ES, sėkmingai imdami dovanėles alaus ir skalbimo miltelių pavidalu.... Tai vis tie patys „Lietuvos žmonės", išsirinkę patį gražiausią vyrą „Prezidentu", nors apie politiką jis išmanė ir buvo kalbėjęs mažiau nei... Galų gale, tai vis tie patys „žmonės", išsirinkę į valdžia herojus, įtaisiusius jiems milijardines skolas už dešimt procentų palūkanų tada, kai kaimynai skolinosi už du su puse...Tai vis tie patys, balsavę už homoseksualistų propagandą ir teisę žmonėms nesuvokiantiems, kuriai lyčiai patys priklauso, įsivaikinti Lietuvos vaikus.... Galų gale tai tie, kurie leido vadovauti Lietuvos parlamentui partijai, teisiamai už korupciją.
Todėl, Vitai, man visai negaila, kad tavo draugas prarado milijardą, ir kad greičiausiai tą milijardą dar kartą praras „Lietuvos žmonės" po to, kai ES teismelis priteis tą milijardą tavo draugeliui grąžinti.
Visiems gerų Naujų Metų. Sveikatos!
* * *
V.Tomkus: UŽ LIETUVOS ŽMONES BE KABUČIŲ! (4)
Prisipažink, Audriau, kad pradžioje nelabai gražiai pakalbėjai. „Saldafoniškai", nors ir nuoširdžiai. Sutinku, kad ir mano pokalbis su nuskriaustu bankininku liaudiškai vadinasi: „Puota maro metu." Kai paprasti „Lietuvos žmonės" skaičiuoja savo paskutinius skatikus, be abejo, jiems mažiausiai rūpi atgaus savo milijardą Raimondas ar nelabai? Nors mano tikslas buvo ne nuskriaustuosius paguosti, o labiau skriaudikus išaiškinti. Ar pavyko - ne man spręsti.
Dėl to liūdėti nedera, nes jeigu „Lietuvos žmonės" sužinotų, kad iš jų valstybės biudžeto kažkas ruošiasi išsikrapštyti milijardą eurų, jie ant šakių iškeltų ne tik savo valdžią, bet ir bankininką su jo pagalbininkais. Todėl net jei ketinama tai padaryti, reikia daryti tyliai ir be reklamos. Juolab, viešai nesigirti, nes geriausiu atveju - išjuoks, blogiausiu... Geriau negąsdinsiu.
O tu su savo „koza nostra" negąsdink „Lietuvos žmonių". Agituoti finansuoti revoliucijų tikrai nederėtų. Yra daug civilizuotų priemonių. Tik nėra sąžiningų organizatorių. Sorošas nesiskaito, nes jis filantropas. Ką tai reiškia „Lietuvos žmonės" dar nežino, bet greitai sužinos. Kiti lyderiai yra niekam tikę. Profsąjungietis Sysas - seime apkerpėjo. Seimo langų daužymo specialistas Černiauskas ištirpo ir išgaravo. Bet net jeigu nebūtų to nutikę, protestų bangos į paviršių tik naujas šiukšles iškeltų. O šiukšlių „Lietuvos žmonės" turi prisirinkę su kaupu. Ir ne tik seime. Kas netiki, lai įsijungia bet kurią televiziją.
Argi nebuvo galima organizuoti „Lietuvos žmones" masiškai pateikti teismui ieškinius dėl SEB aferos su „Viliboru"? Juk dėl pusės milijardo su viršum verta buvo pajudinti savo pusrutulius! Bet kas tą padarys? Europarlamentaras Jakeliūnas, kuris tą aferą išaiškino? Nejau pamiršome. ką su juo sukta žiniasklaida išdarinėjo, kai jis apie tai vos puse lūpų užsiminė? Ko gali tikėtis „Lietuvos žmonės", kai jų akivaizdoje tyčiojamasi iš jų gynėjų?
Ar pameni, Audriau, ką mes Sąjūdžio laikais darydavome, kai norėdavome priversti valdžią įsiklausyti į „Lietuvos žmones"? Minios suplūsdavo prie seimo rūmų, o dabar... Valdininkai pasiima tiek valdžios, kiek jai leidžia tie patys rinkėjai, taip vadinami „Lietuvos žmonės". Mes su tavimi lipti ant bačkos jau esame per senyvi. Nebe tas amžius. Nesolidu! O kiti „Lietuvos žmonės" to daryti nenori. Arba nori, bet bijo. Arba nebijo, bet tingi. Arba ir bijo, ir tingi. Rezultatas vienodas.
Skaitydamas tavo mintis, vis galvojau, kodėl tu „Lietuvos žmones" imi į kabutes. Dabar supratau: tik dar nesu tikras dėl ko tu nesi tikras - dėl žmonių ar dėl Lietuvos?
Ta proga sveikinu visus lietuvius su artėjančiais Naujaisiais Metais ir linkiu, kad „Lietuvos žmones" kitais metais rašytųsi be kabučių! Stiprybės!
* * *
A.Butkevičius ir V.Tomkus: MUDU ABUDU JAU GATAVI! (5)
Tu mane gerbi? Aš tave irgi negerbiu, ik! Tada pašnekam nuo dūšios... Bet taip, kad visiems įdomu būtų... Ir kad mums už tai nieko nebūtų. Sutarta?.. OK!.. Nešnekėk angliškai, kalbėk žmoniškai, lietuviškai, kitaip aš su tavimi nesikalbėsiu... O tu tada nevartok raidžių w, x, q, sutarta?.. Pasakok, ką žinai... Negaliu pasakoti, ką žinau, bet galiu papasakoti, ką dar prisimenu: prieš Naujus metus Vatikane pas Romos popiežių apsilankė 27-ių asmenų masonų ložė, vadovaujama Rotšildų, ir gavo Dievo vietininko palaiminimą dėl Naujosios Pasaulio Tvarkos įvedimo. Dabar jau visiems bus py.. kaput! Eina jie visi na... Stop! Tarėmės, kad tu nei x, nei w neminėsi. Būk vyras! Pabandom iš naujo? Bet dabar aš pabandysiu žmoniškai kalbėti. Ką tu sakei, yra visiškas x... Pardon! Chuinia... Aš tai pats per teliką mačiau. Geriau paklausyk, ką aš žinau: kai prieš ketvirtį amžiaus X... Pardon! Chodorkovskis su savo chebra privatizavo „Jukos" įmonę, Rotšildas jam 300 milijonų dolerių paskolino. (Nors tuo metu „Jukos" kaina buvo apie 50-imt milijardų usd.) O kai tavo Putinas ant Xodorkovskio užvažiavo, „Jukos" akcijas Rotšildas persirašė ant savęs... Negi manai, kad „Lietuvos žmonėms" tai įdomu?.. Visų pirma, nedėk nei kabučių, nei dar ko nors daugiau ant Lietuvos žmonių, nes kol kas ir mudu abudu jiems priklausom. O trečia, ši istorija yra tiesiogiai susijusi su Lietuva. Kai „Mažeikių naftos" gamyklą įsigijo „Jukos" įmonė, ji buvo valdoma Rotšildų. Ar dabar supranti, kam Kiesus skersai kelio stovėjo?.. Nori pasakyti, kad ir mums taip gali baigtis?.. Nebijok, jei mus pagaus, bandysime susitarti vietoje... Kaip?.. Nu, pradžioje pasisiūlysime patys apsipjaustyti. Gal tos galvutės irgi tiks? Pagalvos, kad savi ir pasigailės... O Putinas jų anuomet nepasigailėjo, vis tiek „Jukos" akcijas nacionalizavo. Viskas baigėsi tuo, kad nacionalizavus „Jukos" akcijas, neseniai tarptautinis arbitražas Rusijai skyrė 50-ies milijardų baudą už prichvatizuotą „Juką". Įsivaizduoji, 50-imt „Snorų" vienoje vietoje!.. Šitiek milijardų Rotšildai prarado, o dabar visas pasaulis vėl per rusus turės kentėti - vergausime, kol skolos neatidirbsime... Ta proga siūlau dar po vieną!.. Už ką?.. Už turtuolius, pasaulio valdovus, kurie kartais irgi verkia... Oho, kaip verkia! Krokodilo ašarom. O tu taip moki? Užtai ir nesi toks turtingas. Ar dar ką nors papasakojame Lietuvos žmonėms? Ar palaukiame, kol jie atsigaus?.. Pirmiau atsigaukime patys.
* * *
A.Butkevičius: KUO KOJINĖS PRIMENA OŽĮ? VIENODAI SMIRDI! (6)
Sveiks, Bratka! Na gerai, prisipažįstu, perlenkiau su tomis kojinėmis, kur mano lyrinis herojus (Raimis) laikys savo pinigus. Sutinku, kad toks bagotas ponas nelaikys pinigų senoje skylėtoje kojinėje. Tau leidus, įsivaizduosime, kad tai bus beveik nenešiotos moteriškos pėdkelnės, susiūtos ties blauzda juodu siūlu ir prikimštos US dolerių. Va, dabar jau gerai?
Suprantu ir tavo susirūpinimą dėl mano keisto pomėgio rašyti „Lietuvos žmonės" kabutėse. Jeigu parašyčiau pvz., „Lietuvos veršiai", kaip manai, ar kiti nepagalvotų, kad kalba eina apie įmonę, auginančią veršius Lietuvoje, tam, kad jie būtų parduoti į Lenkiją, ten paskersti ir atvežti į Lietuvą parduoti Lietuvos žmonėms, be kabučių.
