Kuo gyvena Lietuvos šeimos?

Abejonės prasideda, kai reikia įgyvendinti šiuos teiginius, padėti šeimai, t.y. stiprinti visuomenės ir valstybės pagrindą. Pavyzdžiui, neturime nei koncepcijos, nei lėšų, kur jauna šeima gyvens. Yra tik du ekstremumai - arba jauna šeima tiek turtinga, kad gali gauti paskolą iš banko (apie iš to kylančias rizikas čia nekalbėsiu), arba tiek skurdi, kad jai priklauso socialinis būstas (su visomis iš to plaukiančiomis pasekmėmis). Bet didžioji dauguma jaunų šeimų į šiuos ekstremumus nepatenka.

Šeimai kraunama vis daugiau atsakomybių ir pareigų. Iš šeimos tikimasi, kad vaikai būtent šeimoje patirs šilumą, išmoks bendravimo įgūdžių, pasitikėjimo savimi ir aplinkiniais žmonėmis, įgis gebėjimą tvarkyti savo ūkį ir kartu emocinį stabilumą bei atsparumą įvairioms priklausomybėms. O kur dar meilė Tėvynei ir pilietiškumas, estetinio jausmo plėtojimas bei gebėjimas apginti save ir silpnesniuosius?!

Akivaizdu, šeimai reikia daugybės įvairiausių kompetencijų. Per ką jos įgyjamos? Mokykloje rengimo šeimai nėra, - didžiausias dėmesys nukreiptas į lytinį švietimą, tarsi šito reikia mokyti, o kiti dalykai gyvenant šeimoje bus išmokstami savaime... Dar tėvai privalo materialiai aprūpinti vaikus, padėti vaikams ruošti pamokas, nuvežti juos į būrelius ir kitas ugdymo įstaigas, o darbe atitikti aukščiausius profesinius standartus. Turime atkreipti dėmesį, kad Lietuva pagal dirbančių moterų skaičių pirma Europoje. Darbui ir karjerai keliami vis aukštesni reikalavimai. Darbo kodekse surašyti 5 būdai, kaip darbdaviai gali padėti šeimai derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus labai dažnai popieriuje ir pasilieka. Darbdaviai turi verslininkų konfederaciją, atstovaujančią jų interesams, jau nekalbant apie daugybę kitų institucijų, darbininkai - profsąjungas. O šeimos? Grėsmė šeimai yra pripažinta viena iš grėsmių nacionaliniam saugumui...

Atskira pareiga - pasirūpinti slaugomais savo šeimos nariais. Statistika kiekvienais metais pateikia vis didesnį senyvo amžiaus žmonių skaičių ir procentą visuomenėje, skelbiama apie jų polimorbidiškumą ir poreikį slaugai, bet specialistų pareiga atvykus į namus iki šiol suprantama tik konsultuoti šeimą, nes taip buvo nuo amžių... Deja, bet sveikatos apsaugos sistema Lietuvoje, lengvai įsisavinanti naujausias technologijas ir pasiekusi pasaulinį lygį siaurose medicinos šakose, vis dar negeba sukurti elementarios namų slaugos... Ir ši slauga užkraunama šeimai.

Nenuostabu, kad ne visos šeimos susidoroja su tokiu milžinišku krūviu ir didžiuliais lūkesčiais. O jei dar šeimą ištinka netektys, ligos, kitos bėdos. Dalis šeimų nespėja su visuomenėje vykstančiais pokyčiais, kurie mūsų šalyje ypač staigūs ir dideli. Akivaizdu, šeimoms dažnai reikalinga pagalba. Deja, efektyviai padėti šeimai, nesužlugdant jos pačios iniciatyvos ir atsakomybės, nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti... Didžiausias pavojus ir klaida teikiant pagalbą šeimai yra noras perimti šeimos funkcijas ir „sutvarkyti" šeimą pagal savo supratimą bei instrukciją, gautą „iš viršaus". Jei vietoj pagalbos taikoma prievarta, kontrolė ir baudimas, tikėtis teigiamų pokyčių šeimoje ir motyvacijos bendradarbiauti - naivu...

Susidaro grėsmė, kad šeima tampa ne visuomenės pagrindu, bet pagelbstinčias institucijas aptarnaujančiu dariniu. Dalį savo pinigų mokesčių pavidalu šeima atiduoda į biudžetą, kad iš biudžeto išlaikomi valdininkai jai nurodinėtų, kaip ji turi tvarkytis savo privačiame gyvenime? Šeima turi iš likusių pinigų samdyti advokatus, kad šie ją gintų nuo gynėjų ir paslaugų teikėjų?

Pagal LR Konstituciją tėvų teisė ir pareiga rūpintis vaikais, o valstybės pareiga yra subsidiari ir apima tik tuos atvejus, kai šeima pati nepajėgi jais pasirūpinti ir yra reikalinga pagalbos. Pagalba negali būti prievartinė ir teikiama tik tokia apimtimi, kiek iš tikrųjų šeima nepajėgia, kad nebūtų sužlugdoma jos pačios iniciatyva ir nemažėtų šeimos atsakomybė.

Ne tik Vakarų Europos šalyse, bet ir Estijoje suvokiama, kad didžiausia pagalba vaikui yra tada, kai juo rūpinasi jo šeima. Pagalba vaikui teikiama per pagalbą šeimai. Jei šeima to nepajėgia, šeimai reikia padėti, o ne perimti šeimos funkcijas, ką ypač noriai vykdė totalitarinės sistemos (sovietai ir naciai).

Tam daugelyje Europos valstybių tarnauja šeimos tarybos bendruomenėse, savivaldybėse nacionaliniu lygmeniu. Dar 2011 metais Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje buvo nustebęs, kad Lietuvoje šeimos tarybų nėra: „nejaugi Lietuvos valdininkams neįdomu, kuo gyvena Lietuvos šeimos?" Taiklus pastebėjimas.

Iškyla esminis klausimas, kaip pačios šeimos gali perduoti savo poreikius tiems, kurie daro sprendimus apie paslaugas? Kur šeimos gali kreiptis su pasiūlymais, kurie akivaizdžiausi tada, kai šeimos tiesiogiai susiduria su gyvenimo padiktuotais iššūkiais, kai mato, kad paslaugos neatitinka poreikių? Suprantama, teisės aktai negali būti pritaikyti kiekvienam gyvenimo atvejui intensyviai beskeičiančiame pasaulyje. Reikia lanksčių ir greitų reakcijų, grįžtamojo ryšio apie tai, ar sklandžiai pavyksta teisės aktus įgyvendinti, kokių naujų paslaugų poreikis išryškėjo. Tam ir reikia struktūros, kuri atstovautų pačioms šeimoms. Reikia savivaldybės šeimos tarybų ir nacionalinės šeimos tarybos.