1 nuotr.1 iš 5 žmonių Lietuvoje patiria skurdo riziką. Tai ganėtinai įspūdingas skaičius. Tačiau apie skurdą ir socialinę nelygybę prisiklausome tiek daug kalbų, kad, tiesą pasakius, mažai žmonėms terūpi tie skaičiai. Atvirkščiai, iš to paprasto, galbūt netoli skurdo rizikos ribos gyvenančio žmogaus, dažniau išgirsime pasakymą „ko ten jie skundžias - tegul eina dirbt!"
Politikai taip pat dažnai kalba apie poreikį remti skurstančias šeimas, vienišas motinas, pensininkus. Rinkimų kampanijos metu netruks pažadų, kaip tam tikra partija didins paramą ir pensijas, plės socialinių paslaugų tinklą.
Šiame motiniškame rūpesčio pasaulyje aš visada pasigendu diskusijos apie kitą skurdo pusę. Jeigu mes kalbame apie augančią socialinę nelygybę, tai kodėl sustojame tik ties viena jos puse, t.y. nepritekliumi? Juk milijardines sumas valdantis žmogus yra lygiai tokia pati, jeigu ne didesnė, politinė problema.
Kaip atsiranda milijardieriai? Kokią įtaką jie turi mūsų politinei sistemai? Galiausiai, kaip tokios turto koncentracijos paveikia ekologinę sistemą? Atsakymai į šiuos klausimus padeda užduoti žymiai tikslingesnius klausimus apie mūsų ekonominės sistemos ydas.
Mūsų protas nesuvokia šių dienų turtuolių turto masto. Paimkime, pavyzdžiui, ilgametį Lietuvos milijardierių Nerijų Numą. Šio žmogaus turtas šiai dienai siekia 2 mlrd. eurų. Pamėginkime tokį minties eksperimentą: jeigu Nerijus būtų „Maximos" kasininku, kiek laiko jis turėtų dirbti, kad sukauptų 2 mlrd. eurų? Sakykime, kad Nerijus kas mėnesį gauna solidžius 850 eurų į rankas.
Tam, kad uždirbtų 2 mlrd. eurų, Nerijus būtų turėjęs sėdėti „Maximos" kasoje prieš 196 tūkst. metų, t.y., nuo paleolito amžiaus. Iš tiesų, Nerijui būtų užtrukę dar ilgiau susikrauti tokius turtus, nes jam būtų reikėję kažką suvalgyti, išleist vaikus į mokyklą, susimokėti už vaistus ir patenkinti kitus būtiniausius savo bei šeimos poreikius.
Galbūt Numa yra itin sumanus, protingas verslo vadovas ir galbūt jis iš tikrųjų nusipelno 10 kartų didesnio atlyginimo nei kasininkė. Ar gaudamas 8500 eurų per mėnesį Nerijus negalėtų mėgautis itin patogiu gyvenimu? Tačiau Nerijaus turtai ateina ne iš darbo, o iš jo, kaip savininko, statuso - jam priklauso įmonė, kurios darbuotojai sutinka dirbti už minimalų atlyginimą. Tūkstančiai „Maximos" darbuotojų, kasdien skenuodami prekes, dėliodami produktus į lentynas ir visaip kitaip sukurdami tai, kas šiandien yra „Maxima", neša Nerijui jo milijardinį kraitį.
Be abejonės, Numos pelno šaltinių yra ir daugiau. Šiandien pasaulis turi kaip niekada daug tokių kaip Numa, o turtingiausiųjų turtai yra kaip niekada dideli. Lietuvoje turtuolių skaičius, kaip ir socialinė nelygybė, nesustoja augti. Anot „Euromonitor International" analitikės Gretos Kunauskaitės, per Covid pandemiją multimilijonierių skaičius Lietuvoje perkopė 500, o pačiame viršuje turime tris milijardierius: minėtąjį Nerijų Numą, „Girtekos" savininką Mindaugą Railą (2,24 mlrd. Eur) ir „Avia Solutions Group" valdybos pirmininką Gediminą Žiemelį (2,45 mlrd. Eur).