Visiems aišku, kad Lietuvos Vyriausybei patogiau leisti užsidirbti Lenkijos skerdikams ant Lietuvos veršių, atsiprašau, Lietuvos žmonių, todėl pastarieji nuolankiai permoka už Lietuvos Vyriausybės politiką dotuoti Lenkijos mėsininkus Lietuvos veršių-žmonių sąskaita. Toliau viskas taip pat aišku: Lietuvos žmonės, be kabučių, valgo „Lietuvos veršių" produkciją, dabar jau veršienos iš Lenkijos pavidalu ir diena iš dienos, mėnesis po mėnesio jų sielas vis labiau persmelkia šių liūdnai baubiančių (vedamų skersti) ir drėgnomis akimis į mus žvelgiančių keturkojų filosofija. Sakysit, niekai! Sakysit, Lietuvos Vyriausybė tą patį daro ir su kiaulėmis. Pritariu! Ir su kiaulėmis tas pats! Jeigu parašyčiau pvz., „Lietuvos kiaulės"... Toliau galima skaityti tą patį tekstą, tiesiog vietoje žodžio „veršis"...
Bet grįžkime prie „Lietuvos žmonių" kabutėse. Atskirai, paėmus kiekvieną žodį, kaip ir aišku: gimė Lietuvoje, todėl Lietuvos, turi visus HOMO SAPIENS požymius, todėl žmogus! Bet supranti, Tomkau, tikras Lietuvos žmogus - tai kažkas kito nei tik žmogus, gimęs Lietuvoje ir valgantis Lietuvoje gimusį, Lenkijoje paskerstą veršį ar kiaulę.
Gal aš ir vėl, Vitai, suklysiu, kaip aname laiške, tai tu mane pataisyk. Aš manau, kad Lietuvos žmogus yra tas, kuriam ne vienas ir tas pats, kad Lietuvos Vyriausybė, ignoruodama savo ūkininko interesus, priverčia jį parduoti sunkiu darbu užaugintą Lietuvos veršį svetur, tam, kad pagrindinį pelną nusigriebtų lenkų mėsininkas ar importuotojas.
Tas pats su Lietuvos miškais, kuriuos niekšelis, tapęs Lietuvos ministru pirmininku, vadovaujamas kito, trąšomis prekiaujančio niekšelio, atiduoda iškirsti trečiam niekšeliui, dirbančiam švedų naudai, nes švedai pas save miškų kirsti neleidžia.
Matai, Vitai, aš ne prieš lenkus ar švedus, kuriems patinka Lietuvos veršiai, aš prieš „Lietuvos Vyriausybę", kaip matai, kabutėse, kuri visą šią Lietuvos veršių ir Lietuvos miškų galabijimo operaciją pavertė „Lietuvos žmonių" apvogimo politika.
Aš prieš „Lietuvos žmones", kabutėse, kuriems vienas ir tas pats, kas juos valdys ir ką su jų Tėvyne, jų vaikais, jų turtu niekšeliai darys. Svarbu, kad tik jiems laiku sumokėtų atlyginimą ir pensiją, nesvarbu, už kokius procentus pasiskolintų Lietuvos skolų sąskaita. Va, jeigu, bent dešimt tų veršių augintojų ateitų su mėšlinomis šakėmis prie to namelio, kur daktaras Kudirka bando pašalinti „tamsumas" nuo buvusio TSKP CK centro komiteto, ir dar, duok Dieve, įdurtų vienam kitam tarnui (manau, žinai, kad „minister" reiškia „tarną" lotyniškai), tai rašyčiau: LIETUVOS ŽMONĖS SUSIRINKO PAREIKŠTI SAVO VALIOS. Manau, Vitai , taip daug prirašęs, aš sugebėjau tau paaiškinti, kodėl rašau „Lietuvos žmonės" kabutėse, taip, kaip įmonės pavadinimą. Beje, tai gana pelninga įmonė jos akcininkams ir valdytojams. Supranti, kada nors ši įmonė bankrutuos, tai patikėk, akcininkai nuskurdę nebus. Pas juos kabos ta pati kaproninė kojinė prikimšta USD ar EUR ir po ja suklupę melsis tuklios jų žmonos ir rubuiliai vaikučiai ar anūkėliai.
Žinai, Vitai, kad aš aštuonis metus gyvenau šalyse, kur žmonės avis augina? Tūkstančius avių, dešimtis tūkstančių...Tai va, kai ateina metas jas skersti, tikras vargas: tos avys mykia, nenori eiti. Tai tų kraštų vietos išminčiai yra sugalvoję labai įdomų dalyką, kuris galbūt mums padės labiau suprasti, kas pas mus šiandien Lietuvoje vyksta. Jie paleidžia tarp tų avių ganytis ožį ir tas smirdantis tipas diena iš dienos vedžioja avis į ganyklą, kol avys įpranta visur aklai paskui ožį sekioti. Ir, kai ateina laikas tas avis pjauti, ožys pirmas žengia link skerdyklos vartų, o avys drąsiai nuseka jam iš paskos... Už tai išdavikas ožys, pamalonintas porcijos saldžių morkų, gauna vedžioti naują bandą.
Ir „vsio zakonno!", Vitai. Prisimenu, tu pirmas Lietuvoje šį terminą savo „Respublikoje" panaudojai, cituodamas AMB pasisakymą, kai komunistai dalinosi partijos turtą. O kaip tu pavadintum vedlį, kuris paskui save tempia kitus į pražūtį? „Ožys", mano galva, per daug švelnus posakis.
* * *
V.Tomkus: GERAIS NORAIS KELIAS Į PRAGARĄ GRĮSTAS (7)
Pavadinimas iš galvos iššoko spontaniškai. (Frazė ne mano, šiuo atveju tiko, kažkur girdėta, ką reiškia, nežinau, jei kas žino, lai paaiškina.) Dievaži, nesiruošiau apie tą zarazą kalbėti!
O ką daryti, jeigu net aukščiausioji Lietuvos valdžia praregėjo?
Pats Gitana Nausėda spjovė į nerašytus įstatymus ir išsikvietė net iš tarptautinio namų ūkio dukrelę pasisvečiuoti. Matyt, jaučia, kad sveikas gyvas gali visos kadencijos neištraukti. Todėl ir nusprendė dėl viso pikto su artimaisiais atsisveikinti.
O kryžių sau užsidėjo spaudos atstovų į Prezidentūrą neįsileidęs: Miliūtės, Valatkos, Drižiaus, dar kažko. Kurių aš irgi nelabai mėgstu, bet tai nėra rimtas pretekstas nuo žiniasklaidos atsiriboti. Ne dėl to, kad Prezidentūra nežinotų, kur yra tikrasis galios centras. Konstitucija garantuoja žodžio laisvę. O visuomenės teisė žinoti yra neatsiejama nuo Žodžio laisvės. Jau vien dėl to Gitanos dienos suskaičiuotos, nebent dar spės minėtų piliečių atsiprašyti ir susitaikyti.
Apie Seimo pirmininkę, po pirmos algos aplaksčiusią tuziną parduotuvių, irgi per daug nekalbėsiu. Moteris yra moteris, net jei su vyrais kaip lygi su lygiais šachmatais žaidžia. Užtat žino daugybę ėjimų į priekį, nesunkiai nuspėjo, kad ir policija jai, apsuptai apsaugos vyrų, nieko negalės padaryti. Ir laimėjo! Joks pareigūnas nerizikavo jai kelio pastoti. Nes gyventi net ir karantino sąlygomis norisi.
Po to policija atsigriebė „ant" paprastos liaudies. Štai tik keletas vaizdelių, kuriuos per TV išvydau.
Filmuojamas ilgas ilgas Palangos tiltas. Aplinkui - nė gyvos dvasios! Iš toli toli, link TV kameros artėja dvi asabos, susikabinusios už parankių. Akivaizdu, kad iš vieno ūkio. Bet abi dėvi kaukes. Juk filmuoja. Kad visai Lietuvai būtų galima pademonstruoti, kaip šiais laikais, atvažiavus prie jūros, reikia taisyklingai grynu oru kvėpuoti. Pasirodo, sveikiausia... kvėpuoti pro seną marlę.
Kitas naujametinis TV reportažas: sėdi pagyvenęs žmogelis prie užgesusios eglutės, vienui vienas miesto aikštėje ir liūdnai liūdnai su armonika griežia. Gal emigravusių vaikų ilgisi, gal Tėvynės gaila arba savęs, bet tučtuojau prie jo prisistato du policininkai ir liepia nešdintis namo. Kodėl? Kad žmonės aplink nesusirinktų! Betgi aplink nesimatė nė vieno žmogaus... Išskyrus du policininkus, kurie turbūt - ne žmonės, nes dviejų metrų atstumo nesilaikė ir pirmieji pažeidė nusistatytą tvarką.
Beje, žiniasklaida mirgėjo pranešimais apie šimtus išrašytų baudų per šventes. Raportavo, kaip policininkai, vietoj Kalėdų Senelių, miestelėnams šventinę nuotaiką kūrė. Geriau jau nebūtų gyręsi, nes policija viską daro atvirkščiai. Kalėdų Seneliai dovanas iš savo maišų traukia, gi pareigūnai traukė pinigus iš sutiktų piliečių kišenių.
Mane labiau domina kitas klausimas: kaip policija sugeba pati laikytis tvarkos? Juk norint išrašyti baudą, norom nenorom tenka sulaužyti karantino taisykles ir arčiau nei per du metrus prie pažeidėjo priartėti. Kaip jie išlaiko saugų atstumą? Gal ima pavyzdį iš šungaudžių: vienas, užmetęs kilpą ant sulaikytojo galvos, laiko auką ant ilgo pagalio, o kitas tuo metu per saugų atstumą dokumentus tikrina? Įdomu būtų kada pamatyti.
Jeigu ir toliau tokiais „gerais norais" mūsų šuniškas gyvenimas bus grįstas, ar nenusigyvensime iki to, kad miestų gatvėmis ims važinėti patrulinės mašinos ir per garsiakalbius grėsmingai plyšaus: „Dėmesio! Dėmesio! Visi marš į būdas! Marš greičiau kiekvienas į savo būdą!!!"
