Kada pagaliau Lietuvoje turėsime nacionalinį stadioną

G.JAKAVONIS: Kodėl jau tris dešimtmečius gyvuojanti atkurta nepriklausoma Lietuvos valstybė, ES narė, iki šiol neturi savo nacionalinio stadiono? Krepšinio arenų turime pakankamai, o štai futbolo, kurio pasiekimais sovietmečio pabaigoje stebinome pasaulį, tarptautinių varžybų organizuoti praktiškai neturime kur. Kai Lietuvos futbolininkai tapo TSRS pirmenybių prizininkais, Universiados čempionais ir net iškovojo olimpiados aukso medalius, Vilniuje buvo pradėtas statyti stadionas. Premjeru būnant Gediminui Kirkilui lyg ir buvo grįžta prie stadiono atgaivinimo idėjos, „įsisavintos“ nemažos lėšos, bet griaučiai trūnija iki šiol... Kas kaltas - prasidėjusi krizė ar po rinkimų pasikeitusi valdžia?

A.RASLANAS: Istorija yra labai paprasta. Galiu iš karto pasakyti, kad, ko gero, pritrūko politinės valios. Kai buvo priimtas sprendimas organizuoti Europos krepšinio čempionatą, statybos užtruko penkerius metus. Lėšos buvo iš Europos struktūrinių fondų, Vyriausybės investicinės programos ir savivaldybių. Kitaip tariant, buvo politinė valia nuo viršaus iki apačios. Kalbant apie stadiono istoriją, ji yra labai įdomi. Teisingai pažymėjote, kad kai du olimpiniai čempionai grįžo su medaliais iš Seulo 1988 m., buvo nutarta statyti nacionalinį stadioną. Tai buvo pati pradžia ir lėšos buvo iš Rusijos, iš Sovietų Sąjungos. Iki 1991 m. tų lėšų dar buvo, paskui buvo pertrauka. Krizės laikotarpiu, po Nepriklausomybės, buvo ganėtinai sunku rasti lėšų. Su tam tikrais tarpais stadionas buvo planuojamas statyti. Atsakydamas į šį klausimą, noriu pasakyti, kad turi būti politiniai sprendimai, politinė valia - kas stato, už kokias lėšas stato ir kodėl tokį stadioną stato, kokioms reikmėms jis bus panaudojamas.

R.VAIGINAS: Tenka tik apgailestauti, kad esame vienintelė Europos valstybė, kuri neturi nacionalinio stadiono. Dabar, pradėjus rekonstruoti Kauno stadioną, išvis nebeturime jokio, kuriame galėtumėme rengti tarptautines futbolo varžybas. Situacija buvo tokia - tuo metu visiems buvo „karpomos“ lėšos. Tuo metu, priešpaskutiniais ir paskutiniaisiais G.Kirkilo Vyriausybės gyvavimo metais, buvau Kūno kultūros ir sporto departamento generalinis direktorius, tad galiu pasakyti, kad tada sportui taip pat buvo sumažintas finansavimas ir rasti papildomų lėšų atgaivinti šį projektą buvo nerealu. Situacija žymiai pasikeitė 2011-2015 m. atsiradus šiokiam tokiam ekonominiam pakilimui, kai dirbau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoju ir viena iš mano kuruojamų sričių buvo sportas ir investicijos. Puikiai prisimenu, kad tada vėl buvo grįžtama prie šio projekto. Tuomet premjeru buvo Algirdas Butkevičius ir Vilniaus miesto savivaldybei buvo pavesta parengti stadiono atgaivinimo planą. Jeigu neklystu, 2012 m. aš ir tuometinis Vilniaus vicemeras Jonas Pinskus Vyriausybės pasitarime pristatėme vizualizaciją, kaip būtų galima užbaigti nacionalinį stadioną. Aišku, prieš tai buvo pasitarimai Seime, Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje, kur buvo kviečiami savivaldybės atstovai ir Kūno kultūros departamento vadovai bei visos kitos suinteresuotos pusės. Buvo visiškas pritarimas, kad Lietuvai reikia normalaus stadiono. Šis klausimas buvo pavestas Vilniaus savivaldybei. Kadangi kuravau šią sritį, turėjau parengti vizualizaciją. Pagal mūsų pristatytą planą buvo numatyta data ir A.Butkevičius paminėjo, kad stadiono atidarymo juostelę perkirps 2016  m., per Dainų šventę, liepos mėnesį.

