Kunigas disidentas Robertas Grigas: Akivaizdus valdžios nesiskaitymas

„Suprantu, gal mūsų savitam lietuviškam būdui nėra būdinga konfrontuoti. Šiomis dienomis Vakaruose matome daug aštresnę piliečių ir jų valdžių polemiką, - atsakė „Vakaro žinių" paklaustas R.Grigas. - Ko gero, Lietuvoje protestai dar gana kultūringi.

Aišku, kai žvelgiama į Sausio 13-osios prasmę, dalis žmonių gali netoleruoti tokio protesto būdo (švilpimo - aut. past.), bet reikia matyti ir antrąją pusę. Per 30 metų, kai buvo minima Sausio 13-oji, kai pats dalyvavau minėjimuose, nieko panašaus nebuvo. Susirinkdavo įvairių pažiūrų žmonių, bet niekam nebuvo neleista kalbėti. Tą dieną visi žmonės pasijusdavo viena šeima.

Todėl reikia pagalvoti, kas atsitiko dabar? Ar iš tikrųjų valdantieji daro viską teisingai, kai sulaukia tokio žmonių atsako? Kažkas daroma labai neteisingai. Reikia lygiagrečiai matyti ir kitą pusę. Dabar matome tik pasekmes, bet reikia matyti ir priežastis.

Nepaaiškinamas valdančiųjų nesiskaitymas su žmonėmis - akivaizdus. Deja, ir mūsų Bažnyčios vadovybė, vyskupai tai mato. Tai ir griaunantys įstatymai, ir jų projektai, kurie grėstų Lietuvos išlikimui. Jie nukreipti prieš visuomenę ir skatina konfrontaciją. Tai ir Stambulo konvencija, ir vienos lyties partnerystė, ir narkotikų dekriminalizavimas, alkoholio prekybos apribojimų atšaukimas.

Girdime pasipiktinimą, kad protestuojantys, švilpiantys žmonės pažemino 1991 m. Sausio 13-osios žuvusiuosius, bet reikia daryti labai aiškią skirtį. Pagarba išlaikyta kalbant šalies prezidentui. Nebuvo elgiamasi bukai, parodyta pagarba asmeniui, kuris su žmonėmis dar kalbasi. O švilpiama buvo tik tada, kad kalbėjo valdančiosios daugumos atstovės. Žmonės aiškiai artikuliuoja, ką jie gerbia, o kam nepritaria. O tada apie valdančiuosius galima pasakyti - jie nežino, ką daro. Tad ne be pagrindo galima klausti, ar valdantieji, siūlantys pavojingus Tautos išlikimui projektus, ar jie patys žino, ką vykdo? Viešpatie, pasigailėk, nes jie nežino, ką daro!"

- Ar dar esama vilties, kad dabartiniai valdantieji atsipeikės?

- Esant krikščioniui katalikui visada reikia išlaikyti viltį. Vidinė dvasinė viltis visada išlieka, bet reikia stengtis, dėti pastangas, kad įvyktų teigiami pokyčiai.

Žvelgiant į dabartinių valdančiųjų laikyseną, atrodo, kad mažai liko sveiko proto, kad jie nemažins žmonių susipriešinimo. Reikia susirūpinti, kad netektų patirti smurtinio susipriešinimo, kai dabar pasaulyje toks neramus laikas. Tokių vidinių prievartinių konfliktų joks geros valios žmogus negali siekti.

Reikia valdžiai pateikti žmonių požiūrį, tik ne visada yra įstatyminis pagrindas „nušluoti" Vyriausybę. Bet reikia pabandyti atšaukti labiausiai erzinančius įstatymų projektus. Būtų labai sveika visuomenėje susikaupusią įtampą „išelektrinti", „išlydinti" ir grįžti į normalų visuomenės būvį.

Mūsų Bažnyčios vadovai turėtų įtikinti valdančiąją koaliciją, kad įtampą reikia ne kurstyti, bet mažinti.

- Kam mažinti įtampą, jei dalis politologų ir žiniasklaidos dabartinę valdžią liaupsina, o kitaip manančius puola. Ypač - socialiniuose tinkluose.

- Na, mes visi stebime, kad viena valdžios laikysena yra su jiems pritariančiais, su jais bendraujama, bet ignoruojama kita visuomenės dalis, kuri nepritaria. Nepanašu, kad būtų noro su jais kalbėtis ir susikalbėti. Tai kelia nerimą. Turėtų įvykti dar gilesnis visuomenės lūžis, kad valdžia keistų savo rigidišką ir nelanksčią laikyseną.