P.S.: Vakar po ilgos pertraukos išsiruošiau su žmona pasivaikščioti iki Vingio parko ir atgal. Ar įsivaizduojate, ką pastebėjau? Sutikau mieste daug daugiau šunų be antsnukių negu žmonių. Net tų šunų šeimininkai kaukes dėvėjo! Tad mano iliuzija dėl mūsų dabartinio šuniško gyvenimo sudužo į šipulius. Šunys yra daug laisvesni už mus: ne tik privalomų antsnukių nebenešioja, bet ir kerta kada panorėję savivaldybių ribas. O policininkai jiems bijo ką nors pasakyti, nes keturkojai, priešingai nei dvikojai, savo prigimtines teises puikiai išmano ir, kai reikia, už jas su savo dantimis ir nagais pakovoja.
* * *
A.Butkevičius: APIE MEDŽIOTOJUS, JŲ AUKAS IR VAROVUS (8)
Iš tavo laiško, Vitai, supratau, kad nori pasikalbėti apie virusus. (Nei aš jam tą laišką rašiau, nei apie tą zarazą noriu girdėti! - Vito pastaba.) Per tuos nepilnus metus, kai mes apie virusą išgirdom, visi tapo ir virusologais, ir epidemiologais, ir vakcinologais, todėl aš, būdamas žinomas priešgyna, geriau pasakysiu, ką galvoju apie žmones šio maro metu. (Man įdomiau, ką apie mus „neapsėstas maro", Audriau, galvoji? - Red. pastaba.)
Supranti, bičiuli, tais laikais , kai aš mokiausi apie virusus ir epidemijų valdymą, visi mokslai prasidėdavo nuo filosofų citavimo ir jeigu Marksas ar Leninas nebūdavo ko pasakęs, pvz., virusų klausimu, tai tekdavo tenkintis Hėgeliu. Tai va, šitas Hėgelis suformulavo, kad yra toks kiekybės perėjimo į kokybę dėsnis. Kitaip šnekant: nuo mano mokslų apie virusus laikų, žmonių pasaulyje padaugėjo gerus du su puse karto! Ir tai reiškia, kad viskas, ką mes žinojome apie epidemijų suvaldymą, žmonių tarpusavio kontaktų atsekimus, izoliavimus, karantinavimus ir vakcinavimus, turi būti peržiūrėta iš naujos kokybės pozicijų, vertinant visai naują situaciją, nei tada, kai daugelis minėtų mokslų postulatų buvo kuriami. Tai keičia ir virusų gyvenimą: mutacijų greitį, kiekį, virulentiškumą, kontagioziškumą... Nesikeiksiu. (Po tokios tirados nesuprantamų terminų kas daugiau belieka. - Bičiulio pastaba.) Deja, realybė keičiasi greičiau, nei mes priimame naują paradigmą. (Vis dėlto neiškentė nenusikeikęs, rupūžė! Vitas.) Medicinoje kai kurie akivaizdžiai klaidingi Galeno teiginiai buvo vadovėlių norma ištisus 2000 metų. Tiek to, negąsdinsiu!
Aš gerai suprantu, kad daugelis šiandieninių mūsų valdovų Hėgelio filosofijos nesimokė, bet blogiausia, kad jie nieko nėra girdėję ir apie tokį mokslą kaip krizės valdymas. Bakalaurų to nemoko. Bėda tame, kad jie nežino: krizės - tai yra, LŪŽIO metu daugelis visuomenę aprašančių dėsnių - neveikia. Ir vėl: krizė tai nauja kokybė! Krizė - tai ramios upės tėkmės pabaiga, čia ji gali pakeisti kryptį naujomis, netikėtomis vagomis. Supranti, Vitai, (Kol kas nelabai, - Vitas.) krizė - tai tas momentas, kai valdymas dar yra galimas, bet greitai tai pasikeičia į katastrofą, o tada nieko valdyti neišeina, tuomet tenka tik valyti griuvėsius ir išnešti numirėlius... (Dabar jau supratau, kad mums visiems bus amen! - Vitas.)
Mūsų nauji valdovai dar nespėjo savo išsilavinimo šiuo klausimu jokiais teisės paminklais parodyti, bet buvusi miško vagių vyriausybė teoretizavo gausiai. Šis palikimas veikia iki šiol: po mano pikta akimi (Tarytum antra akis būtų kitokia! - Red. pastebėjimas.) pakliuvo labai linksmas dokumentas. LR Vyriausybės COVID-19 valdymo strategija. Kaip matyti iš pavadinimo, mūsų vadai ruošiasi valdyti infekciją...
Ką pasakytumėte, jeigu į audrą pakliuvusio laivo kapitonas ketintų „valdyti" audrą ir blogą orą, o ne laivą, komandą ir gelbėti keleivius. Taip ir su šia „strategija". Kaip žinia: kaip laivą pavadinsi, taip jis ir plauks! Ir jeigu plauki ne į tą pusę, tai kuo greičiau plauki, tuo labiau ne ten nuplauki! Jeigu pasigilinti į patį tekstą, tai ten rasi tokių juokų, kuriuos paaiškinti gali tik tuo, kad buvęs ligų ministerijos vadas buvo psichiatru.
Taigi, A. Veryga (2020.05.07) spaudos konferencijos metu pareiškė: „Bet supraskime, kad pats karantino reglamentavimas reikalingas kaip teisinis įrankis, kad būtų galima tam tikrus dalykus vykdyti ir įgyvendinti". Kokius dalykus, ponas ministre? Teisinėje valstybėje karantinas yra skelbiamas tikslu užkardyti infekcijos plitimą, o ne kaip teisinis režimas, kurio metu galima ignoruoti įstatymus, žmogaus teises ir laisves.
Psichologai, propagandistai, sektų lyderiai ir teroristai gerai žino: jeigu pakankamai ilgai koncentruojamas žmogaus dėmesys į vieną objektą ar temą, individas pakliūva į transą ir tai, kas vyksta periferijoje, jam nebesvarbu. O jeigu žmogus pagrobiamas iš jam įprastos gyvenimo aplinkos, nuolat gąsdinamas mirtimi, eiline pasaulio pabaiga ir nuolat pasakojama, kad tik tu žinai receptą, kaip išsigelbėti, tai net pats juodžiausias teroristas gali tapti taip „karantinuotos" grupės meilės objektu. Šis efektas turi pavadinimą: „Stokholmo sindromas" (Psichologinis reiškinys, kada pagrobimo metu įkaitai (aukos) ima jausti teigiamus jausmus, pvz., savanorišką paklusnumą, pagarbą ir net meilę jų pagrobėjams.)
Deja, tai kas šiandien vyksta su mūsų visuomene ir daugeliu kitų visuomenių pasaulyje, yra kaip tik tai, apie ką aš rašau. Ir tai puikiai suprato ne tik buvę valdžioje miškų vagys, bet ir valdžią gavę skolinimosi už didelius procentus specialistai ir jų septyniasdešimt dviejų lyčių koalicijos partneriai. Beje, linksma žiūrėti, kaip buvusieji savo atliktu žmonių gąsdinimo darbu pasinaudoti nesugebėjo ir kaip geri varovai nuvijo visą bandos imuniteto ieškančią visuomenę ant konservatorių medžioklių linijos.
Prirašiau jau daug... Tu, Vitai, gali papykęs ir paklausti: tai ko nesakai, ką toje „naujoje kokybėje" daryti? Koks tas tavo naujas karantinavimas turi būti... O, ką daryti, jeigu tu teisus, ir tie septyni ar aštuoni milijardai Žemės gyventojų kuria naują epidemiologinę situaciją? O kas, jeigu čia tik pradžia procesų, kuriems reikia iš anksto ruoštis? Gerai, Vitai, atsakysiu kitame laiške. O dabar, broliuk, pamedituok ties klausimu, kodėl susirgimų skaičius pas mus pateikiamas didesnis nei pas „braliukus zirgo galvas" ar nei pas kaimynus „bulbašus". Na, lik sveikas.
(Nuo Redaktoriaus: pavadintas „broliuku", nebegaliu smarkiai ant brolio pykti. Vardan tiesos paieškos pasistengsiu savo dalį sutrumpinti, kad per abu Tamstų skaitymui skirtas laikas išsilygintų.)
* * *
V.Tomkus: NESUTINKATE - DISKUTUOKIME! (9)
Ilgai galvojau, bet niekaip nesugalvojau, kaip man sutaikyti ir sulipdyti abi suskilusias Lietuvos puses: tą, kuriai izoliacija ir kaukės būtina atributika, ir tą, kuriai - ne. Abi pusės - nuostabios. Lietuviškos. Tik viena nenori mirti, o kita - išprotėti. Abiejų pusių pageidavimai gerbtini. Tik kaip rasti kompromisą, kuris abi puses tenkintų? Niekas nežino. Aš irgi. Nežinojau, bet jau dabar žinau. Pats sugalvojau!
PRADŽIAI NUSISTATYKIME TERMINĄ, PO KURIO KENTĖTI NEBEĮMANOMA.
Patys matote, kas darosi, žmonės saviizoliacijoje depresuoja, tampa pikti bei agresyvūs. Pasak VRM pranešimų, per naujametį iškvietimai dėl buitinių konfliktų skambėjo kas minutę. Be to, poros nebenori su savo antromis pusėmis daugintis. Geidžia svetimų, nes savos iki gyvo kaulo įkyrėjo. Kas bus, kai po karantino gatves užplūs benkartai? Nespėsime naujų akinių pirkti...
Beje, valdžia pirmoji prabilo apie terminus. Per anas Velykas žadėjo, jei būsime geri ir tą pavasarį nešvęsime, Kalėdas galėsime sutikti prie bendro stalo su artimaisiais bei draugais. Deja, pažadas nebuvo ištesėtas ir niekas dėl to nei nustebo, nei pasipiktino. Ne pirmas kartas, kai valdžia apgauna. Įpratome!
Taigi, pamąstykime drauge (kreipiuosi į abi LT puses), kiek laiko sutinkame būti namie užsidarę, kad už lauką nereikėtų baudų mokėti ir su policininkais stumdytis? Metus, du, penkis, dešimt, dvidešimt?.. Asmeniškai aš tiek neištempsiu. Be to, ir tempti nenoriu. Per tą laiką mano gyvenimas prabėgs. Kam jis man toks reikalingas? Turbūt ne tik man. Jaunuoliams nematyti gražuolių, merginoms - fainuolių, senoliams - anūkų, vaikams - pasaulio paveiksliukų, o anūkams - pasaulio pabaigos.