Pagal mūsų viziją reikėjo pakoreguoti jau parengtą seną projektą, stadionas per 2,5-3 metus būtų buvęs užbaigtas. Po tribūnomis, kur yra 20 tūkst. kvadratinių metrų, buvo numatytos dvi sporto salės, šokių studija, bokso, imtynių salės, ten būtų persikėlęs Vilniaus miesto savivaldybės sporto centras, t.y. visos Vilniaus sporto mokyklos, kurios tuo metu buvo išmėtytos po visą miestą ir neturėjo normalių patalpų, būtų vienoje vietoje. Šalimais būtų įrengtas lengvosios atletikos stadionas su bėgimo takais ir trys futbolo aikštės. Tai buvo realu, kadangi iki 2016 metų buvo likę apie 3 metus. Mūsų pristatymui buvo pritarta, kad tai labai gera versija. Kiek pamenu, pasitarime dalyvavo Centrinės projektų valdymo agentūros atstovai, kurie paprieštaravo. Kadangi šis stadionas būtų statomas finanuojant Europos struktūrinių fondų lėšomis, Europos Komisija jau nepritarė vien tik sporto objektų statybai - neva turėtų būti pastatytas daugiafunkcis kompleksas, kuriame atsirastų vietos ir kitoms veikoms, pavyzdžiui, vaikų darželis, muziejus ir t.t. Žiūrėdamas į tai, kad po tribūnomis būtų buvę pakankamais vietos, nemačiau jokių problemų, kad ten būtų įrengtas ir muziejus ar vaikų darželis ir kad įsikurtų neformalaus ugdymo švietimo įstaiga. Šią keliamą užduotį mes būtumėm įvykdę. Šiandien drąsiai galiu pasakyti, kad pritrūko tuometinio premjero ryžtingumo. Jis nusileido Centrinės projektų valdymo agentūros ir Finansų ministerijos vadovų nuogąstavimams, kad Europos Komisija gali nepritarti finansavimo skyrimui šiam stadionui užbaigti. Taip istorija ir baigėsi. O 2016 metais mes galėjome turėti normalų stadioną, kuris atitiktų tarptautinius reikalavimus. Jeigu neklystu, reikėjo 380-420 mln. litų, grubiai skaičiuojant, stadionas būtų kainavęs 100-120 mln. Eur. Palyginti su tuo, kokios sumos yra įvardijamos dabar ir už kiek yra žadama pastatyti, skirtumas yra didelis. Beje, sėdimų vietų būtų buvę 25  tūkst., dabar kalbama tik apie 10 tūkst., o pati statyba atsieitų 320 mln. Eur. Tad yra nepalyginami skaičiai.

S.LIAUSA: Pasižiūrėjus plačiau, per šį trisdešimtmetį pasigendama ne tik stadiono, neturime ir geros koncertinės salės, jau nekalbant, kad tokių salių nėra ir regionuose. Jeigu kalbame apie sportą, tai ir Sporto rūmai ir Vingio parko estrada yra tokios būklės, kurios negalima nepavadinti avarine. Tiesiog stovi didžiausias pastatas centre, gražiausioje miesto vietoje, ir niekas ten nevyksta. Tik kas ketverius metus ateiname su Dainų šventėmis. Kalnų parke taip pat neišspręsta problema, kažkada pastatyta estrada tos gyvybės irgi neturi. Manau, tai yra bendro mūsų susitarimo trūkumas. Pažiūrėkime į tarpukario Lietuvą - per tokį patį laikotarpį sugebėjome sukurti puikią infrastruktūrą: švietimo sistemą, mokyklas, universitetus, filharmonijas, teatrus ar valstybines institucijas. Tačiau per šį Nepriklausomybės laikotarpį mes labiau žiūrime, ką verslas padaro. Iškilo daug biurų, dangoraižių, viskas, atrodo, plečiasi ir gražėja. Viena vertus, atrodytų, kad viskas lyg ir gerai, tačiau pagrindinių dalykų, valstybės pamatinių dalykų, labai trūksta.

Stadionas nėra kažkuo labai išsiskiriantis objektas. Kalbama ne tik apie sportą, tai yra ir kultūros objektas. Jeigu kalbame apie sportą, tai mes iki galo nesutariame dėl paties stadiono. Iš paskutinio projekto matome, kad norėta statyti tik futbolo stadioną be bėgimo takelių, be infrastruktūros lengvajai atletikai, nors Lietuvoje turime daug puikių atletų, olimpinių čempionų, puikiausių sportininkų pasiekimų. Aš jau nekalbu apie stadiono svarbą futbolui, jo populiarinimui.

