Konservatoriai dirbs su ta partija, kuri pateiks pažymą, jog neserga AIDS

Viešojoje erdvėje galima plepėti bet ką. Tačiau jei korektiška politinė jėga viešai suabejoja kitos partijos lyderio lojalumu Lietuvai, net siūlo pasitikrinti VSD, kažin ar tai korektiška. Skamba maždaug taip. Nesu įsitikinęs, ar partija, su kuria galbūt, bet ne galbūt derėčiausi, neserga AIDS. Tegul atneša gydytojo pažymą. Tad korektiškasis kontaktas maždaug toks. Konservatoriai, iš anksto užsidėję respiratorius, kad neužsikrėstų, baugiai žiūri į menamus infekuotuosius. Viešumoje jau paskleidę žinią apie galimą infekciją. Kadangi visuomenė dažniau tiki pesimistinėmis nei optimistinėmis pranašystėmis, gandas apie galimą infekciją jau paskleistas. Na, ir kaip po tokių pareiškimų bendradarbiauti? Kai žmogus užsidangstęs burną respiratoriumi ir dėl to sunkiau suprasti, ką jis kalba. Pabandykite užsukti pas savo laiptinės kaimynę, užsidengę burnas marliniais tvarsčiais. Mažų mažiausiai kaimynę išgąsdinsite. O gal, žvilgtelėjusi pro durų akutę, net durų neatidarys. Dėl viso pikta. Nors labai korektiškai belsitės. Nes tam tikra laikysena, stovėsena, kalbėsena ar respiratorius, dengiantis veidą, jau savaime yra nekorektiška. Nes gąsdina. O jei nežinai, ar yra svarus pagrindas visuomenę gąsdinti, tai kurių galų plepėti?

Antras keistokas Gabrieliaus Landsbergio pareiškimas - derybos vienu metu negali vykti su dviem partneriais. Tai yra ir su socialdemokratais, ir su konservatoriais. Suprask, jei kažkoks kitas ponas tuo pat metu turguje perka agurką, aš jau negaliu agurkų pirkti. Patrepsėsiu ir palauksiu, kol ponas pasišalins. Pasaulinėje derybų istorijoje ir vietinėse viešųjų pirkimų konkursų istorijose retai būna, jog dalyvauja tik vienas partneris ar tik viena firma. Būtent derybose pasiekiami visi susitarimai. Tiek turguose, tiek parlamentuose, tiek tarp valstybių. Ir derybose dalyvaujančių narių skaičius nėra kažkaip dirbtinai ribojamas. Esą būtinai tik vienas ir niekada dešimt. Būna tiek, kiek būna. Esamu momentu. Nes kai valstybės, partijos ar žmonės nesugeba derėtis, pradeda kariauti. Ar bent sukuria priešišką kontaktą. O kurių galų? Naujasis Seimas dar nepradėjo dirbti, o priešiškas kontaktas jau stirkso.

Skeptiškai vertinčiau pareiškimus, jog kuri nors partija, išrinkta į Seimą, nesiekia valdžios ir ministrų postų. Panašu į staliaus pareiškimą, kad jis nesiekia savo darbo įrankių. Vinių, varžtų, oblių, replių, plaktukų. Partijų darbo įrankiai yra valdžios postai. Nes būtent tokioje pozicijoje gali kažką nuveikti valstybei. Atmetus ministrų algas, privilegijas ir t.t., vis vien lieka esminis dalykas. Partija, turinti bent vieną savą ministrą, turi bent vieną staliaus plaktuką. Labiau daro įtaką valstybei nei ministrų, tai yra plaktukų, neturinčios. Tad partiją, savo noru atsisakančią aktyviau dirbti, užimti aktyvesnę poziciją, galima laikyti tingine. Tik imituojančia savo veržlumą. Bei permainų siekį. Kiekvienas naujas Seimas - jau savaime permaina. Savaime iššūkis. Bet dabar regime konservatorius, reaguojančius į tą iššūkį pernelyg bailiai. Jei 31 žmogus - aktyvus, jaunas, išsilavinęs ir t.t. - savo noru susėda ant atsarginių suolelio, tai iš tikrųjų „permaina“. Nelaukta jų rinkėjams. Kas savo noru neria į opoziciją? Paprastai tie, kurie nemoka ar nenori dirbti. Negi tikrai nemoka? Visiškai neambicingi?

G.Landsbergis viešai neatsisako lūkesčio derėtis su „valstiečiais“. Jei jų derybos su socialdemokratais nepavyks. Dar ir kaip pavyks! Nes paplepėjo „valstiečių“ naudai. Po tokių G.Landsbergio pareiškimų socialdemokratai bus dar lankstesni. Situacija banali kaip turguje. Kai už nugaros stūkso kitas pirkėjas, pirmasis pirkėjas mažiau derasi.

Kokios išvados? Pirma, tik konservatoriams buvo neaišku, jog antrajame rinkimų ture pralaimės. Nors visiems buvo aišku, kad už juos nebalsuos „tvarkiečių“, „darbiečių“, socdemų ir t.t. rinkėjai. Nebent koks liberalas. Bet irgi nebūtinai. Tad jei partija nesugeba prognozuoti dvi savaites į priekį, tai kiek sugeba be klaidų prognozuoti? Savaitę ar parą? Yra toks nuvalkiotas posakis, jog kažkuri partija „konstruktyviai dirbs opozicijoje“. Jei jau dabar drabstomasi įtarimais, tai iš tikrųjų laukia labai „konstruktyvus“ dialogas. O šiaip panašu į vietinio skiedryno batalijas, kas dirbs, kas oponuos, kas gražiau pasirodys. Nors visos partijos, šturmavusios Seimą, žadėjo dirbti valstybei. Bet valstybė jau kažkur nuplaukė į šoną. Prisišvartavo nežinia kokiame uoste ir lūkuriuoja. Gal ir ją skiedrynas prisimins. Bet aiman, toliau tęsiasi plepalai, kas su kuo bičiuliausis, kodėl nesibičiuliaus. Nors tiek teliko Lietuvoje gyventojų, kiek viename Kairo ar Niujorko kvartale. Šiek tiek pasistengę visi galėtume tapti gerais bičiuliais. Ne dirbtinai skaldytis, bet dirbti Lietuvai.