Būtų mano valia, jau Vasario 16-ąją leisčiau nusimesti visas kaukes. (Kaip kitaip patriarchas iš balkono pamatys, kad mes net išsižioję jo pamokslų klausom? ) Kam mano data nepatinka, siūlykite savo: Sausio 13-ąją, Vasario - 23-ąją, Kovo - 8-ąją, Kovo - 11-ąją... Tik ne Gegužės 1-ąją! Ne dėl to, kad esu nusiteikęs prieš Darbo šventę, o todėl, kad taip ilgai neiškentėsiu. Nežinau, kaip kitų, bet mano galiojimo laikas šioje žemėje yra ribotas ir aš nenoriu kaip tas šuo likusias dienas būdoje užsidaręs praleisti.
Antra vertus, kai gerai pagalvoji, abi konfliktuojančios pusės viena kitai per daug netrukdo. Kam patinka izoliacija, tegul sėdi namuose, o kam patinka laisvė - lai džiaugiasi gyvenimu. Galima net teritorijas pasiskirstyti, kad mes nuo jų baimėmis neapsikrėstume.
Kaip rašo mano laikraštis, jei nepatinka - diskutuokime! Tik, prašau, be užgauliojimų ir įžeidimų. Bent mirtinos grėsmės akivaizdoje išlikime pakantūs vieni kitiems. Atidūs ir gailestingi.
P.S. Berašant šias eilutes, perskaičiau, kad Vyriausybė pratęsė judėjimo apribojimą iki sausio mėnesio pabaigos. Reikia kuo greičiau nusistatyti konkrečią datą, kada masiškai išeisime visi į gatves ir su melagių portretais praeisime pro melagienos LRT, Vyriausybę, Seimą, Prezidentūrą... Jeigu neapsispręsite dėl datos, išeisiu vienas. Ir, ko gero, nebesugrįšiu. Kol čia beprotnamis, vargu, ar įmanoma bus normaliai gyventi...
* * *
Olava Strikulienė: AŠ IRGI UŽ ŽMONES BE KABUČIŲ! (10)
Pasakoje apie auksinę žuvelę prie suskilusios geldos liko sėdėti moteriškė. Nes per daug norų turėjo. Būtent tokia baigtis atspindi teisėtus pasakos kūrėjų lūkesčius. O rubrikoje „Godos prie suskilusios „geldos" sėdi ir rašo tik vyrai. Pasakyčiau - kartais burnoja ir bamba, bet juk ne su bamba ar burna rašo.
Vienas sveikina „Lietuvos žmones". Net pamaniau, jog kažkas išleido tokio pavadinimo laikraštį. Paskui pagalvojau, kodėl Lietuvos žmonės kabutėse, jei Lietuvos varnos, žolės, krūmokšniai nebūtų kabutėse. Nebent krūmokšniu apsimesčiau aš. Dinozaurai, gyvenę prieš šimtus tūkstančių metų, taip pat vis dar rašomi be kabučių. Ir šiaip kabes verčiau ant dantų, o ne ant Lietuvos žmonių, dėti. Nes žmonės, kad ir kaip būtų keista, niekada nebūna tokie, kokių pageidaujama. Lukašenka - ir tas nusivilia baltarusiais. Ir dar nebuvo nė vieno monarcho, prezidento, politiko, filosofo, rašytojo, pranašo, revoliucionieriaus ar šarlatano, kuris žmones pataisė. Nulipdė kaip Pigmalionas Galatėją. Atvirkščiai. Visi, kas taisė, nusivylė, įsižeidė. Labai. Išskyrus plastikos chirurgus. O šiaip žmogų gali tik sau pritaikyti. Laikinam vartojimui. Jei esi diktatorius arba idealistas. Arba pačiam prie žmonių prisitaikyti. Galutiniam minios ir gamtos suvartojimui. Nes mes, gamtos požiūriu, esame tik tortai, iškepti pagal skirtingus receptus, tačiau vis vien - tortai. Ne koldūnai.
Man žmonės patinka. Net ir tuo atveju, jei komentaruose pavadina šalava, o redaktorius šio mano naujo vardo nespėja ištrinti. O ko pykti, jei žmogus su manimi bendrauja. Man profesiškai daug liūdniau, kai nesikalba. Nes būtent kalbantys žmonės netiesiogiai uždirba mums, žurnalistams, duoną. Todėl nesimaivau. Visada esu dėkinga pašnekovams, kurie gaišta savo brangų laiką pokalbiui su manimi. Net ir tada, kai koliojasi. Taip pat džiaugiuosi, kad niekada nepritrūksta politikų, kurie nusikalba. Mano ir oponentų požiūriu. Arba praneša, kad aš nusikalbu. Politiko ir jo gerbėjų požiūriu. Tačiau ir vienu, ir antru atveju tai balansuoja ant fanatizmo ar briedžių poravimosi ribos. „Patinai" baubia, „patelės" piktai spiegia, o žurnalistikos „patelė" kukliai vaiposi.
O kas įvyktų, jei vieną dieną žmonės nustotų klysti, ginčytis, apgaudinėti ir tiek šimtų metų egzistavęs Dekalogas ūmai taptų visiškai nereikalingas. Žmonės jo neskaito. Nes tapo per geri. Jokių skandalų, peštynių. Štai tada būtų visiška katastrofa, tušti žiniasklaidos puslapiai, nes iškart neliktų, ką sklaidyti. Juk nerašysi kasdien - šiandien gražiai pasnigo, praskrido paukščiukas. O šventadieniais - šiandien šventiškai pasnigo, šventiškai praskrido paukščiukas. Tektų laukti, kol likimas atsiųs žiniasklaidai kokią nors nuošliaužą, karstinę įdubą ar ugnikalnio išsiveržimą. Tarkime, per pusmetį - tik vienas šioks toks ugnikalnio sudundėjimas Čiukotkoje. Į Čiukotką sulekia viso pasaulio žiniasklaida, nes namie nėra, kas veikti. Visi žmonės - per geri. Tad sulekia prie Čiukotkos ugnikalnio. Šis netikėtai išsiveržia. Visa pasaulio žiniasklaida žūsta. Nes žurnalistai buvo per geri. Nedrįso kolegų stumdyti ir sprukti nuo karštų pelenų per kolegų galvas. Pats faktas liktų nežinomas. Pirma - geri žmonės blogų žinių neskaito. Antra - Čiukotkoje žuvo visi rašeivos. Todėl jau geriau, kad žmonės būtų tokie, kokie jie iš tikrųjų būna. Visokie. Margesni. Daugialypiai. Sultingesni. Jei man koks nors neįtiks, gal įtiks kokiam nors kanibalui.
Kasdien laukiu dienos, kai niekas su manimi nesikalbės. Išgirdę mano vardą, praneš, jog vairuoja, posėdyje, stovi prie jūros, negirdi, stovi vidury Labanoro girios ir negirdi, nes blogas ryšys. Nesuprantu žmonių, kurie taip gudrauja, siūlo perduoti klausimus per sekretorę ir t.t. Nes gaila kiekvieno individo, prarandančio kalbos dovaną. Ne tam Kūrėjas tą dovaną suteikė, o tam, kad net per telefoną, net gūdžią naktį atskirtum žmogų nuo šerno, dramblio ar viščiuko. Suprastum, kad kalbi ne su kabutėmis. Keista. Žmonės savanoriškai atsisako kalbos dovanos, nors savanoriškai neatsisakytų nei savo rankos, nei kojos. Todėl džiaugiuosi, kai žmonės su manimi bendrauja. Jei būtų kitaip, tektų prarasti identitetą. Pasikeisti vardą, pavardę, o galiausiai - lytį. Kad galėčiau prisistatyti - esu žurnalistas Simpsonas Flinstounas. Moterišku balsiuku. Nors pati asmeniškai norėčiau pasikeisti tik gimimo datą.
* * *
Dar visai neseniai aš už Algimantą Rusteiką buvau skeptiškiau nusiteikęs. Jo įvardintus tipus vadindavau ne puspročiais, o bepročiais. Vėliau persigalvojau. Nes supratau, kad bepročiais ar puspročiais tie tipai laiko mus. Save gerbiantys piliečiai už tokius dalykus paprastai duoda į snukį, bet kiek galima televizorių daužyti? Juk gatvėje tuos tipelius retai pamatysi. Iš telikų beveik neišlenda. Bijo, kad kiti jų vietos neužimtų.
O durniais jie mus laiko todėl, kad už mūsų durninimą jiems dosniai sumoka, o mus už protestus apdeda kosminėmis baudomis. Štai ir nuspręskite, jei ne durni, kas protingesnis: tas, kuriam už kiekvieną oponentus pašiepiantį žodį moka pinigus, ar tas, kuris už neatsargiai ištartą žodį - viešumoje ar komentare - susimoka baudą? Kiekvieno teisė rinktis, bet prieš pasirenkant verta prisiminti posakį: „Biednas, bet teisingas!" Bėda, kad, pateikęs savo teisybę, nei duonos, nei sviesto nenusipirksi. Tą irgi pravartu žinoti, ypač, jei turite išlaikyti savo šeimą.
O pati didžiausia problema yra ne parsidavėliai, o amžini prisitaikėliai! Visi kaip vienas jie tarp kitaminčių jaučia baisų diskomfortą. Jiems ramu, saugu ir jauku tik tarp savų. Tų, kurie užvaldę visą žiniasklaidą, mums perša ir formuoja savo, dar dažniau - valdžios nuomonę, kuriai prieštarauti gali tik didžiausias beprotis arba pusprotis. Nebijantis arba nesuvokiantis, kas po to jam bus - žaibiškai bus išjuoktas ir paverstas marginaliu kvaiša. Prisitaikėlių dėka laikosi mūsų valdžia ir ne Gerovės valstybė. Jų daug yra šiandien, nemažiau buvo ir sovietiniais laikais. Būtent tokiems Lietuvos piliečiams gyventi gera ir prie ruso, ir prie lenko, išgyventų ir prie mongolų-totorių jungo. Gal savo pavardes „susimongolintų", galbūt kalbos arba savo lyties atsisakytų, gal net savo artimą priešams priduotų, kad tik kuo ilgiau prailgintų savo egzistenciją.