E.ŠABLINSKAS: Buvęs „Žalgirio“ stadionas prie pat Sporto rūmų buvo labai dėkinga vieta, net sovietai nesuprato, kokį sporto įrenginį jie įrengė, kur vykdavo ne tik futbolo varžybos, bet ir Dainų šventės. Ten esantys žmonės - tiek šokėjai, tiek žiūrovai - galėjo grožėtis mūsų lietuviškais šokiais tame Gedimino pilies fone, kur išties ir kilo visas mūsų judėjimas. Pamenu, eidavome ir tampydavome troleibusų ūsus, kai laimėdavo „Žalgiris“...

Jeigu 2006 m. Vyriausybė priėmė sprendimą pripažinti nacionalinės svarbos objektu Šeškinėje statomą futbolo kompleksą, tai man sunkiai suprantama, kodėl 2004 m. pradėta kalbėti apie Naujosios Vilnios futbolo kompleksą? Ten mąstyta lygiai taip pat - pagrindinis stadionas - 3,5 tūkst. žmonių, įeina dar dvi futbolo aikštės, viena - su dirbtine danga, kita - su natūralia, atsarginiam žaidimui, toliau - pilnų matmenų dengtas maniežas, sporto salė ir kompleksas, viešbutis atvykstantiems sportuoti. Vyriausybė 2008 m. priėmė sprendimą dėl valstybinės svarbos komplekso. Vadinasi, Vilniuje kažkuriuo metu turėjo atsirasti du kompleksai. Vaikantis du zuikius, neturime nė vieno.

Nukrypsiu truputėlį į šoną. Kai tarybiniais laikais buvo tiesiamas Ukmergės plentas, buvo požiūris, kad šitas plentas neturės jokių šviesoforų, jokių susikirtimų ir visa technika iš Vilniaus išriedės nestodama, negadinant oro, tiesiai į Ukmergę. Pasižiūrėkite dabar, kas ten dedasi. Ten yra baisūs kamščiai, aplinkiniai žmonės nepatenkinti, paskaičiuokime, kiek atsirado šviesoforų. Mes kalbame apie stadiono reikalingumą, bet nešnekame, ar jis reikalingas toje vietoje. Dabar visi klega, kad reikia užbaigti, bet ar suvokiame, kaip sunku bus, norint patekti į šį sporto įrenginį, kad užterštumas dar labiau padidės. Jame juk bus aikštynų krūva - ir tinklinio, ir krepšinio, ir futbolo, ir bokso, ir net vaikų darželiai. Koks tėvelis veš ten vaikutį ryte ar pasiimti per piką vakare? Manau, reikia sustoti ir pagalvoti, kurioje vietoje mums reikia stadiono. Man skaudu, kad kai kurie žmonės, „suvalgę“ buvusį „Žalgirio“ stadioną, kuriame žaidžiau daug kartų, dabar ten pristatė daugybę juodų urnų, kurios uždengia tiek Gedimino kalną, tiek ir visą vaizdą į istorinio Senamiesčio pusę.

G.JAKAVONIS: Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai? Juk nacionalinis stadionas - tai ne tik futbolo arena. Čia vyksta ir lengvosios atletikos varžybos, kultūriniai renginiai - mūsų respublikinių dainų švenčių, tautinių šokių dienos, atvykstančių estrados žvaigždžių pasirodymai.

Švietimui ir sportui vadovauja ta pati ministerija, kuri atsakinga už moksleivių dainų šventes. Už suaugusiųjų dainų ir šokių šventes, kurių šimtmetį minėsime 2024 metais, atsakinga Kultūros ministerija. Vis galvoju, ar ne per daug čia esama liberaliom bacilom apsikrėtusių žmonių, kuriems žodžiai: „nacionalinis“ ar „tautinis“ sukelia alergiją?Atrodo, kad Vilniuje, kai savivaldybę valdo liberalai, reikėtų įvesti tiesioginį valdymą. Sportą ir futbolą mėgstantis premjeras Saulius Skvernelis lyg ir daro žingsnius, kad iš mirties taško pajudėtų nacionalinio stadiono reikalai, bet čia, įtariu, nenorėdami prarasti „atkatų“ nuo didelių tokio masto statybų, nagus pradeda kišti liberalieji Vilniaus savivaldybės valdininkai...

