8 nuotr.Pastarosiomis savaitėmis į mūsų televiziją agresyviai veržiasi vieno banko reklama. Žavinga mergina iš pradžių gaudo didžiules žuvis, paskui, rizikuodama susižeisti, grakščiai kojyte užremia liftą, praleisdama apšepusį klientą, ir galų gale visiems paskelbia džiugią žinią: Šiaulių bankas yra vartotojui geriausias Lietuvos bankas. Iš karto mane apima rūgšti deja vu nuojauta, nes du Lietuvos nacionalinės bankininkystės „flagmanai“, kurie jau prieš keletą metų prasmego finansų rinkų pelkėje, savo laiku irgi mėgavosi panašiais epitetais. O kas dabar tai prisimena?
Tokios aktyvios savigyros priežasčių toli ieškoti nereikia. Kaip tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, gruodžio 30 dieną, pranešė žiniasklaida, Šiaulių bankui paskirta 880 tūkstančių eurų bauda už netinkamai vertinamas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo (PPTF) rizikas. Mano žiniomis, tai didžiausia bankui skirta bauda Lietuvoje už tokio pobūdžio pažeidimus.
Iš tikrųjų per paskutinius kelerius metus pinigų plovimo skandalai veja vienas kitą. „Swedbank“, „Danske“, „Nordea“, SEB - visi jie reikšmingai susitepė savo reputaciją, plaudami dažniausiai rusų oligarchų pinigus, masiškai vykdydami operacijas su nusikalstamai įgytomis lėšomis, kurios skaičiuojamos net dešimtimis milijardų. Ir tai tik minėtų bankų „apyvartos“, o pasaulyje šis „biznis“ duoda nuo 500 iki 1300 mlrd. eurų pajamų per metus, t.y. net iki 5% BVP.
Minėtų bankų padaliniai nebuvo šventi ir Lietuvoje. Tuo metu, kai, pasak agentūros „Bloomberg“, Švedijoje už pažeidimus „Swedbank“ buvo svarstoma net 410 mln. eurų bauda, Lietuvos bankas irgi atliko tyrimą. Už aptiktus pažeidimus ir veiklos trūkumus pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje bankui skyrė tik įspėjimą.
Kas gi atsitiko, kad už labai panašiai suformuluotus pažeidimus vienas bankas tik pabaramas, o kitam kertama iš peties? Viena vertus, Šiaulių bankui detaliau išvardinti pažeidimai atrodo įspūdingai: neužtikrino pakankamos kliento pažinimo informacijos surinkimo, neturėjo įdiegęs tinkamo kliento pažeidžiamumo nustatymo procedūrų, neužtikrino tinkamo klientų mokėjimo operacijų stebėjimo proceso įgyvendinimo. Kalbant visiems suprantama kalba, nebuvo praktiškai nieko, kas turėtų reikšmingai riboti PPTF rizikas.
Akivaizdu, kad Šiaulių bankui baigėsi didžiausio palankumo laikotarpis. Iš tikrųjų, iškalbingiausias faktas yra tas, kad 2013 m., subankrotinant Ūkio banką, valstybė skyrė 268,8 mln. eurų „premiją“ Šiaulių bankui, kurio finansinė padėtis tuo metu nebuvo geresnė už Ūkio banką. Skyrė vien už tai, kad jis teiktųsi „priimti“ Ūkio banko turtą. Turbūt nereikia turėti ypatingos finansinės nuovokos, kad suprastume, jog po tokių injekcijų Šiaulių bankas atsigavo ir klestėjo iki šiol. Tačiau jokia sveika nuovoka nepadės suvokti, kodėl ši „premija“ ir visa fantastinė finansinė ekvilibristika vyko su Šiaulių banku. To, matyt, iki galo nesuprato ir Seimo Biudžeto ir finansų komitetas, savo tyrime susidomėjęs viso šio minėto proceso peripetijomis ir išvadų projekte siūlęs tęsti tyrimą.
O štai dabar dar ir Lietuvos banko drastiškas sprendimas. Kas gi čia įvyko, kodėl visa ši netvarka Šiaulių banke buvo pastebėta tik dabar? Ar todėl, kad išrinktas naujas aukščiausias šalies vadovas? Ar kad buvęs Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorius Vytautas Valvonis „dalijasi“ savo išmintimi Moldovoje ir todėl pasikeitė tarnybos požiūris į bankų priežiūrą? Kita vertus, tokia bauda blogina banko reputaciją ir mažina jo akcijų kainą, gal kam nors tai labai naudinga? Aš linkęs manyti, kad tai retoriniai klausimai, tačiau gyvenimas parodys, kaip gi yra iš tikrųjų.