Paprasta liaudis tokius savo gentainius „išverstaskūriais" vadina.
Visa laimė, kad tokie tautiečiai arba apsimetėliai vietiniais lengvai prisitaiko. Labai lengva juos persivilioti į savo pusę. Tereikia, kad vėjas papūstų į kitą pusę, kad žiniasklaida pradėtų pūsti į kitą dūdą, ir prisitaikėliai jau čia! Subėgs iš atokių pakampių, dar atokesnių partijų, partinių mokyklų, ir meiliai murks, kaip jie su svetimais kentėjo ir už mus visus meldėsi. Norint, kad taip įvyktų, tereikia perpirkti sisteminę žiniasklaidą. Arba dar galingesnę ir įtakingesnę sukurti. O tai tik nuo kiekvieno Lietuvos piliečio sąžinės priklauso. Tik jam, o ne svetimų parinktiems prezidentams, teks apsispręsti, kokioje Gerovės valstybėje normaliai gyventi įmanoma. Jūsų teisė rinktis.
* * *
Anonimas: KAIP NENUMIRTI NUO KORONOVIRUSO (12)
Prisipažinsiu, jau buvau beveik miręs. Netoli kažkokio sandėliuko. Ligoninės koridoriuje.
Kai pradėjau dusti ir nebegalėjau kvėpuoti, kažkas iš medicinos personalo ant veido deguonies kaukę uždėjo, kuri mane ir pribaigė, nes dusau ne nuo oro stokos, o nuo riebios košės, kurios didelį gumulą man į burną sanitarė per jėgą įgrūdo ir jis atsistojo skersai gerklės, neleisdamas vidun orui pakliūti. Negalėjau įkvėpti, o kai uždėjo kaukę - ir iškvėpti. Tada ir išvydau tunelį šviesos gale, nes kai išjungė šviesą mane vežė kažkokiu tuneliu. Kiek truko mano pusiau pomirtinė kelionė, tiksliai nežinau, nes sanitaras mikliai nuo rankos laikrodį nusegė - vis tiek karsto niekas netikrina. Tik žinau, kad visas gyvenimas man prieš akis prabėgo. Ypač įsiminė paskutinės akimirkos...
Kaip išsiilgęs savo artimųjų šaukiausi. Kaip norėjau savo anūkus paskutinį kartą apkabinti. Arba bent pro koridoriaus langelį į savo šeimą, susirinkusią lauke, pasižiūrėti. Bent atsisveikinant jiems ranka pamojuoti. Ką jau kalbėti apie paskutinį cigaretės dūmą, kurį taip norėjau užtraukti, įtraukti ir išpūsti drauge su paskutiniu kvapu...
Patikėkit, tokiais atvejais taip norisi ištarti pačius gražiausius žodžius savo brangiausiems žmonėms, palinkėti jiems laimės ir sėkmės, ligoninės paslaugų išvengiant, išgirsti savo artimųjų paguodžiantį žodį, o ne banalią, jau iki kaulo smegenų įkyrėjusią, frazę: „Koronavirusas!"
Prisiklausiau jo sočiai. Net keiksmažodžiai skamba ausiai mieliau.
Nors puikiai žinojau, kad neatitikau jokių standartinių tos ligos požymių - jutau įstrigusios košės skonį, užuodžiau artėjančios lavoninės kvapą, kaulų nelaužė, bet mano nuomonės niekas neklausė. Uždarė COVID-19 skyriuje. Verdiktas nuskambėjo griežtai: „Būtinai pažymėkite, kad dar vienas koronavirusas! Ir neužmirškite nurodyti, kad per mano pamainą." Ko gero, paskutinė frazė mane ir įkvėpė. Jokiu būdu nenorėjau numirti nuo banalios ligos. Todėl stipriai atsikrenkščiau ir tą košės gumulą išspjoviau. O gal ir nuo vežimėlio trinktelėjimo atsitokėjau.
Pramerkęs akis ir vėl pamatęs šviesą tunelio gale, labai apsidžiaugiau, bet nuliūdinau personalą. Tik išgirdau, kaip kažkas nusivylusiu balsu pasakė: „Sesele, išbraukit - dar ne koronavirusas." O ji perklausė: „Ar tikrai?" Kai į diskusiją įsiterpiau aš ir primygtinai kartojau: „Tikrai, tikrai, tikrai!", polemika užgeso, o aš po kiek laiko išsikrapščiau iš pandemijos skyriaus.
Dabar karantinuojuosi su artimaisiais namie. Jie mane slaugo, prižiūri ir gydo įvairiais naminiais vaistais nuo peršalimo, o aš jiems atsidėkodamas pačius gražiausius žodžius kasdien kaip poterius kartoju ir mintyse meldžiuosi, kad manęs jokiu būdu niekada nė už ką į ligoninę nebeatiduotų, nes noriu mirti ne tarp svetimų, o tarp artimųjų.
Medikus aš visada gerbiau, bet dar niekada jų taip, kaip šiandien, nebijojau...
* * *
V.Tomkus: KAIP TAISYKLINGAI NUMIRTI (13)
„Kiek rovėm - neišrovėm, kiek skynėm - dar visų nenuskynėm!"
Šiandien šitaip pasiguosti gali ne tik Lietuvos politikai, bet ir kas antras medicinos srities specialistas.
Siekiant kuo greičiau įvesti tvarką, valdžia greičiau privalo išleisti potvarkį, kad nabašnikai po mirties nesinaudotų jokiomis privilegijomis: visi be išimties numirėliai privalo dėvėti kaukes!
Gyvi likę artimieji taipogi yra žmonės, todėl jiems turi būti užtikrinta prieiga prie atviro karsto, kad galėtų saugiai atsisveikinti, be baimės atsibučiuoti ir atminčiai, kas nori, pasidaryti po selfį, kol dar neužkasė ir žemėmis neapibėrė. Kitaip bus sunku įrodyti, kad nuotrauka daryta ne kažkokiame melioracijos griovyje, o prie koronaviruso aukos karsto.
Tvarka yra tvarka. Ir net po mirties jos nevalia ignoruoti. Eilinė ir banali mirtis nuo COVID-19 negali būti įstatymo traktuojama kaip dar viena galimybė išvengti kaukės nešiojimo. Tai nepakankamai rimta priežastis, kad būtų galima baudos išvengti. Juolab kad tokiais atvejais teismo antstoliams daug lengviau numirusio pažeidėjo turtą ar ir tą patį karstą areštuoti. Kol kas dėl to nebuvo nė vieno nusiskundimo. Kartoju: nė vieno! O tai reiškia, kad tokia tvarka numirusius tenkina.
Tegul negalvoja nesąmoningi piliečiai, kad jeigu numirė - tai jiems viskas galima ir gali elgtis neatsakingai. Net pats prabangiausias grabas tai nėra parlamentas, kuriame uždarytas, ką nori - tą ir gali daryti. O mirimo liudijimas - ne deputato mandatas, kad galėtum drąsiai spjauti į galiojančius įstatymus ir prieš kitus išsidirbinėti.
Ta proga Seimui verta pasvarstyti apie tai, ar nevertėtų savanoriams ir Karo policijai dar labiau praplėsti įgaliojimus ir suteikti teisę bet kada ir bet kur pasirinktinai išsikasti karstą ir nuodugniai patikrinti bet kuriuos palaikus - buvo ar ne jie palaidoti su kaukėmis? Jei ne, uždėti baudą tokių laidotuvių organizatoriams, o numirėlio artimuosius priversti dar kartą jį perlaidoti, bet jau tvarkingai ir prisilaikant nustatytos tvarkos ir taisyklių.
Turbūt nereikia visiems priminti, kad savanoriams ir karo policininkams visa giminė privalės padengti darbo ir laiko sąnaudas. (Įskaitant ir ekskavatorininko paslaugas.)
* * *
Olava Strikulienė: APIE BRITUS, KRISTIJONĄ DONELAITĮ IR DAKARĄ (14)
Britanijoje nuo „kovidinės" infekcijos pirmiausia paskiepyta 90-metė moteris ir senolis, vardu Viljamas Šekspyras. Mes Kristijono Donelaičio gyvo analogo neradome. Užtat vos ne pirmieji paskiepijome du populiarius, bet niekam pasaulyje dar nežinomus, jaunyvus medikus. Paaiškinimas - kad skiepai neprapultų, nes kažkas laiku neatvyko, o skiepą reikėjo būtinai sunaudoti per 20 minučių.
Matyt, britų senukai daug eiklesni. Ateina, atidunda į procedūrinį kabinetą akimirksniu.
Tačiau lietuviški smegenys vis vien nepatikliai analizuoja britų skelbiamą žinutę, jog jų šalies prioritetai - kultūrinė ir istorinė atmintis. Būtent ją pirmiausia gelbsti. Akcentai sudėlioti taip, kad britai iš susižavėjimo kūkčiotų. Girtų valdžią. Šimtamečio istorinė atmintis, jei jos neprarado, tikrai įspūdingesnė nei paauglio. Be to, gražu ir net graudu, kai senukas V.Šekspyras džentelmeniškai užleidžia pirmą vietą garbiai damai. Kad ši pasigirtų „me too". (Ir aš skiepą gavau.)
Tačiau lietuviški smegenys vis vien bruzda: kodėl pirmo skiepo pagailėjo karalienei? Gal kad neįžeistų antimonarchistų? O gal, kad akcentuotų, jog valstybei rūpi net pats paprasčiausias žmogus?