A.RASLANAS: Kalbant apie tai, kad stadiono statyba yra perduota savivaldybei, reikėtų pasakyti, kad iš tikrųjų nacionalinį stadioną turėtų statyti Vyriausybė arba įgaliota institucija, galbūt numatant kelis finansavimo šaltinius, Europos struktūrinių fondų dalis. Vienas iš labai svarbių šaltinių - Vyriausybės investicinė programa, kuri galėtų per kažkiek metų skirti tam tikrą sumą lėšų. Nėra abejonės, kad savivaldybė galėtų prisidėti, kadangi daugelis jos organizuojamų renginių galėtų vykti šiame stadione, nes jo pritaikymas yra universalus. Tai yra, matyt, ne tik Vilniaus miesto, bet ir valstybės prestižo reikalas. Aš čia įžiūriu tam tikrą savivaldybės ir Vyriausybės nesusikalbėjimą. Vis dėlto savivaldybė turėjo įtikinti Vyriausybę, premjerą S.Skvernelį, kad valstybė turėtų prisidėti prie tokio objekto statybos. Jis yra skiriamas Lietuvai ir Lietuvos žmonėms, ne vien tik Vilniaus ar Šeškinės gyventojams.

S.LIAUSA: Tas mūsų nesutarimas stabdo ir bendrą valstybės kultūrinį augimą. Kažkodėl mes visi susipriešiname dėl ko nors - kalbu daugiau apie Lukiškių aikštę. Niekaip neina suprasti to fenomeno, kad per trisdešimt metų negalime pagerbti savo valstybės gynėjų, kovotojų už laisvę. Atrodo, niekam nekyla jokių abejonių, kad Lietuvos simbolis yra Vytis. Ar modernus, ar klasikinis, ar dar koks nors simbolis, klausimas jau yra antroje vietoje. Visos tos diskusijos, visi pliažai yra tiesiog būdas mus priešinti. Kalbant apie liberalias idėjas, jų reikia visokių, tačiau turi būti suvokimas, kad ne tik jaunimas yra liberalus ir inovatyvus, kad tik jauni gali kažką keisti ir dėlioti. Taip tikrai nėra. Visose amžiaus grupėse yra iškilių žmonių, yra stiprių žmonių, toli matančių žmonių, reikia tą visą patirtį apjungti, o ne bandyti supriešinti. Tas dabar vyraujantis požiūris į vykstančias Dainų šventes yra tikrai sudėtingas klausimas, tačiau čia vėlgi išlenda susitarimo dalykas. Dainų švenčių tradicijos yra trijų Baltijos valstybių fenomenas, pasaulinis fenomenas, UNESCO pripažintas fenomenas. O mes kažkodėl dar vis bandome savęs ieškoti toje Dainų šventėje, bandome ieškoti susipriešinimo dalykų. Kažkas dar sovietmetį klijuoja, kažkas sako, kad tai mažiau modernu. Mums nereikia toli žiūrėti, pasižiūrėkime į Latviją, į Estiją, ten niekam net nekyla tokių klausimų. Vis dėlto aš čia daugiau įžiūrėčiau pačią politiką ir ieškojimą savo politinio veido. Politikai dažniausiai ieško priešybių vienų su kitais ir pamiršta bendrą susitarimą „vardan Lietuvos, vardan mūsų ateities ir mūsų Tautos“.

R.VAIGINAS: Mane stebina dabartinės valdžios, o, kaip žinoma, ji jau antrą kadenciją vadovauja Vilniaus miestui, visiškas negebėjimas, kompetencijos stoka įgyvendinti net ir tuos projektus, kuriuos mes palikome išeidami dar 2015 m. Turiu omenyje sporto objektą, kuris buvo labai svarbus Lietuvai - Lazdynų baseiną. Šis projektas jau buvo parengtas 2014 m. Labai norint, net ir mūsų kadencijoje, kai meras buvo Artūras Zuokas, išeinant buvo galima paskelbti konkursą 2014 m. pabaigoje, 2015 m. galėjo prasidėti statyba ir 2017 m. Lazdynų baseinas būtų pastatytas. Šiandien jau 2020  m. ir apie jokią Lazdyno baseino statybos pabaigą nėra nė kalbos. Mes parengėme studiją, kad Vilniaus mieste, skirtinguose mikrorajonuose, prie bendrojo ugdymo mokyklų atsirastų 10 futbolo aikščių su sintetine danga. Per 5,5 metų, kai valdžioje yra liberalai su Remigijumi Šimašiumi priešakyje, tik šiemet išgirdau, kad prie Pilaitės atsirado dengtas maniežas ir įrengta futbolo aikštė. Palyginimui galiu pasakyti, kad 2011 m., kai mes atėjome dirbti, neradome jokių paliktų projektų, jokių vizijų. Per tą laiką mes sukūrėme viziją, parengėme studijas ir Vilniaus mieste vaikų užimtumui, treniruotėms ir sveikatinimui atsirado keturios pilnų išmatavimų futbolo aikštės su sintetine danga, atitinkančios UEFA ketvirtą kategoriją. Ši valdžia rado stalčiuose mūsų paliktus projektus, rado kai kuriuos pradėtus darbus, tačiau nesugebėjo normaliai jų įgyvendinti.