- Net Vytautas Landsbergis pravardžiuoja mitinguotojus „jedistvininkais". Kas atsitiko su profesoriumi?

- Man asmeniškai tai labai skaudi istorija dėl mano jaunatviško romantizmo ir prieš Sąjūdį, ir per Sąjūdį. Mačiau profesoriaus V.Landsbergio nepalaužiamumą, jo aštrius charakterio kampus. Jis buvo to meto išsivadavimo lyderis ir simbolis. Jo savybės, tokios kaip užsispyrimas, nepalaužiamumas, žmones telkė ir kaip ledlaužis padėjo mums judėti į priekį. Aš mylėjau tą žmogų, stengiausi jį palaikyti ir asmeniškai draugavau. Bet įvyko evoliucija.

Iš pradžių V.Landsbergis taip (nepagarbiai - aut. past.) apie žmones kalbėjo tik savo bičiuliškoje aplinkoje, o savo pasakymais - čia ne Lietuvos žmonės, čia fašistai - ir per šių metų Sausio 13-ąją. Gaila matyti, kaip žmogus atitrūksta nuo tikrovės ir nuo Lietuvos, kuris lieka ne Lietuvos, bet tik savo įsteigtos partijos nariu.

V.Landsbergis galėjo likti tokia figūra mūsų istorijoje, kaip ir pirmasis Tautos atgimimo žadintojas patriarchas Jonas Basanavičius.

J.Basanavičius buvo branginamas ir kairiųjų, ir dešiniųjų, ir lenkų, su kuriais kariavome. Buvo gerbiamas dėl savo asmeninio orumo. Jo laidotuvėse dalyvavo ne tik lietuviai, bet ir lenkai.

Paskui buvo Antanas Smetona - Vasario 16-osios Akto iniciatorius ir signataras. 1926 m. perversmas taip pat apsaugojo Lietuvos valstybę nuo kairuoliško bolševikiško chaoso, nes nebuvo A.Smetona nei fašistas, nei despotas, bet vis didesnis A.Smetonos atitolimas nuo visuomenės dalies tikrai buvo.

Panašią evoliucinę kreivę galiu įžvelgti ir V.Landsbergio asmenyje. Prisimenu to meto Aukščiausiąją Tarybą - Česlovas Stankevičius, Bronislovas Kuzmickas ir V.Landsbergis, susikabinę rankomis. Atsilaikėme prieš didžiulę smurtinę Sovietų Sąjungą, turėjusią didžiulę karinės jėgos persvarą, kai dar nebuvo aišku, ar nereikės mokėti savo gyvybių kaina. Tai buvo mūsų visų žvaigždžių valanda, o dabar slenkame į vienos partijos vienvaldiškumą, kas iš tikrųjų yra liūdna.

Žvelgiant į politikų asmenybes ir kaip ta politika veikia mūsų visuomenės raidą, galima suprasti įpykusius žmones, jei bendrauji ne su diplomuotais politinių mokslų absolventais. Žmonės jaučia nuoskaudą ir ją išlieja, bet jiems nereikia atsakyti kažkokiais kandžiais, piktais eilėraštukais.

- Dar, mano nuomone, bjauriau, kad formuojasi valdžios pataikūnų luomas, kurį aš vadinu Smolnio matrosėmis, Spalio komisarais, chunveibinais. Tas luomas, nepaisant, jog kalba apie demokratiją, yra visiškai nepakantus kitaminčiams!

- Ir mes, vyresnioji karta, kuriai sovietiniais laikais teko realiai išgyventi politinę-tautinę priespaudą, matome su nerimu, kad sugrįžta tai, ką išgyvenome LTSR, SSSR laikais. Ir tada tik viena valdančiųjų grupės tiesa buvo teisinga, o visi kiti buvo „tamsuoliai".

Kai žvelgi į istorinį kontekstą, ką pats pažįsti per žmogaus gyvenimą, neidealizuojant jo prigimties, pamatai, kad atsiranda žurnalistų, intelektualų, menininkų, kurie su didžiuliu entuziazmu puola į atvirą žmonių niekinimą, laisvo žodžio slopinimą ir entuziastingai, besąlygiškai palaiko visus valdančiųjų veiksmus. Tai yra kraupoka, nes tie patys entuziastai smerkia holokausto dalyvius, nacių ir sovietų kolaborantus, bet neįžvelgia, kad dabartinė jų laikysena - pravardžių, etikečių klijavimas - daro tą patį. Piktinasi nacių, sovietiniais kolaborantais, kad pastarieji dehumanizavo visuomenę, o dabar daro lygiai tą patį.