Ne, mes pirmiausia gelbėtume Jungtinės Karalystės karalienę, nes tai pats didžiausias mūsų deficitas. Savos neturime. Kad į karalienę pasižiūrėtume, tenka nusipirkti skrybėlę, su kuria netilptum net pro troleibuso duris. Ir bilietą į Askoto žirgų lenktynes. O savą monarchę turėdami susitiktume prie Sartų. Pakaktų ausinės kepurės.
Bet negi jūs, grynaveisliai baltai, tikite, kad britai leidžia svarus brangiems skiepams tam, kad išgelbėtų šimtamečius? Taip nepraktiškai švaistytis? Vis vien greitai mirs! Gal suleido paprastą fiziologinį tirpalą? Mūsų praktiškai valdžiai net mintis nešovė pradėti skiepijimą nuo pačių seniausių šalies gyventojų. (Kas taip pensijoms taupo?!) Nebent Lietuvoje būtų apsigyvenusi madam Makron. Tada kitas reikalas.
O svarbiausia - mūsų valdžiai net nešovė mintis tai nuslėpti nuo visuomenės. Apsimesti ir visus globos namų senukus pasūdyti valgomosios druskos 9 proc. tirpalu. O kodėl valdžia neapsimetė? Nes ūkiškas, praktiškas lietuvis tokios, atsiprašant, valdžios būtų labai išsigandęs. Dar labiau nei kasdien. Pamanytų, kad valdžia galutinai nuprotėjo.
Neūkiškai galima elgtis tik Dakaro ralyje.
Visus metus automobilį ruoši, o Dakare per dieną paverti metalo laužu. Visus metus rūpiniesi sveikata, kad Dakare vienais metais rankas susilaužytum, kitais metais susitrankytum stuburą. Ir vėl visus metus Dakarui ruoštis. Nes dar kojos nelūžusios. Nes Dakaras yra karas, Everesto viršūnė, ne visai išsiskleidęs parašiutas. Broliais, ginklo broliais, mes tampame tik kare. Taikos metu nebroliaujame. Kam šautų į galvą partempti buksyru svetimą automobilį, jei nesi avarinės tarnybos meistras, o automobilį vairavo ne simpatiška Lialia? O Dakare svetimus automobilius tampo.
Tarkime, užsimanei Seimo viešbutyje 16 butų suremontuoti už 203 tūkst. eurų, Seimo kancleris „gauna" komandiruotę į Dakarą. Remontuok ten. Su šturmanu. Arba su tais politikais, kurie butus pavertė landynėmis. Kai akys nemato, širdis neverkia. Ir ką jie Seimo viešbutyje veikė? Gal profilaktiškai mušėsi. Kad per posėdžius būtų ramesni. Matyt, ir Gitanas Nausėda į Turniškes nesikelia tik todėl, kad niekas neprikaišiotų, neįtarinėtų, jog mušėsi. Jog prezidentas Turniškių namą taip apibraižė, taip apdraskė, kad iškart tenka už milijonus remontuoti. Nes kasdien mes mąstome, kaip Fiodoro Dostojevskio „Nusikaltimo ir bausmės" studentas Raskolnikovas. Kam senei pinigai? Geriau aš pasiimsiu. Kam senam skiepas? Geriau man. Kam gerą automobilį laužyti, jei man net šešis kartus meistriukų sudurstyto opeliuko gaila? Kam važiuoti į Dakarą, jei stuburą sutrenkti ir Vilniaus-Klaipėdos automagistralėje galima. O mašiną sulamdyti po dviem lietuviškais vilkikais. Vairuojamais uzbekų.
Virusas išryškino dar vieną dalyką. Atsidengė kaip ledynui aptirpus. Lietuvoje iš tiesų klesti tik senolių globos ir nelegalaus kačių, šunų veisimo pramonės šakos. Vietoj karvių bei ožkų. Jei ne pandemija, net nebūtume žinoję, kiek vos ne kiekvienoje parapijoje esama globotinių. Tiek valdiškų, tiek nevaldiškų. Visi tiesiog iš kailio nėrėsi, kad tik kuo daugiau senukų priglobtų ir veislinių šuniukų, kačiukų priveistų. Ir tai savaime suprantama. Šalyje, kur nėra monarchų, taip norisi, kad bent tavo šuo būtų iš kilnios giminės. Kad bent iš po skverno gautum monarchą. Korgį Pilypą Antuanetį Šeštąjį. Bent kiek į viršų savimeilę timptelti. Nors ir ne britas esi.
***
V.Tomkus: VISIEMS TRYS KARALIAI, O MUMS NET TRYS KARALIENĖS (15)
Na, ir prasidėjo Nauji metai: vienus aplankė Trys karaliai, Lietuvą užvaldė net trys karalienės, kurios ne tik šachmatų lentoje yra daug galingesnės už karaliukus. Simbolinius karalius ir prezidentus, kurie per savo egzistavimą tik vieną kitą reikšmingesnį ėjimą padaro, visa kariauna tik saugoti privalo, o realybėje - ir ne tik ant šachmatų lentos - galingiausia figūra yra karalienė. Ypač tai pajuto savo kailiu Lietuva per pastarąsias dvi kadencijas.
Šiuo metu Lietuva turi net tris karalienes! Viena už kitą galingesnė: premjerė, parlamento vadovė ir pirmoji, bet ne paskutinioji, prezidentė. (Turiu ne Gitaną galvoje.) Visa galia sutelkta jų rankose. Aklai atspindi valdžią, kuri šiandien karaliauja Jungtinėse Valstijose. Kaip reikalai susiklostys ten, taip gyvenimas klostysis ir Amerikos satelitų. Ypač - Lietuvoje.
Todėl tai, kas vyko ir vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiesiogiai veikia viso pasaulio likimą ir išlikimą. Juk Amerika visuotinai pripažinta kaip viso pasaulio policininkė, dėl ko net Rusija su Kinija nebesiginčyja. Ką nori - tą bombarduoja, ką nori - tą finansuoja. Vietos valdžios nuomonės niekada neatsiklausia. Užtat vietinės valdžios, prieš bet ką darydamos, visada užbėga atsiklausti nuomonės į JAV ambasadas. Tik po to tvirtina kadrus aukščiausiojoje valdžioje, pardavinėja valstybines įmones, uždaro vietinį verslą. Trumpiau kalbant, pasaulio likimas ir išlikimas - jankių rankose. O ypač - Lietuvos.
Neatsitiktinai Baidenui pareiškus, kad nebereikalingos skirtingos lytys, tučtuojau sureagavo mūsų „elitas" iš LGBTI. Ryškiausias, bet ne protingiausias, LGBTI atstovas profesionalus gėjus Raskevičius, kuris net su pačiu Sorošu yra nusipaveikslavęs! Tik dėl proto stokos, vykdydamas direktyvas iš JAV, pradėjo Lietuvoje daryti tvarką nuo... viešųjų tualetų. Gal iš laimės jam vidurius susuko, gal kaip gėjui apatiniai pusrutuliai nebelaiko, bet susikoncentravo į Seimo WC. Kas daug kam tik juoką sukėlė. Bet nenustebino: jau įpratome, kad gėjai viską daro ne nuo to galo... Ypač - Lietuvoje!
Kai tik Amerikoje visa valdžia susitelkė į vieną kumštį, kai prezidentūra, senatas ir kongresas atsidūrė demokratų rankose, drįstu teigti, kad demokratijos JAV nebeliko. Bet kokie įstatymai ir nutarimai eis kaip per sviestą (sviestuotą). Prioritetai jau aiškūs: bendros lytys, bendros šeimos, bendros valstybės. Atitinka visus ES standartus. O ypač - Lietuvos valdančiųjų interesus.
Daug kur komendanto valanda jau paskelbta. Lietuva dar tik ruošiasi tai padaryti. Nebus sunku, nes visi galios įrankiai priklauso naujai išrinktai valdžiai. Žmonės jau į namus suvaryti. Priešai nustatyti: Putinas, Lukašenka, Trampas ir...
Brangus skaitytojau, jeigu Tamsta nesate visai abejingas Lietuvos ir lietuvių likimui, jei dar bent šiek tiek rūpi, kad būtų normalios šeimos ir egzistuotų normalios valstybės, galite drąsiai savo pavardę vietoje daugtaškio įrašyti. Savaime tapsite „liaudies priešu". Būsite marginalas, su Tamsta niekas nebendraus ir nenorės turėti jokių reikalų, akimirksniu atsidursite užribyje arba, kaip sako „elitas", visuomenės paraštėse. (Hm, skamba kaip prie „parašos"?!) Niekas niekur nekvies, kaip itin pavojingą sistemai ir valdžiai. Vienintelė paguoda, kad įsirašysite save tarp pasaulio galingųjų. Putino ir Trampo. O kartu ir į „juoduosius sąrašus", kurių reikšmės niekas nežino, bet pasekmes ilgai ilgai jaučia. Ypač - Lietuvoje.
Pabaigai tenoriu pridurti, kad tai, kas dabar vyksta pasaulyje ir Lietuvoje, yra ne sapnas. Ypač - Lietuvoje! Tamstos nesapnuojate: mus tikrai valdo apsivogę konservatoriai ir gėjų fanai. Prezidentauja švedų klerkas. Ministerijas užvaldė chunveibinai. O per žiniasklaidą visuomenės nuomonę formuoja atbukę nuo komandų „iš viršaus" ir aptingę savarankiškai protauti mankurtai. Jau vien tas faktas, kad LRT vadovybė, tikrų tikriausia konservatorių marionetė, per lemiamus įvykius Kapitolijuje, ko gero, vienintelė pasaulyje bevelijo transliuoti „žiurkių žinias" ir lėkštą serialą, pasako daugiau, negu reikia: kasmet daugiau kaip pusšimtis milijonų eurų iš mūsų biudžeto paleidžiama ne į LRT eterį, o... vėjais. Visa laimė, kad dabartiniai parsidavėliai nevaldė nacionalinės televizijos per lemiamus Lietuvos įvykius, nes rusų tankai būtų į Seimo rūmus tikrai įriedėję. LRT vadai akivaizdžiai pademonstravo, kad yra žurnalistikos profanai, kuriuos išrinkta taryba turėtų atstatydinti in corpore.