Dabar jau kalbama, kad Europos struktūrinių fondų lėšų stadionui mes jau negausime ir nebenaudosime, tai nebereikia ir to daugiafunkcio komplekso, kad ten būtų muziejus, švietimo, kultūros įstaigos, todėl reikia dar mažinti išlaidas. Tad kyla klausimas, iš kur tokie skaičiai ir ką ten norima pastatyti už tuos pinigus. Matyt, atsirado ir privačių kompanijų interesai ir tų, kurie dabar vadovauja Vilniaus miestui, todėl stadiono projektas eilinį kartą užstrigo.

G.JAKAVONIS: Ne veltui, kalbėdamas apie nacionalinio stadiono statybą ir jo reikalingumą Lietuvos valstybei, iškėliau klausimą apie įvairių valdžių lygių nesusikalbėjimą, jeigu dalyvauja liberalai. Turime pavyzdžių, kai švietimo ministras Gintaras Steponavičius, tik spaudžiamas visuomenės, leido surengti eilinę moksleivių dainų šventę, o jo partijos narys Algis Kašėta, būdamas Seimo vicepirmininku, visaip trukdė Varėnos baseino statybų pabaigimo darbams. Tai vis dėlto - ar turėsime Lietuvoje nacionalinį stadioną?

A.RASLANAS: Čia vėl figūruoja politinė valia, ar ji yra, ar ne. Iš pradžių ji buvo, bet vėliau dingo, todėl stadionas nebuvo pastatytas. Kita vertus, ar išvis turėsime nacionalinį stadioną? Manau, kad tikrai turėsime, nes po šių rinkimų tokia politinė valia turi atsirasti. Lietuva negali daugiau būti su tokia gėda Europoje, kad nesugebame tokio objekto pastatyti. Teko tokio lygio stadionų matyti Bulgarijoje ir kitur. Tą gali padaryti žymiai „biednesnės“ valstybės. Dar noriu pabrėžti, kad labai gerai, jog savivaldybės stato, renovuoja mokyklinius stadionus, vaikų sporto sales. Tai yra labai gerai sveikatinimui, fiziniam aktyvumui ir užimtumui, bet kai mes kalbame apie tarptautinius sporto renginius arba nacionalines sporto bazes, nėra abejonės, kad valstybės indėlis turi būti ryškiausias.

R.VAIGINAS: Kaip jau minėjau, tokius strateginius Lietuvos mastu objektus turėtų į savo rankas perimti Vyriausybė, o prie Vyriausybės yra įstaigos, kurios galėtų būti atsakingos už tų projektų įgyvendinimą, nes šiuo metu Vilniaus miesto savivaldybė akivaizdžiai parodė, kad jie neturi kompetencijos, neturi gebėjimų ir neaišku, kokius žaidžia žaidimus, kad nesugeba pradėti ir užbaigti objektų, kurie yra būtini ir reikalingi tiek Vilniui, tiek Lietuvai

E.ŠABLINSKAS: Noriu pasakyti, kad tiek Vyriausybei, tiek Vilniaus savivaldybei trūksta sportuojančių žmonių, mylinčių futbolą, nes jiems dabar tai tėra biurokratinis žaidimas. Taip, premjeras
S.Skvernelis bando inicijuoti ir išjudinti šį Sizifo akmenį, bet, regis, nepavyks, nes savivaldybė iškelia priešpriešą. Jeigu jūs siūlote - mums netinka. Geriau gal grįžti į 1987 metus, kai Ministrų Taryba priėmė sprendimą ir vykdymą perdavė tuometiniam Vykdomajam komitetui. Taip ir dabar - Vyriausybė priima sprendimus ir nurodo savivaldai, kad reikia įgyvendinti projektą. Vyriausybė turi ne prašyti, o išsikviesti savivaldos atstovus, sudaryti bendrą komisiją ir aptarti tolimesnius žingsnius, jeigu tai yra nacionalinis stadionas. Nėra tikros sumų, kurios buvo išleistos ir kurias ketinama išleisti, analizės. Visur tik skubama. Esant tokiems prioritetams, nesusikalbėjimams tarp valstybės institucijų, tarp Vyriausybės ir savivaldos nesportuojančių vyrų ir toliau intensyviai vyks tik kalbos ir tik prieš rinkimus, o paskui - pavargę ketverius metus ilsėsimės iki naujų rinkimų.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.