4 nuotr.Paskaičius žiniasklaidoje komentarus, ypač karo tematika, įkyriai peršasi mintis, kad Lietuvoje veikia pavojingai platus proputiniškų antivalstybininkų klanas. Tai, kad mūsų valstybės privačiame sektoriuje veikia kažkiek priešiško elemento, iš dalies galima pateisinti, nes visa tai nustatyti ir įrodyti reikia daug pastangų. Tačiau sunku pateisinti tokį valstybės neįgalumą, kai tai plika akimi matyti valstybiniame sektoriuje, ką įrodomai patvirtina priimami dokumentai.
Viskas prasideda ne tada, kai pakišami sprogmenys po kokio nors svarbaus objekto pamatais, o tada, kai neteisėtais institucijų, teismų sprendimais, arba pareigūnų piktybišku neveikimu pradedamas griauti piliečių lojalumas savo valstybei. Lojalų pilietį paversti abejingu ar nekenčiančiu „valdžios" nereikia labai daug pastangų. Kadangi „valdžia" paprastai veikia valstybės vardu, sugriaunamas piliečių lojalumas ir savo valstybei.
Kenkėjiška veikla dažnai pridengiama viešojo intereso gynimu. Pavyzdžiui, atkaklų siekį privačiam asmeniui neatlyginti valstybės pareigūnų padarytos žalos, kai toks atlyginimas numatytas įstatymu, o žala yra akivaizdi, pareigūnas apsimestinai gali aiškinti valstybės finansinių interesų gynimu. Tačiau apie tai, kokia padaryta žala piliečiui, kuris taip pat yra valstybės subjektas, daug kas nesusimąsto.
Apskritai, mūsų šalyje dėl vis dar menko politinio raštingumo privatusis valstybės sektorius dažnokai siejamas su kažkuo tarsi nepriklausančiu valstybei. Svarbu suprasti, kad tokio pobūdžio žala yra ne vienkartinė, o turi tęstinį pobūdį. Nes nuviltas, o kartais ir sužlugdytas žmogus dėl to, jog valstybėje nesilaikoma nustatytos tvarkos, ypač kai tai valstybės vardu daro pareigūnai dėl korupcinių ar kitos valstybės interesų, gali sukelti tokią priešpriešą, kuri liks visam laikui.
Ne atsitiktinumas, kad buvęs lojalus ar net patriotiškas pilietis, kuris dėl pareigūnų neteisingumo ar neteisėtumo patyrė skriaudą, be sąžinės priekaištų ieškos būdų, kaip išvengti mokesčių mokėjimo, nuslėpti kitų daromus nusižengimus ir net nusikaltimus, arba kitu būdu bandys kompensuoti patirtą materialinę ir moralinę žalą. (Satisfakcija - labai gyvybinga paskata, nes ji suteikia malonumo jausmą.)
Atkreipdamas dėmesį į tai, norėčiau pabrėžti, kad, norint lengviau išaiškinti 5-osios kolonos veikėjus, būtina įvesti pareigūnų atsakomybę už profesinio ir pareiginio neįgalumo simuliavimą. Tas Lietuvos pilietis, kuris patirs nepagrįstą skriaudą, turės galimybę kreiptis į valstybės saugumo struktūras, kuriose dirbantys profesionalai nustatys, ar pareigūno sprendimas (sprendimo nepriėmimas) yra neraštingumo ar simuliavimo pasekmė.
Kadangi nuo 5-osios kolonos infiltrantų patekimo neapsaugotos nei valdymo, nei teisminės institucijos (žinoma, jų gali būti ir policijoje, ir prokuratūroje), pilietinė kontrolė būtų veiksminga priemonė išaiškinant antivalstybinę veiklą valstybinėse institucijose. Kadangi bent kiek išprusęs pilietis sugebės atskirti protingumo ir teisėtumo kriterijaus neatitinkantį tariamo „valstybininko" poelgį nuo nepatyrusio tarnautojo suklydimo, palaipsniui apsivalysime nuo antivalstybinio gaivalo valstybinėse institucijose.