Bet tik ne Lietuvoje...
***
O.Strikulienė: DĖL KAPITOLIJAUS ŠTURMO PARSIVEŽKIM MELANIJĄ (16)
Donaldo Trampo (Donald Trump) šalininkai suabejojo JAV prezidento rinkimų skaidrumu. Todėl sukėlė riaušes, užėmė Kapitolijų. Europos demokratai, įskaitant mūsiškius, jau sako „ajajai, kaip negerai!", „apgulta demokratija". Tačiau sudėliokime šią dėlionę kitaip. Pagal Ukrainos Maidano, o dar geriau - pagal Baltarusijos scenarijų.
Pagal pastarąjį variantą mūsų demokratai turėtų sakyti: „Ajajai, kaip gerai!" arba „Amerikiečių nacija jau bunda!" O Gabrielius Landsbergis, su Gitanu Nausėda pasitaręs, turėtų artimiausią naktį atvežti, atsiprašau, atskraidinti į Lietuvą D.Trumpą. Kaip kokią Sviatlaną Cichanouskają. O Seimas - paskelbti, kad D.Trampas yra teisėtas JAV prezidentas. Tik labai abejotina, ar ištaigą mėgstantis D.Trampas sutiktų belstis į Lietuvą. Juolab neprezidentiniu lėktuvu. Nebent G.Nausėda jam užleistų S.Daukanto aikštės rūmus. O vietoje rančos duotų Valdovų rūmus. Ir golfo lauką prie Elektrėnų. Bet ir tokiomis sąlygomis kažin ar sutiktų. O ir mūsų teisėtai valdžiai iškiltų pavojus, jei D.Trampas imtų per daug domėtis mūsų šalies ekonomine raida. Bei skandinaviškos bankininkystės lietuviška versija. Ar neatrodo, kad pernelyg rizikinga?
Tokiu atveju, gal geriau mums nusigriebti Melaniją. Ji, skirtingai nei D.Trumpas, ir metais, ir stotu šiek tiek panašesnė į Cichanouskają. Angliškai kalbėti taip pat moka. Nuo sutuoktinio irgi būna atskirta. O jei nusikalbės, mūsiškis užsienio reikalų ministras už ją pakalbės. Turėsime Melaniją - politinę kankinę, skaidrių rinkimų ir stiliaus ikoną. Galės iš egzilio šaukti savo vyro šalininkus į kovą. Arba pradžiai - į lovą. (Juk graži moteriškė iš Rytų bloko?) Pravardžiuoti Džo Baideną (Joe Biden) „tarakonu". Skelbti Dž.Baideno režimui amerikiečių liaudies ultimatumą. Grasinti masiniais streikais. Paskui galės palakstyti po kitas ES valstybes ir reikalauti riaušininkus tramdžiusiems policininkams, Senato ir Atstovų rūmų nariams griežtų sankcijų. (Juk per nepilną valandą net keturios aukos dėl demokratijos ir demokratų buvo paaukotos - tokio tempo net Batia Baltarusijoje nepasiekia!) Teks iš ES pareikalauti, kad Dž.Baideno jokiu būdu į Europą neįsileistų. Taip pat imkime ieškoti Dž.Baideno meilužių, auksinių tualetų, privačių zoologijos sodų, slaptų sąskaitų Šveicarijoje ar kitokių per didelės prabangos įrodymų. (Tik nesinaršykite po Ukrainą, nes ten jau viską surado - ir apie jį, ir apie jo sūnų. Deja, faktai nepasitvirtino, nes niekas jų neišdrįso patvirtinti.)
Sunkiausia bus Baltijos kelią „Vilnius-Vašingtonas" organizuoti. Ilgokas. Tiek žmonių Lietuvoje neturėtume. Net ir tuo atveju, jei Vyriausybė atšauktų karantiną ir emigrantus atideportuotų. Kovos už nesuklastotus rinkimus proga. Be to, kaip sustatyti žmones ant vandens? Su kaukėmis, apsauginėmis pirštinėmis, šiltais kailiniais ir dar kad ant vandens išsilaikytų. Tačiau kokios skambios būtų pasaulio žiniasklaidos antraštės. „Lietuviai, protestuodami, kad Dž.Baidenas prezidentu patvirtintas neteisėtai, masiškai paniro po vandeniu. Neįtikėtinas savižudybės ritualas! Gaila, kad nesužinosime vardan ko - nė vienas lietuvis nebeišniro." O D.Trampas, šią naujieną išgirdęs, pasakys „Very good work. Išnyko Balkanų problema." Toks Baltijos šalių atsiminimas ir išliks ateities kartoms.
Ką dar galime padaryti? G.Nausėda turėtų organizuoti, kad į Vašingtoną būtų pasiųsti ES derybininkai. Kad įtikintų Dž.Baideną taikingai prisipažinti pralaimėjus. Net ir tuo atveju, jei laimėjo. Nes mes žinome geriau. O mūsų ambasadorius JAV turėtų apklausti visus nukentėjusius Kapitolijaus šturmo dalyvius. Nufotografuoti jų pamėlynavusias kinkas ir įrašyti dejones.
Bet įtariu, kad mes to nedarysime, nes esame veidmainiai. Kai armėnai, pasipiktinę dėl Karabacho įvykių, nusiaubė premjero Nikolo Pašiniano rezidenciją, mūsiškiai to „nematė". Nors Minskas, Kijevas ar Jerevanas yra arčiau nei Vašingtonas. Matyt, vienur šturmuoti oficialios valdžios pastatus galima, o kitur - ne? Vienur tramdyti riaušininkus lazdomis galima, o kitur - ne? Matyt, vienu atveju lazda - „demokratijos sąjungininkė", o kitu atveju ta pati lazda - „brutali demokratijos priešininkė".
P.S. Kol rašiau šias eilutes, visi mano siūlymai mūsų valdžiai nuėjo perniek! Sisteminė spauda jau skelbia, kad D.Trampą ruošiamasi patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai reiškia, kad Lietuvos valdžia nei ukrainietišku, nei baltarusišku scenarijumi nebegalės pasinaudoti... Nors kas žino?
Ačiū Dievui, dar gyvuoja dvigubi standartai!
***
V.Tomkus: TEGYVUOJA DEMOKRATIJA BE DEMOKRATŲ! (17)
Valio! Demokratija laimėjo. Bent jau Amerikoje - tikrai. O mūsų Lietuvą, kaip 51-ąją - neoficialią - JAV valstiją, tas faktas turėtų ypač džiuginti. Vienintelė problema: ką daryti su tais prakeiktais demokratais?
Būtent jie nori apversti pasaulį aukštyn kojom. Seną iki pamatų išardyti, o koks bus naujas - tiksliai nepasako. Kai bandom spėlioti, apkaltina mus „Sąmokslo teorijų" kūrimu. Kaltina ir šaiposi tol, kol tie faktai patys pagaliau pasitvirtina. Nes pats gyvenimas viską sustato į savo vietas.Taip buvo su JAV slaptais kalėjimais Lietuvoje, kuriuose buvo kankinami žmonės. Taip buvo su švedų bankais, kai jie rusų mafijos pinigus plovė. Taip buvo su N.Sarkozi, kurį per rinkimus finansavo Kadafis iš Libijos. Anksčiau ar vėliau taip nutiks ir Baidenui su sūneliu, kurie Ukrainoje išgarsėjo kaip didžiausi demokratai korupcionieriai. Deja, kol kas jie amerikietiškos demokratijos garantas, todėl jiems niekas nieko neturi teisės prikišti, kol jie atstovauja JAV demokratų partijai.
Sorošo pinigais finansuojama pasaulio žiniasklaida ir Europos Parlamentas, kuriame nosis krapšto net trečdalis Sorošo išlaikytinių, aklai rems kiekvieną Baideno žingsnį. (Jei kam užkliuvo Sorošo išlaikytiniai, „sąmokslo teorijomis" kaltinkite jį patį, o ne mane - aš tik pacitavau, ką jis asmeniškai yra pasauliui ne kartą ištransliavęs.) Ta proga lietuviškai sisteminei žiniasklaidai, prieš apkaltinant melagienos skleidimu kitus, rekomenduočiau atidžiai į save įsižiūrėti. O dar geriau į savo anksčiau skleistą dezinformaciją: apie tai, kokie skaidrūs yra užsienietiški bankai, Vakarų šalių vadovai (įskaitant Sarkozi) ir Sorošo išlaikytiniai, leidžiantys vaikučiams „nekaltas"knygeles apie lengvų narkotikų ir draugiškų gėjų mėgėjų pasakas.
Šiandien jau niekas nebedrįs neigti, kad tai, kas vakar dar skambėjo kaip kažkokios pasakos, šiandien jau vyksta realiame gyvenime: princai ir princesės šeimininkauja Seime, kanapės jau keičia tabako dūmą, o dorovė su morale išnyko kartu su tabako dūmais. Kokia bus toji Naujoji Pasaulio Tvarka dar niekas nežino, bet Gerovės valstybės gyventojai jau puikuojasi mūsų TV ekranuose. Vyrai su sijonais, moterys - be... Tik spėk gėrėtis ir džiaugtis!
