Ką patiria iš šeimos paimtas vaikas?

Praeitame amžiuje mokslininkas psichologas Haris Harlou (Harry Harlow) 20 metų tyrinėjo beždžioniukus. Jis atskirdavo ką tik gimusius beždžioniukus nuo jų mamos ir patalpindavo pas vadinamąsias globėjas. Tai buvo du dirbtiniai maketai, turėję atstoti mamą. Vienas iš jų buvo pagamintas iš vielos, prie jo buvo pritvirtintas buteliukas su pienu. Kita „mama“ turėjo švelnų kailiuką, bet pieno neturėjo.

Jie niekada nematė tikrų savo mamų, todėl nežinojo, kokia mama turi būti. Tačiau buvo pastebėta, kad jie didžiąją laiko dalį praleido su „švelnia mama“, o ant vielinės užšokdavo tik pasimaitinti. Be to, kai jie būdavo išgąsdinami, jie taip pat bėgdavo pas „švelnią mamą“. Tai leido padaryti išvadas, kad emocinis ryšys ir švelnumas yra žymiai svarbiau nei maistas. Tai svarbu prisiminti, kai dabar kalbama, kad skurdas gali būti vienas iš grėsmių vaikui ar rizikos veiksnių.

Beždžioniukams augant, visi jie, be išimties, buvo sutrikusios psichikos. Jie nesugebėjo bendrauti nei su tokiais pačiais kaip jie, nei su tais, kurie augo su tikromis mamomis. Jie negebėjo nei duoti, nei priimti meilės. Didžiąją laiko dalį, atsidūrę prie kitų beždžionių, jie linguodavo, taip patys save ramindami. Prie jų prisilietus, tapdavo agresyvūs, prisilietimai jiems buvo nemalonūs.

Be to, jie nemokėjo poruotis. Todėl buvo bandoma pateles apvaisinti dirbtinai. Tačiau susilaukusios palikuonių, jos nesirūpindavo savo palikuonimis, juos ignoruodavo, žalodavo, netgi žudydavo. Šie eksperimentai parodė, koks yra svarbus ryšys su mama ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Po šio eksperimento atsirado judėjimas „Už gyvūnų teises“, tad šiandien tokių eksperimentų atkartoti jau nepavyktų. Šis tyrimas laikomas vienu žiauriausių psichologijos istorijoje.

Tačiau jį naudinga atsiminti, kalbant apie tai, ką patiria vaikai, paimami iš savo šeimos. Kituose tyrimuose buvo lyginami paimti vaikai ir augę savo prigimtinėse šeimose. Paimti vaikai turėjo statistiškai reikšmingai daugiau elgesio problemų, nerimo, dėmesio, prisirišimo, potrauminio streso sutrikimų. Jie netgi pasižymėjo sulėtėjusia raida ir žemesniu intelekto koeficientu. Nes atskyrus vaikus nuo tėvų, vaikams išsiskiria didžiuliai kiekiai adrenalino ir kortizolio, o tai paveikia smegenis.

Tokiems vaikams užaugus, jie būna labiau linkę į sunkią depresiją, bipolinį sutrikimą, šizofreniją, alkoholizmą ir narkotikus, nusikaltimus. Taip pat jie statistiškai reikšmingai dažniau pasižymi fizinėmis problemomis, tokiomis kaip I tipo diabetas arba krūties vėžys.

Vaikų paėmimo šalininkai teigia, kad tokie požymiai pasireiškia todėl, kad šie vaikai augo pas blogus tėvus. Tačiau tai netiesa. Panašūs rezultatai buvo gaunami tiriant našlaičius vaikus, Australijos aborigenų vaikus, kurie vienu metu buvo masiškai paimti iš tėvų. Taip pat tiriant emigrantų vaikus bei Kinijoje gyvenančius vaikus, kurių tėvai išvyksta dirbti toli nuo namų. Visi jie turėjo tų pačių problemų, su kuriomis susidurdavo iš šeimų paimti vaikai. Tai rodo, kokia didelė trauma vaikui yra tėvų netektis.

Vaikai neturi laiko suvokimo, todėl ilgesnis tarpas, ypač mažiems vaikams, prilygsta amžinybei. Norint įsivaizduoti šios žalos mastą, tai galima prilyginti scenarijui, jog suaugęs žmogus išskrenda į kosmosą. Tokį pokytį vaikas išgyvena.

Jeigu globėjai nepasitaiko labai geri - smurtauja, išnaudoja ar tiesiog yra šalti, tuomet vaiko patiriamos traumos dauginasi. Tai išgyvena ne tik vaikas, o visa šeima. Kiek man yra tekę bendrauti su tokiomis šeimomis, jos visos sako, kad jų gyvenimas niekada nebebus toks, koks buvo anksčiau. Tai primena išprievartautos moters kalbėjimą, kai gyvenimas pasidalina į dvi dalis: iki įvykio ir po jo. Visi jie išgyvena bejėgiškumo jausmą, nerimą, nesaugumą, kaltę. Kaltės jausmą išgyvena ne tik tėvai, bet ir vaikai. Ne tik paimtas vaikas, bet ir jo broliai bei seserys.

Suprantant, kad ryšio su tėvais praradimas yra traumuojantis vaiką, jis gali būti pateisinamas tik tuomet, kai vaikui kyla realus pavojus gyvybei ar sveikatai. Svarbu, kad darbuotojas, kuris prisiima atsakomybę ir priima sprendimą dėl vaiko paėmimo, prisiimtų ir asmeninę atsakomybę. Nes psichologiniai tyrimai rodo, kad nesvarbu, koks tai būtų žmogus, jeigu jis turi galią spręsti be atsakomybės ir dar yra šiek tiek paspaudžiamas, gali pasielgti ne tik ne etiškai, bet ir labai žiauriai.

Mano žiniomis, tokia informacija nėra suteikiama vaiko teisių sistemos specialistams. Stebina ir glumina, kad vaiko teisių darbuotojams nėra keliami jokie ypatingi reikalavimai į šią darbo vietą. Užtenka būti baigus aukštąjį mokslą. Tu gali būti baigęs agronomiją, informatiką, santechniką, veterinariją. Net neprivalu žinoti apie vaiko raidą ir jo psichologiją.

Pranešimas, skaitytas konferencijoje „Prigimtinės šeimos politikos stiprinimas“