Jonas VAIŠKŪNAS: Ar Karaliaučius teisėtai priklauso Rusijai?

Prezidentas, vertindamas Rusijos sprendimą Kristijono Donelaičio muziejų Tolminkiemyje pervadinti į Literatūros muziejų, šį veiksmą pavadino „dar vienu nepriimtinu bandymu perrašyti istoriją". Be kita ko, prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad „Kad ir kaip Rusija stengtųsi, Karaliaučius niekada netaps Kaliningradu!".

Rusijos pareigūnai kaltina Lietuvą „priešiškumu"

Šie G. Nausėdos žodžiai sukėlė Rusijos pareigūnų įniršį. Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas apkaltino Lietuvą „priešiškumu Rusijai" ir pareiškė, kad Lietuvos prezidento žodžiai rodo „teritorines pretenzijas", kurios esą kelia grėsmę Rusijos saugumui.

„Tai pateisina mūsų gilų susirūpinimą ir dabartines bei būsimas priemones mūsų valstybės saugumui užtikrinti", - teigė D. Peskovas.

Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova savo ruožtu pareiškė, kad Vilnius ir Klaipėda tapo Lietuvos dalimi tik dėl Sovietų Sąjungos sprendimų, ir paragino Lietuvos politikus mokytis istorijos: „Lietuva turėtų labiau rūpintis žmogaus teisėmis savo teritorijoje, o ne bandyti perrašyti istoriją", - pareiškė M. Zacharova.

Vakarų šalių reakcijos: klausimai dėl teisėtumo

G. Nausėdos pasisakymas taip pat sulaukė nuosaikesnių komentarų tarptautinėje arenoje. Vokietijos istorikai ir analitikai pabrėžė šio regiono istorinę reikšmę kaip buvusios Prūsijos ir Vokietijos dalies, o kai kurie ekspertai ragino Rusiją saugoti kultūros paveldo objektus.

Tuo pačiu kai kurie tarptautiniai analitikai kėlė klausimą, ar Potsdamo konferencijos metu priimti sprendimai suteikti Karaliaučių Sovietų Sąjungai buvo teisėti, žiūrint pagal šiandienės tarptautinės teisės normas.

Lenkijos spauda ir politikai daugiausiai rėmė Lietuvos poziciją, pabrėždami, kad Karaliaučius turi didelę simbolinę reikšmę Lietuvos ir Lenkijos kultūros istorijai.

Mažosios Lietuvos paveldo naikinimas

Karaliaučius - senasis Mažosios Lietuvos centras - buvo įkurtas XIII a. kaip vokiečių ordino tvirtovė. Jis ilgus šimtmečius buvo kultūrinis ir politinis regiono centras, kuriame veikusios mokyklos ir universitetai ugdė žymius veikėjus, tokius kaip Immanuelis Kantas ir Kristijonas Donelaitis.

Po Antrojo pasaulinio karo, 1945 m., Karaliaučius buvo perduotas Sovietų Sąjungai pagal Potsdamo konferencijos nutarimus ir pavadintas Kaliningradu. Tačiau šis sprendimas buvo priimtas be Mažosios Lietuvos gyventojų sutikimo, o dauguma tuometinių šio krašto gyventojų buvo priversti palikti savo namus.

Potsdamo konferencija: laikinas sprendimas ar aneksija?

Potsdamo konferencijos sprendimuose buvo nurodyta, kad Karaliaučiaus kraštas laikinai perduodamas Sovietų Sąjungai administruoti, kol bus nustatyta galutinė taikos sutartis.

Viename iš dokumentų pažymima: „Ši teritorija perduodama Sovietų Sąjungos laikinai priežiūrai, kol bus galutinai nustatytas jos statusas."

Tačiau tokia galutinė taikos sutartis niekada nebuvo sudaryta, o Sovietų Sąjunga faktiškai inkorporavo šį regioną.

Tokia padėtis šiandien kelia klausimų dėl šio proceso teisėtumo tarptautinės teisės kontekste.

Sovietų politika: genocidas ir istorinės atminties naikinimas

Taip pat, reikia pažymėti, kad Sovietų Sąjunga ne tik vykdė Karaliaučiaus krašto gyventojų - Mažosios Lietuvos lietuvių, vokiečių ir kitų tautybių žmonių - genocidą, bet ir sistemingai naikino šio krašto istorinį-kultūrinį paveldą.

Siekiant ištrinti šio krašto praeitį buvo pakeisti ne tik miestų ir gyvenviečių vardai, bet pervadinti net ir vandenvardžiai. Toks elgesys akivaizdžiai rodo Rusijos siekį nutraukti ir ištrinti visus šio krašto ryšius su tikrąja jo istorija.

Karaliaučius - baltų žemė

Istorijos šaltiniai ir archeologiniai radiniai vienareikšmiškai liudija, kad Karaliaučiaus kraštas per amžius buvo baltų genčių - sembų, nadruvių, skalvių - gyvenamosios žemės. Šie žmonės sukūrė turtingą kultūrą, kurios pėdsakai matomi nuo pagoniškų šventyklų iki sudėtingų prekybos tinklų su kitomis Europos tautomis. Vėliau šis kraštas tapo Mažosios Lietuvos dalimi, kurioje vystėsi lietuvių kultūra, kalba ir papročiai.

Slavų genčių ar valstybių įtaka šiame krašte iki pat XIX a. buvo nereikšminga. Iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos čia vyravo vokiškai ir lietuviškai kalbančios bendruomenės. Tik Sovietų Sąjungos įvykdyta prievartinė migracija po karo atvedė slavakalbius gyventojus į šį kraštą. Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų į šį kraštą, pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių Sovietų sąjungos teritorijų. Taigi, Karaliaučius niekada nebuvo ir nėra slavų kultūros ar istorijos dalis.

Karaliaučius šiandien: ginčai dėl teisėtumo

Nors šiandien Kaliningrado sritimi vadinamas Karaliaučiaus kraštas yra Rusijos Federacijos dalis, tačiau jo istorinis paveldas ir teisinis statusas nesiliauja kėlęs ginčų ir diskusijų. Tarptautinė bendruomenė vis dažniau kelia klausimą ar Potsdamo konferencijos sprendimai atitinka šiuolaikinius teisingumo principus.

Nepaisant politinės padėties, Mažosios Lietuvos istorija - nuo baltiško paveldo iki Kristijono Donelaičio palikimo - išlieka svarbia šio krašto tapatybės dalimi.

Lietuvos prezidento G. Nausėdos pareiškimas dar kartą parodė, kad Karaliaučius lieka ne tik geopolitinės, bet ir kultūrinės Lietuvos istorijos epicentre.

Ar tikrai šis kraštas teisėtai priklauso Rusijai?

Ar užkariautojai vienašališkai visiems laikams gali savintis šias jiems niekuomet nepriklaususias baltų žemes?

Šis klausimas lieka atviras ir reikalauja tarptautinio atsakymo.