1 nuotr.Alvita tiki, kad atsiras būrelis empatikų, kuriems bus reikalingas jos patyrimas, ir neblėstantis aktyvumas, du Vytautai iš skirtingų amžiaus grupių tiki, kad tautiečiai negali likti abejingi jų erudicijai, todėl turi atsisakyti savosios matymo krypties ir į Tautos ateitį žvelgti tik vytautiškai, Rimantas-Jonas tiki, jog jo daugiapartinė patirtis toks lobis, kad jo turi geisti kiekvienas, kam rūpi svaiginanti laisvė Seimo posėdžių salėje paplanuoti savo reikaliukus.Dar daug daug tautiečių svaigsta nuo tikėjimo tariamu savo originalumu ir visapusiškumu.
Kas nutiktų, jeigu tautiečiai mažiau vadovautųsi tikėjimu, o daugiau - žinojimu?
Pirmiausia jie suprastų, jog kiekvienas žmogus yra saistomas saviraiškos ir pripažinimo motyvų.
Šių motyvų ignoravimas, vadovaujantis nuostata: „aš pasakysiu ką daryti, o tu tik nedelsdamas tai įvykdyk", perkrauna virš galimybių ribos lyderį, nesuteikiant pasitenkinimo komandine saviraiška kitiems bendražygiams.
Lyderis dėl miego stokos ir įtampos pradeda atsilikti nuo laiko dvasios, o komandos nariai, praradę reikalingumo pojutį, „atvėsta", nes lieka nepatenkintas jų tiek saviraiškos, tiek ir pripažinimo motyvas.
Kita vertus, tikėjimas savo neklystamumu žymiai susiaurina patyriminę bazę, dėl ko sprendimuose įsivyrauja vienpusiškumas, kuris neįgyja masinio patrauklumo.
Galima ilgai vardinti tikėjimu priimamų sprendimų neigiamus padarinius, tačiau žinant, kad rinkimuose tik kokybė pereina į kiekybę, siūlau kiekvienam tautiečiui, kuris supranta, jog šiandieninėje tautos savivaldoje daug kas prasilenkia su teisingumo ir sąžiningumo kriterijais, į artėjančius LR Seimo rinkimus pažvelgti ne per tikėjimo, bet per žinojimo prizmę.