Išskirtinio dėmesio sulaukė tūlas Klausas Švabas (Klaus Schwab). Jo vizija apie būsimą visuomenę daug ką varo iš proto. O man tik juoką sukelia. Labai jau jis man panašus į Michailą Gorbačiovą. O Švabo „perkrovimas" (The reset) man yra panašus į „persitvarkymą" (perestrojką). Tai, kad globalistai žada suniveliuoti valstybes ir įsteigti vieningą jėgos centrą Briuselyje, Vašingtone ar Bahamuose mūsų, lietuvių, nė kiek neturėtų stebinti. Visa tai matėme Sovietų Sąjungoje, būdami mažyte periferija. Kad žada pinigus panaikinti ir pereiti prie čipų ar vakcinų, mūsų per daug irgi negasdina. Visa tai patyrė mūsų tėvai, iš kurių net asmens dokumentai ir pasai anuomet buvo atimti, kad kaimiečiai be darbo tuščiai miestų centruose nesitabaluotų. O kad siekiama privatų turtą perdalinti ir iš naujo pernuomoti, labiausiai pralinksmintų mūsų senolius, senelius bei prosenelius, jeigu jie dar gyvi būtų. Tik tais senais laikais Švabo planas buvo vadinamas „Komunizmu".
Visa tai mes žinome ir dar prisimename. Žinome, kuo visa tai baigėsi praėjusio šimtmečio „švabams", pradedant Leninu ir baigiant Gorbačiovu. Kitas klausimas - ar tai žino ir supranta nūdienos Švabo pasekėjai, save iškilmingai „demokratijos nešėjais" ir „konservatoriais" pasivadinę?
Ne veltui sakoma: švabai planuoja, o dievai iš jų juokiasi.
***
V.Tomkus: KAM NEPATINKA SKANDALAI? (18)
Tie, kas kelia chaosą Lietuvoje, labiausiai bijo, kad niekas nedrįstų sudėlioti skandalų į lentynėles. Tuomet taptų visiems viskas aišku. Nebebūtų galima politizuoti nusikaltimų, provokacijų ir korupcijos. Niekas nebegalėtų knisti Temidei proto. Nes šiandien Lietuva tarpusavyje nebesusišneka. Taip viskas sujaukta ir suvelta.
Atskirkime ekonominius nusikaltimus nuo politikos ir kaip ant delno išvysime - kas meluoja, kas vagia, o kas tik durnių volioja. Visi "herojai" atsidurs dienos šviesoje. Prokurorai galės ramiai sau dirbti, žurnalistai - rašyti, sportininkai - sportuoti. O svarbiausia - žmonės ramiai gyventi.
Kaip viskas banalu ir paprasta, ar ne? O koks gyvenimas neįdomus! Jokios intrigos, jokių skandalų, jokios nervinės įtampos. Tauta vieninga, draugiška, nesusiskaldžiusi, su dainomis žygiuoja į Europą. Tpfu, kaip neįdomu. Ir pavojinga! Nusikaltėliams.
Kad taip neatsitiktų, reikalingas chaosas. Politikos, sporto, žiniasklaidos ir korupcijos jovalas, kad niekas nieko nebesuprastų. Kad išnyktų riba tarp gėrio ir blogio ir niekas nebesusivoktų, kas - geras, o kas - blogas. Nes tik sujaukus tautai smegenis galima užglaistyti žemės sklypų grobstymą, paleisti iš kalėjimų banditus, pašalinti iš pareigų neparankų prokurorą ir net prezidentą, viešai išsityčioti iš nuskriausto krepšininko, "išplauti" komjaunimo bei profsąjungų turtą. O visus, kurie su tuo nesitaiksto, išvadinti "sąmokslininkais".
Kvailiai tegul mušasi. Pjaunasi tarpusavyje.
Panašiai nutiko su Jukos atėjimu, su Williams išėjimu, su Tauro ir Sekundės bankais, su Petrikio ir Pašukevičiaus holdingais, ir su daug daug kitų nuostabiai gražių dalykų, kurie buvo, po to išgaravo su visais mūsų pinigėliais ir po šiai dienai nė vieno nėra už tai atsakingo. Visi tik aiškinasi tarpusavyje santykius, baksi viens kitą pirštais (beje, ne visada - rodomaisiais), o tikrieji nusikaltėliai ir toliau gyvuliuoja sau laimingi. Mat turim vieną nepataisomą bėdą: viską, kas beatsitiktų, mėgstame politizuoti.
Ypač - korupcinius nusikaltimus. Jei apie juos paskelbiam prieš rinkimus, mus kaltina, kad siekiame paveikti rinkimų rezultatus. Jei tai padarome po rinkimų - sako, kad norime nuversti naujai išrinktą valdžią. Jeigu visai neskelbiame, aišku, esame nupirkti. Taip ir gyvenam.
Siekiant išsiaiškinti tiesą, būtina atskirti politinius ir ekonominius skandalus. Tik tada bus galima išsiaiškinti, kas, po velnių, šiandien pas mus vyksta ir kodėl visi žmonės atrodo kaip išprotėję?
Iš pirmo žvilgsnio nieko tokio nevyksta: partijos pešasi dėl rinkėjų, krepšinio klubai - dėl rėmėjų, laikraščiai - dėl skaitytojų palankumo. Laimės tie, kurie mažiau susitepę. Arba tie, kurie saikingiau moka vogti. Arba tie, kurie turės daugiau "savų" žmonių jėgos bei valdžios struktūrose. Arba tie, kurie turės daugiau kovingumo bei išradingumo. (Save su pasididžiavimu priskiriu prie pastarųjų, nes draugus iš valdžios jau visus pasiunčiau, kad manęs nebeteptų, o mirtingesnės nuodėmės už mano gimimo datą, žmonija dar nesugalvojo.)
Tik apmaudu, kad nūdienos kovose už būvį nori laimėti vien tie, kurie kaunasi dėl pinigų ir valdžios. O juk galėtų laimėti ir visuomenė. Juk kur du pešasi - trečias laimi, tik nereikia kliudyti besipešančiams. Visi, kurie agituoja susitarti ir susitaikyti, nori nuslėpti tiesą. Jie tikrai nenori, kad žmonės žinotų, ką daro valdžia - Seime ir Prezidentūroje, Vyriausybėje ir sporto komitete, saugumo komitete ir ypač žiniasklaidoje, kuri labiau linkusi vertinti kitų, bet ne savo klaidas.
Per prezidentinį skandalą išryškėjo toks žurnalistų subjektyvumas ir šališkumas, toks neprofesionalumas, kad net pats griebiausi plunksnos (t.y. mokytis su kompiuteriu dirbti). Ir tučtuojau buvau išvadintas "paksininku". Logiška, nenorint suprasti kitaminčio. Kam galvoti, jeigu jau viskas sugalvota? Kam gilintis į "smulkmenas", jei galima oponentui priklijuoti etiketę, ir visiems tampa viskas aišku. Rodai, kas ant kaktos parašyta ir garsiai skaitai: "Čia - "paksininkas", o ten - "pučistas"; čia - "KGB", o ten - "CŽV"; čia - "elitas", o ten - "runkelis"..."
Kaip paprasta ir lengva gyventi, ar ne?
O ką daryti, jei, pavyzdžiui, esu nestandartinis? Tarkim, „elitinis runkelis"! Kas tada? Tada tu "nupirktas". O jei aš esu brangus, pavyzdžiui, multimilijonierius, kas tada? Tada - "vagis", nes pavogei "Sąjūdžio" laikraštį. O jeigu jį pats sukūriau, negalėjau gi pats savęs apvogti, be to, iki šiol manau, kad niekingi menkystos iš manęs pavogė Sąjūdį, kurio buvau vienas iš steigėjų. Kas tada?
Tada esu "populistas". Arba - demagogas, melagis, senas kagėbistas, vatnikas, reketininkas, teroristas, šantažuotojas, bankų ir gėjų siaubas, antisemitas... Ai, tingiu vardyti. Įsijunkite internetą ir patys pasiskaitykite: ten etiketėmis aplipdė ne tik mano kaktą, bet ir pakaušį. Jeigu kiltų diskusija, kas esu iš tikrųjų, jaučiu, pusė miesto dėl mano pavadinimo susimuštų. Šitiek daug man etikečių prikabinta.
Tik nereikia visko imti į širdį. Tegul ponai mušasi. Tegu pešasi dėl įtakos bei valdžios. Kas jums darbo? Viską atidžiai stebėkite. Ateis laikas ir pasakysite savo žodį. Svarbiausia - nesijaudinti ir gerai maitintis. Koks skirtumas, kas laimės?.. Svarbu, kad laimėtų teisybė, kurios niekada niekas nesužinos, jeigu prasidės visuotinis susitaikymas ir jus su visais ir su viskuo susitaikysite.
Jokiu būdu to daryti negalima, nes tik ginčuose gimsta Tiesa. Jos kaip ugnies bijo labiausiai susitepę. Visuotinė santarvė, kuri žada ramybę ir stabilumą, dažnai nuslepia baisius nusikaltimus ir tiesą: prisiminkime „Stabilizatoriaus" viešpatavimą - išvogti milijonai, sugriauti bankai, iššvaistytos Europos lėšos... Argi tikrai neįdomu, kur jos pradingo? Sako, kaltas a.a. Konopliovas, kuris vienintelis iš vagių šutvės pasielgė vyriškai (nusišovė). O gal atkaskime jo kapą ir pasižiūrėkime, kiek milijonų ten guli?..
Įtariu, nė vieno lito. Visi nešvarūs pinigai "vaikšto" tarp mūsų. Su jais einama į rinkimus. Po to visi valdžioje būna susitepę ir niekas iš nieko negali nieko pareikalauti. Nebent vykdyti priešrinkimines sutartis. Antraip gresia šantažas. Po to piktinamės kaip kvaileliai: kodėl Lietuvos valdžia, priimdama svarbiausius šalies sprendimus, vadovaujasi kolektyvine atsakomybe? Argi dar neaišku?
Visus iš karto sunkiau pasodinti. Mūsų valdžioje visi "parišti". Todėl net suėmęs už nusikaltimo siūlo galo, konkrečių nusikaltėlių joks prokuroras neišaiškins. Greičiau jau pats su visais susipainios... Deja.
(Iš ciklo: „12 LAIŠKŲ, kurie sukrėtė pasaulį". Tekstas išspausdintas „Respublikoje" 2004-ais metais ir viešai pasmerktas Lietuvos elito bei ES parlamente.)
(bus daugiau)
***