Tačiau toks turto disbalansas yra didžiulė problema ir visuomenei. Šiai dienai mes diskutuojame, iš kur paimti pinigų mokytojų ar gydytojų atlyginimams, kaip išlaikyti regionuose vienas po kito uždaromas mokyklas ar kultūros centrus, kaip gauti papildomas lėšas krašto gynybai. Dažnai girdime, kad pinigų tiesiog nėra ir turime rinktis skaudžius, bet neišvengiamus sprendimus - aukoti kultūrą vardan krašto gynybos, o gal mažinti nedarbo išmokas.
Deja, bet Lietuvoje kol kas negirdžiu rimtesnės politikų diskusijos, kaip apmokestinti turtinguosius. Turtai gana nesunkiai virsta įtaka visuomenei ir politikams - komercinė žiniasklaida visados priklauso kokiai nors verslo grupei. O čia, diskuotuojant apie bet kokius dirbantiems žmonėms palankius sprendimus, iš karto girdime pavojaus varpus: žlugs verslai, užsidarys įmonės, žmonės neteks darbų!
Klaidinga galvoti, kad verslas įtaką politikams daro vien korupciniais keliais. Kasdienė įtaka politikams daroma atviro ir teisėto lobizmo keliu. Verslui atstovaujančios asociacijos turi pačius didžiausius biudžetus, samdo pačius geriausius teisininkus ir komunikacijos specialistus. Šios organizacijos parengia šimtus įstatyminių pasiūlymų politikams.
Tuo tarpu visuomeninės organizacijos ir profesinės sąjungos yra ganėtinai skurdžios, sėkmės atveju, sukrapštančios pinigų bent vienam teisininkui, kuris, ko gero, dirba ne dėl atlyginimo, o iš idėjos. Rezultatas - politikai žymiai dažniau girdės verslo, o ne, pavyzdžiui, darbuotojų atstovų nuomonę.
Galime klausti, o kodėl tos pačios profesinės sąjungos nesugeba sustiprėti? Viena iš priežasčių - darbuotojų skurdas. Pasiūlius prisijungti prie profesinės sąjungos ir mokėti minimalų 5 eurų mėnesinį mokestį, dažnas darbuotojas atsakys, kad jam ar jai tai yra per didelė suma.
Galiausiai, toks didžiulis turto disbalansas yra esminė planetos ekologinės krizės priežastis. Turtuoliai keliauja privačiais lėktuvais, turi sovietinį devynaukštį talpinančias jachtas, šimtus dvarų ir vasarnamių, kuriuos aplanko vos vieną kartą metuose. Šie turtai ir vartojimo įpročiai yra didelė našta mūsų planetai. 2023 m. paskelbtas „Oxfam" tyrimas nustatė, kad 1 proc. turtingiausiųjų pasaulio gyventojų 2019 m. išmetė tiek pat anglies dvideginio, kiek penki milijardai planetos žmonių. Dėl šių emisijų kiekio planetoje nuo karščio ir taršos papildomai mirė 1,3 milijonų žmonių.
Tačiau didžioji tragedija mūsų planetai yra ne tik tiesioginis turtingųjų vartojimas, o sisteminis poreikis šį turtą nepaliaujamai didinti. Viena iš didžiausių šių dienų problemų turtingiesiems - kur investuoti jau sukauptą kapitalą? Mūsų gyvenimai jau yra persotinti įvairiausių daiktų ir prekių, o investicinė grąža gamyboje tendencingai krenta. Dėl to šiandien nemenka dalis investicijų keliauja ne į gamybą, o į nekilnojamą turtą ar spekuliacinius burbulus. Todėl mes turime augančias būsto kainas ir gilėjančią būsto krizę, kai dirbantys žmonės tiesiog negali rasti įkandamo būsto.
Lietuvoje žemiau skurdo rizikos ribos gyvena penktadalis žmonių
589 tūkst. žmonių Lietuvoje gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, taip teigia Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė. Anot jos, statistika iš esmės nesikeičia nuo metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, o skurdo rizikos riba pernai siekė 564 eurus.
Su didele skurdo rizika susiduria pensininkai, vieni gyvenantys asmenys, vieniši tėvai auginantys vaikus. 11 proc. žmonių neturi galimybės visavertiškai maitintis. 30 proc. mažiausias pajamas gaunančių žmonių teigia, kad trūksta pinigų net maistui, ir tą lėmė milžiniška infliacija.
