Kodėl nėra visuotinės šventės ratifikavus istorinę sutartį?

Mums, Sąjūdžiui ir mus išrinkusiems Lietuvos žmonėms, esminis dalykas, padėjęs taikiai atkurti mūsų valstybės Nepriklausomybę ir išvengti ginkluoto konflikto, buvo nepriekaištingas ir nuoseklus tarptautinės teisės normų laikymasis rengiant ir priimant visus mūsų valstybės atkūrimo dokumentus (1990 m. kovo 11 d. Nepriklausomybės Atkūrimo Aktas buvo tik 12-as dokumentas šioje bendroje dokumentų sekoje) - JAV ir kitų Vakarų valstybių skelbto Lietuvos prievartinio inkorporavimo į TSRS nepripažinimo principo laikymasis, Lietuvos valstybės tęstinumo užtikrinimas ir formalaus preteksto nesuteikimas mūsų Nepriklausomybės priešams teigti, kad mes pažeidėme TSRS ar Lietuvos TSR konstitucijas. Tai išbandėme ir Sausio 13-ąją.

Mes jautėme atsakomybę, nes suvokėme, kad POTENCIALUS AGRESORIUS BŪTINAI pasinaudos BET KOKIOMIS TEISINĖMIS KOLIZIJOMIS.

2016-2020 m. kadencijos Lietuvos Seimo nariai prisiekė gerbti Lietuvos Respublikos Konstituciją ir jos nepažeisti.

2017 m. vasario 14-ąją 111 Seimo narių balsavo vieningai. Jie, matyt, mano ar nori įtikinti save, kad suteikė Lietuvai saugumo garantiją. Deja, aš turiu teisę manyti, kad jie suteikė potencialiam agresoriui argumentą mūsų šalį paversti šiuolaikinio karo lauku. Viso to galima buvo išvengti, jei Seimas būtų kreipęsis bent į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos vardu ratifikuoto 2017 m. sausio 17 d. Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimo atitikties mūsų Konstitucijos 137 straipsniui. Dar korektiškiau būtų, ir tai yra vienintelis būdas rasti mūsų visų bendrą sutarimą, Tautos referendumas dėl Konstitucijos 137 straipsnio keitimo.

Dabartinio Seimo narių ir mūsų, šešių signatarų, pasirašiusių kreipimąsi dėl to į Seimą, nuomonės gali skirtis. Tačiau nevalia ignoruoti Tautos teisės į ramybę ir jos teisės rinktis šios ramybės užtikrinimo būdus. Seimo nariai tyliai ir nuolankiai pasidavė karinius konfliktus eskaluojantiems asmenims. Ar jie tikri, kad žino šių asmenų tikruosius tikslus ir kas jiems nurodinėja?

Kodėl nenorima sužinoti, koks yra naujosios JAV vyriausybės, vykdančios kitą politiką, požiūris į ratifikuotą sutartį? Kodėl susitarimo tikslas, nustatytas I straipsnyje, - ne Lietuvos saugumas, o bendradarbiavimo gynybos ir saugumo srityse pagrindai ir sąlygos, kuriomis reglamentuojamas JAV karinių pajėgų ir jų išlaikytinių, rangovų buvimas ir veikla Lietuvos Respublikos teritorijoje?

Kodėl kitos nuomonės nesigirdėjo didžiojoje Lietuvos žiniasklaidoje? Vien dėl to būtina paklausti savęs, kas gi vyksta iš tikrųjų! Kodėl pasirašius tokią istorinę Lietuvos ir JAV sutartį ir ją ratifikavus nėra visuotinės šventės? Tik mirtina tyla didžiojoje žiniasklaidoje.

2016 m. gruodžio 22 d. šios kadencijos Seimo nariai balsavo už Laisvės premijos suteikimą XII šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. V.Landsbergis tuo metu gerbė Tautos valią. Štai kaip jis įvertino mūsų Konstitucijos pagrindu 1992 m. spalio 25 d. tapusią nuostatą, įtvirtintą 1991 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos konstituciniu įstatymu „Dėl Lietuvos valstybės“, priimtu po 1991 m. vasario 9 d. visuotinio plebiscito:

„...per 90 proc. Lietuvos plebiscite dalyvavusiųjų pareiškė - tebūnie Lietuva nepriklausoma valstybė! Ir tų žodžių, kuriuos įtarė beveik visa Lietuva, niekas nebegalės atšaukti, pakeisti, paneigti. Jokia partija, jokia kariuomenė, joks prezidentas ar caras, net viso pasaulio gelbėjimo arba priežiūros komitetas, net šita mūsų Aukščiausioji Taryba, sakykim, kokiomis nors dujomis apsvaiginta ir sušaudyti prigrasinta, negalėtų priimti nutarimo, kuris teisėtai pakeistų visos tautos, vienintelio šios žemės suvereno, sprendimą.

Visų Lietuvos žmonių nutarimas, kad Lietuva turi būti nepriklausoma, yra aukščiausias ir galutinis, nebent jie patys rytoj balsuotų priešingai, o to jau gal nesitikėtų nė velionis Molotovas. Tai kertinis akmuo, kuris šiandien jau padėtas į konstitucinius Lietuvos Respublikos pamatus. Ant jo toliau statysim teisinę valstybę su žmonių rinkta valdžia, kuri pati yra pavaldi įstatymui“ (žr. V.Landsbergio knygą „Sunki laisvė“, Vilnius, Vaga, 30-31 psl.).

1989 m. vasario 16-ąją Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariai, Kaune priėmę LPS Seimo deklaraciją dėl Lietuvos nepriklausomybės siekio, tą patį vakarą prie Laisvės paminklo prisiekė Lietuvai: „Mes, Sąjūdžio Seimo deputatai, Lietuvos nepriklausomybės dieną atėję prie Laisvės paminklo, sakome:

Tebūnie Lietuva tokia, kokios norės jos žmonės.

Mūsų tikslas - laisva Lietuva.

Mūsų likimas - Lietuva.

Tepadeda mums Dievas ir viso pasaulio geros valios žmonės.“

Tuo metu mes negalėjome prisiekti mūsų Konstitucija - jos dar nebuvo. Šiandien ją turime. Kodėl jos negerbiame ir ją pažeidžiame?