Kaip jaučiasi mulkinama Tauta?

Iš esmės daugelis valstybinių švenčių savo turiniu mažai kuo skiriasi viena nuo kitos.

Eilinį kartą politikai vėl pateiks piliečiams tokius veiklos  rakursus, kuriuose neliktų nepastebėti jų personaliniai nuopelnai valstybės istorijai.

Kiekvienas šiame kontekste kaip taisyklė bandys pasinaudoti susiformavusiomis klišėmis ir fragmentiška individualia empirine patirtimi.

Deja, išsamių, visapusiškų tyrimų ar analitinių studijų, kurios apimtų pagrindinius mūsų valstybės politinės, socialinės, kultūrinės ir ekonominės raidos aspektus, iki šiol nėra atlikta.

Gal būt išskyrus keletą atskirų pavienių mokslininkų darbų.

Šia prasme turiu omenyje prieš tris metus pasirodžiusią plačią Zenono Norkaus mokslinę monografiją „Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai“, kurioje yra palyginti Vasario šešioliktosios ir Kovo vienuoliktosios Lietuvos Respublikos valstybingumo laikotarpiai.

Bibliografine retenybe tapusi mokslinė studija, nėra lengvai prieinama plačiajam visuomenės ratui.

Reikia pripažinti, jog socialinių ir politikos mokslų baruose darbuojasi itin menkos tyrėjų pajėgos, todėl Lietuvos valstybingumo pamatai pamažu dūlėja archyvuose ir grimzta į praeitį, o valdžia klaidžioja problemų labirintuose.

Valstybė nuolat gyvena reformų potvynio nuojautos būklėje, kuriam prasidėjus bus užlietos ištisos viešojo sektoriaus, švietimo, aukštojo mokslo, sveikatos, mokesčių sistemos ir daugelis kitų sričių.

Kiekvieną kartą pasikeitus valdžiai viską bandoma pradėti reformuoti iš naujo. Ar iš tiesų šiandien reikia pertvarkyti visą valstybę, kaip numatyta pateiktame Vyriausybės programos priemonių plane pradedant kanceliarija, baigiant miškų urėdijomis?

Ar tai neprimena nevaldomo potvynio, kuomet atolydžio metu, susidarius ledų sangrūdoms Nemune, Minijoje, Šyšoje ir kitose pamario upėse, užliejamos gyvenvietės Šilutės ir Pagėgių savivaldybėse. Kiekvienais metais labiausiai nukenčia Rusnės sala.

Kas labiausiai nukentės prasidėjus valstybės reformų potvyniui visoje Lietuvoje?

Susidaro įspūdis, jog dabartinis politikos elitas (jeigu manome, kad toks egzistuoja) nėra nusiteikęs adekvačiai vertinti naujausių laikų istorijos faktų, inicijuoti rimtų valstybingumo raidos tyrimų, kurti ilgalaikių jos ateities scenarijų, pripažinti klaidas ir nesėkmes.

Todėl šiandien be jokių skrupulų pompastiškai minimas televizijos šešiasdešimtmetis nė nesuabejojant, jog didesnė šio jubiliejinių metų dalis buvo sovietinėje realybėje ir mažai ką gali bendro turėti su Lietuvos nepriklausomybe, nebent ten nuolat ruseno rezistencijos židiniai.

Daugybės dokumentinių archyvų, kurie per okupaciją yra atsidūrę Rusijoje ir kitose užsienio šalyse Lietuva nėra susigražinusi iki šiol. 

Jau seniai egzistuoja tam tikras visuomenės politinės savivokos pasimetimas, kurio atvirai pripažinti niekaip nenorima. Ši problema tampa itin ryški artėjant svarbioms valstybės istorinėms sukaktims.

Lietuvos Konstitucijoje parašyta, jog Lietuvos valstybę kuria Tauta ir suverenitetas priklauso Tautai. Tačiau kam iš tiesų rūpi, kaip toji Tauta jaučiasi šiandien, kaip ji save suvokia nūdienos pasaulio kontekste?

Šiandien valdžia praktiškai nesikalba su savo piliečiais, todėl septynmyliais žingsniais tolstame nuo pamatinių vertybių, nacionalinių tradicijų ir tiesos paieškų.

Vis mažiau klausimų svarstoma ir sprendžiama Tautos atstovybėje.

Valstybės gynimo tarybos nariai, susirinkę į posėdį prezidentūroje imasi parlamento kompetencijai priklausančių sprendimų papildomai skirti krašto apsaugai šimtus milijonų eurų, pateikdami tai kaip didžiulį valstybės kūrimo darbą, kuris neva turėtų laiduoti mūsų valstybės saugumą ir klestėjimą. Lieka tik formalumas – rankų pakėlimas Seime.

Kiek būta tokių inertiškų rankų pakėlimų, pradedant naktine mokesčių reforma, tariama energetine nepriklausomybe baigiant šauktinių kariuomene? 

Kaip ir tiesioginį didesnės miestelėnų dalies mandatą turintis sostinės meras, imantis į rankas benzininį pjūklą pjauti gyvatvores Neries pakrantėje, kuria viešųjų ryšių spektaklį gausiai socialinių tinklų auditorijai.

Meras neva demonstruoja pavyzdį, kaip turėtų elgtis kiekvienas atsakingas šalies pilietis. Tačiau niekas nė nebando suabejoti, jog toks suvaidintas elgesys yra įmanomas tik virtualiose erdvėse, į kurias dabartinis Vilniaus meras jau senokai yra iškeliavęs.

Karlas Gustavas Jungas – šveicarų filosofas bei moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas XX amžiaus pradžios vyrus yra pavadinęs „pernelyg išsiplėtusiu vaikų darželiu“.

Deja, tam tikras infantilizmas tampa skiriamuoju mūsų politinės realybės bruožu.

Taip jau sutapo, jog Sauliaus Skvernelio Vyriausybės užmojų plano paskelbimas laike sutapo su Europos Komisijos pirmininko J.-C. Junckerio pranešimu apie Sąjungos padėtį ir pateikta baltąja knyga dėl Europos Sąjungos ateities.

Šiame dokumente buvo pateikti penki scenarijai, kaip Europos Sąjunga, pasirinkusi vieną iš krypčių galėtų pasikeisti iki 2025 metų. Minint šešiasdešimtąsias Romos sutarčių metines imta kalbėti apie Europos ateities viziją, vienybę, lyderystę ir bendrą apsisprendimą.

Tačiau Lietuvoje ši diskusija tarsi neprasidėjo. Gal ir šį kartą valstybės likimą lemsiantys apsisprendimai jau yra kažkur padaryti? 

Aukščiau minėtoje Zenono Norkaus studijoje dabartiniai emigracijos mastai palyginami su carinės Rusijos laikais.

Vien tik į JAV 1899–1914 metais kasmet emigruodavo vidutiniškai apie 17 tūkstančių lietuvių, o iš viso iš Lietuvos į kitas Rusijos imperijos sritis ir į užsienį 1868–1914 metais išvyko apie 400 tūkstančių lietuvių, arba 20 proc. visų gyventojų.

Tačiau tada savo valstybės neturėjome. Per dvidešimt septynerius metus po 1990 – ųjų Kovo vienuoliktosios netekome beveik milijono!

Gal čia ir slypi mulkinamos Tautos atsakymas virtualioje realybėje klaidžiojančiai Lietuvos valdžiai?